Net keturis metus bandžiau aiškinti buvusiam sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai, kuo skiriasi originalūs vaistai nuo generinių, kad reikalavimas pacientui skirti tik patį pigiausią generinį vaistą ne tik kad dažnai yra nesuderinamas su tam tikrų ligų nustatytais gydymo kanonais, bet ir grubiai pažeidžia paciento teisę gauti optimalų ir jam adaptuotą gydymą, ir kad, be abejo, ministerijos klerkams tikrai nereikėtų nurodinėti gydytojams, kaip ir kuo gydyti.
Deja, naujoji ministerijos vadovybė, atrodo, lipa ant to paties grėblio.
Pacientai vėl skundžiasi šeimos gydytojams, kad, atėję į vaistinę, už įprastus, įeinančius į gydymo schemas vaistus, reikia mokėti pilną kainą, nes anksčiau vartoti vaistai jau nebekompensuojami, nes kompensuojamų vaistų sąrašas vėl pasikeitė – iš jo išbraukti net 197 medikamentai, o įrašyta 160 naujų. Todėl net 300 tūkst. pacientų, norėdami tęsti jiems įprastinį gydymą, turi susimokėti iš savo kišenės pilną vaisto kainą.
Siūlymas keisti įprastinį vaistą kitu analogu, daliai ligonių nėra priimtinas, nes dalis pacientų jau pabandė tai padaryti, bet teko to atsisakyti dėl pablogėjusios būklės ar atsiradusių alerginių reakcijų. Todėl Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba dar vasarį kreipėsi į Seimo Sveikatos reikalų komitetą dėl iškilusių problemų, nustatant kompensuojamų sąrašus. Deja, atrodo, pacientų balsas į dangų neina.
Kiek dar kartų ministerijos klerkams reikės aiškinti, kad valstybės biudžetui jokio nuostolio nebus, jei vietoje dviejų su ta pačia veikliąja medžiaga bus kompensuojami visi dešimt tos pačios grupės medikamentų, nes iš tos grupės vaistų šeimos gydytojas pacientui skirs tik vieną jam labiausiai tinkamą?
Kaip rodo užsienio šalių praktika, kuo daugiau farmacinių kompanijų tiekia į rinką tos pačios grupės medikamentus su ta pačia veikliąja medžiaga, tuo didesnė tarp jų konkurencija, priverčianti perspektyvoje mažinti ir suvienodinti vaistų kainas. Galbūt, pradžioje originalių vaistų kainos, palyginti su generiniais, būna šiek tiek didesnės, bet po kurio laiko jos tikrai mažėja. Todėl visiems pacientams turėtų būti palikta galimybė gydytis jiems labiausiai tinkamais individualiai adaptuotais vaistais, primokant kainos skirtumą, kuris apskaičiuojamas, palyginus su pigiausiu generiniu medikamentu.
Norėtųsi ministerijos klerkams priminti, kad daliai ligų optimalių gydymo schemų parinkimas yra pakankamai sudėtingas darbas.
Juk kiek nereikalingų problemų atsiranda šeimos gydytojui ir koks pavojus sukeliamas paciento sveikatai, kai reikia, pavyzdžiui, staigiai keisti arterinės hipertenzijos gydymo schemą, nes metų metais vartoti vaistai, kurie davė puikų klinikinį efektą, buvo išbraukti iš kompensuojamų vaistų sąrašo. Tai ypač pasakytina apie tuos atvejus, kada žmogus 10 ar 15 metų vartoja sau įprastus medikamentus. Jų pakeitimas gali ne tik objektyviai pabloginti ligos eigą, bet ir sukelti didžiulį psichologinį diskomfortą.
Niekas nekvestionuoja reformų vaistų politikoje būtinumo. Gerai, kad įšaldytos kompensuojamų vaistų kainos ir nustatytos priemokų lubos. Tikriausiai visi pacientai pritaria siūlymui, kad viršijus metinį 45 eurų „priemokų krepšelį“, perkant kompensuojamuosius vaistus, valstybė padengtų tolesnes papildomas visų pacientų išlaidas perkant vaistus su mažiausia priemoka. Bet, pavyzdžiui, nevisiškai suprantamas sprendimas, kodėl dabar kompensuojamus vaistus nemokamai gauna nepasiturintys, neįgalieji ir vyresni nei 75 metų asmenys.
Jiems tiek bazinę vaisto kainą, tiek priemokas kompensuoja valstybė. Gal būt, pagrindiniu kriterijumi turėtų būti žmogaus finansinis neįgalumas nusipirkti reikalingus vaistus. O, matyt, 75 metų milijonierius tikrai pajėgus susimokėti ir pilną priemoką. Suprantama, problemų, kalbant apie vaistų politiką tikrai yra daug ir labai norėtųsi palinkėti, kad dabartinė ministerijos vadovybė nekartotų buvusiųjų vadovų klaidų ir dažniau išklausytų gydytojų ir ligonių organizacijų pasiūlymus, kokia turi būti vaistų politika, atsižvelgiant visų pirma į pacientų poreikius.