Jeigu COVID-19 invazijos išprovokuotos ekonominės problemos, atrodo, palaipsniui yra sprendžiamos, tai šiuo metu statistiniai faktai, kad turime gerokai virš 200 milijonų užsikrėtusių planetos gyventojų, o koronaviruso aukų skaičius nenumaldomai artėja prie 5 milijonų, daug kam sukelia ne tik nerimą, bet ir baimę dėl ateities.
Be abejo, pandemija ženkliai sujaukė sveikatos apsaugos paslaugų teikimą pacientams. Kai kurie chirurginiai, traumatologiniai, ortopediniai, vaikų skyriai buvo perprofiliuojami į skyrius, sergantiems sunkia koronavirusinės infekcijos forma, o chirurgai apmokomi, kaip gydyti sergančius koronavirusine infekcija.
Katastrofiškai sumažėjo atliekamų planinių operacijų ir tyrimų. Bet, manyčiau, didžiausias krūvis teko pirminės sveikatos priežiūros grandžiai, kurios centrine figūra yra šeimos gydytojas. Prasidėjus pandemijai, šeimos gydytojai, siekdami maksimaliai apriboti galimą viruso plitimą, buvo priversti daliai ligonių diagnozuoti ir gydyti ligas nuotoliniu būdu (telefoninėmis konsultacijomis), kas, savaime suprantama, tikrai negerino gydymo kokybės ir buvo papildomas psichologinis krūvis gydytojui, nes reikėjo pažeisti pagrindinį šeimos medicinos postulatą – neapžiūrėjus ir neištyrus paciento, negalima nustatyti diagnozės ir skirti gydymo.
Tenka pripažinti, kad dirbant karantino sąlygomis dėl objektyvių priežasčių nebuvo tinkamai gydomos lėtinės ligos, buvo redukuoti tyrimai, įvairios procedūros, reabilitacinė pagalba ir t.t. Belieka tik apgailestauti, kad pandemija ypač skaudžiai smogė visoms vykdomoms ligų prevencinėms programoms.
Kadangi širdies ir kraujagyslių ligos yra pagrindinė mirčių priežastis, ypač didelis dėmesys buvo skiriamas širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programai. Jeigu metai prieš karantino įvedimą į siūlymus pasitikrinti sveikatą vyrams nuo 40 iki 54 metų amžiaus, o moterims nuo 50 iki 64 metų atsiliepė apie 300 tūkstančių žmonių, tai per karantino metus iš vykdomos programos pasitraukė daugiau nei ketvirtadalis dalyvių. Vilniaus universiteto mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad turbūt trims tūkstančiams ligonių nebuvo savo laiku nebuvo nustatytos širdies ir kraujagyslių ligos, kas artimiausioje perspektyvoje, deja, didins mirčių skaičių, ko galima buvo tikrai išvengti.
Paradoksali situacija – jei mano, kaip gydytojo, karjeros pradžioje tekdavo stebėti ne vieną atvejį, kai, užrašius elektrokardiogramą, diagnozuodavome senus randus širdyje, kas rodė buvusius infarktus, apie kuriuos pacientai nieko nežinojo, nes dėl atsiradusio skausmo niekur nesikreipė, ir niekas jiems nebuvo pasakęs, kad tai yra labai pavojinga, tai dabar, pandemijos metu, ne vienam šeimos gydytojui po tam tikro laiko dalis pacientų prisipažino, kad, net jausdami spaudimą ar skausmą krūtinėje, persiduodantį į ranką, atsiradusį dusulį ir puikiai žinodami, koks pavojus gresia, nesikreipė pas gydytoją, bijodami patekti į gydymo įstaigą, nes juos pastoviai pasiekdavo informacija, kad gydymo įstaigos tampa pagrindiniais koronavirusinės infekcijos židiniais.
Kalbant apie onkologinių susirgimų ankstyvą diagnostiką, tenka pripažinti, kad situacija visame pasaulyje tapo kritiška. Manoma, kad dėl pandemijos nebuvo laiku diagnozuota apie 10–12 milijonų vėžio atvejų, kas gali onkologinių susirgimų mirtingumo rodiklius padidinti net 10 proc.
Lietuvoje šiuo metu vykdomos keturios onkologinių susirgimų prevencijos programos pandemijos metu patyrė ženklų dalyvių skaičiaus sumažėjimą. Prostatos vėžio prevencijos programa (vyrams nuo 50 iki 69 metų, jei sirgo tėvas ar brolis -nuo 45 metų) susitraukė net 43 proc. Storosios žarnos vėžio prevencijos programa (tyrimas atliekamas 2 kartus per metus abiejų lyčių atstovams nuo 50 iki 74 metų) nesulaukė 33 proc. dalyvių. Gimdos kaklelio vėžio prevencinė programa (paimamas tepinėlis 3 kartus per metus 25–59 metų moteriškos lyties atstovėms) sumažėjo 29 proc.
Matyt, koronaviruso baimė buvo didesnė, negu pateikiama informacija, kad šalyse, kuriose nevykdoma ši programa, gimdos kaklelio vėžio atvejų skaičius išauga 4–5 kartus. Ne ką geresni rezultatai vykdant krūties vėžio prevencinę programą, kuri siūloma moterims 50–69 metų amžiaus, nes mamografinių tyrimų skaičius sumažėjo 28 proc. Keista, kad net dabar, kada didelė dalis gyventojų pilnai paskiepyti, ne vienas žmogus, šeimos gydytojo pakviestas atvykti, atsisako, motyvuodamas bloga šalyje epidemiologine situacija ir ypač greitai plintančia pavojinga COVID-19 delta atmaina.
Tikriausiai ne vienam šeimos gydytojui kyla klausimas – ar perdėta koronaviruso baimė nepadaro daugiau žalos negu pats koronavirusas. Reikia tikėtis, kad visos baimės su laiku praeis ir visos prevencinės programos įgaus tinkamą pagreitį.
Kalbant apie dabartinę situaciją, galbūt, prevencinių programų efektyvesniam vykdymui reikėtų skirti jų koordinatorius ir, be abejo, būtinai išplėsti tiriamų asmenų amžiaus ribas, nes dauguma ligų jaunėja.
Gerai, kad 2021 m. prevencinių programų vykdymui skiriama 24,5 milijono eurų. O gal reikėtų ir daugiau, nes ateities medicina – tai visų pirma prevencinė medicina.