Turėti monopolinę teisę derėtis dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties – toks buvo akivaizdžiai demonstruojamas tikslas. LGS privilegijų siekis ir bandymai neleisti kitoms profsąjungoms bendrai dalyvauti derybose, kompromituoja visą profsąjunginį judėjimą.
LPS „Sandrauga“ nuomone, Gydytojų sąjungos prezidentas bando skaldyti kolektyvinės sutarties rengime dalyvaujančias profesines sąjungas, pasitelkdama politinę įtaką ir skatindamas skubaus Seimo sveikatos reikalų komiteto posėdžio šaukimą.
Galbūt siekdamas išsaugoti šiltnamio sąlygas, LGS pirmininkas, iškreipdamas ir sumenkindamas kitų profsąjungų veiklą, šoko ieškoti pagalbos pas buvusius valdžioje politikus. Naivus tikėjimas, kad politikai ims spręsti profsąjungų problemas, tik dar labiau supriešina. Buvusioji valdžia kaip tik susilpnino profsąjungų veiklą ir padidino dirbančiųjų išnaudojimą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas žinotų tikrąją situaciją, jei būtų pasidomėjęs kitų susitarime dalyvaujančių profsąjungų atstovų nuomone.
Kolektyvinės sutarties rengimas ir pasirašymas nėra sprinto varžybos, kuriose reikia numatytą distanciją nubėgti kuo greičiau. Praeitos vyriausybės pasirašytą sveikatos šakos kolektyvinę sutartį galima vertinti kaip bazinį, bet ne baigtinį dokumentą, kuriam reikia papildymų ir esminių korekcijų iki visos šakos darbuotojų geresnių darbo sąlygų įforminimo.
Gydytojų sąjungos ir kitų labiau į asociacijas panašių organizacijų teikiamos kolektyvinės sutarties nuostatos yra vienareikšmiškos, perdėm sustiprinančios gydytojų ir slaugytojų vaidmenį.
Sveikatos apsaugos sistemoje didžiulį procentą dirbančiųjų sudaro slaugytojų padėjėjai ir pagalbiniai darbuotojai, kuriems tenka juodžiausi darbai, daugiausia kontaktinio laiko, prižiūrint ligonį, atsakomybė už patalpų švarą ir tvarką bei tokius darbus vainikuojantis minimalus atlyginimas. Juk visai neseniai ir žiniasklaidoje nuvilnijo istorijos apie ligoninėse susidariusią mobingo kultūrą, darbuotojų rūšiavimą į baltus ir juodus chalatus. Viena tokia istorija jau baigėsi jauno mediko savižudybe. Kiek dar tokių istorijų turi įvykti, kad būtų padarytos išvados?
Sveikatos apsaugos šakos kolektyvinė sutartis gali būti pirmasis žingsnis į teigiamus pokyčius ir esminį persilaužimą sektoriuje. Tai ypač svarbu dabar, globalios pandemijos sąlygomis. Visuomenė turi žinoti, kad grupė žmonių, įpratusių veikti sovietiniais metodais ir atstovaujanti tik medicinos eltito interesams, kolektyvinę sutartį mato ne kaip socialinio dialogo ir darbuotojų teisių gynimo įrankį, bet kaip politinio spaudimo ir siaurų interesų gynimo priemonę. Todėl, siekiama eliminuoti tokias pat lygias teises ir statusą turinčias profesines sąjungas.
Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 154 išskirtinai pabrėžia, kad procedūros ir taisyklės turi būti nustatytos taip, kad skatintų kolektyvinias derybas ir nekliudytų joms vykti.
Ar tikrai padės rasti susitarimą neeilinio Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžio sušaukimas vien dėl to, kad viena profsąjunga negali susikalbėti su kitomis.