Gydytoja J. Dūdienė dirba ir gyvena Trakų rajone, Aukštadvaryje, o į šias apylinkes atvyksta daug pabėgėlių. Gydytojai dar visai neseniai teko apžiūrėti visą grupę ukrainiečių vaikų, atvykusių iš Ukrainoje esančių vaikų namų. Šioje grupėje buvo 43 vaikai ir keli jų auklėtojai. Jiems teko keliauti net kelias paras, o po kelionės apsistojo keliuose namuose Trakuose.
„Net negalvodama, iškart buvau pasisiūliusi savivaldybei, kad, jei reikės, galėsiu padėti. Dar keliaujant jiems jau reikėjo pagalbos, buvo vemiančių vaikų, nes keliavo autobusu, kiti kosėjo, slogavo. Nuo pat ryto su keliomis slaugytojomis susibūrėme ir nuvykome jų patikrinti. Ne vieną pacientą ukrainietį jau teko konsultuoti, kai yra elementarūs peršalimo simptomai, kosulys. Tikrinome plaučių būklę, darėme koronaviruso testus, nė vienas nebuvo užsikrėtęs“, – pasakojo pašnekovė.
Tačiau, gydytojos teigimu, kai kurie pabėgėliai serga koronavirusu – juo gali užsikrėsti ilgoje kelionėje ar dideliuose pabėgėlių centruose.
„Kalbant apie bendrą būklę – dažnai jaučiame didesnį vaikų pulsą, nes yra išgąstis, tai normali reakcija. Pabendravus ilgiau, jaučiasi nusiraminimas, nes jie pamato, kad draugiškai juos priimame, kartais užtenka ir tiesiog pokalbio, gerklės ar plaučių paklausymo. Tada suaugusiems iškart ramiau, kad su jų vaikais viskas gerai“, – sakė pašnekovė.
Yra ir tokių, kuriems tenka kreiptis dėl savo lėtinių ligų. Gydytoja pasakoja, kad jau teko tokiems žmonėms atlikti ir kraujo tyrimus, ir pakonsultuoti, parašyti siuntimus specialistams.
„Jau turime aiškią sistemą, kaip tai atlikti, kokią pagalbą suteikti. Labai aktyviai padeda tie žmonės, kurie priima pabėgėlius. […] Dar vienas elementarus pavyzdys – vaikų traumos. Kai po kelių dienų vaikai apsipranta, pailsi, eina pažaisti. Tada būna elementarių traumų, jau yra tekę priimti pacientų, kuriems reikėjo traumatologo konsultacijos, rentgeno nuotraukos“, – kalbėjo J. Dūdienė.
Atvykę į medikus kreipiasi tada, kai jaučia tam poreikį. Vienos sistemos, jog vos atvykus būtų apžiūrimi visi pabėgėliai – nėra. Tačiau, pasak gydytojos, tam ir nėra poreikio. Kiek vėliau, jau apsipratus, ukrainiečiai po truputį pradeda galvoti ir apie profilaktiką, vakcinas nuo erkių.
„Kalbame apie vakcinaciją nuo erkinio encefalito – jie padėkoja, kad priminėme, ir sako, kad taip pat visai norėtų apie tai pagalvoti. O skubius pacientus apžiūrime iškart, kai kreipiasi“, – sakė J. Dūdienė.
Gali jausti pačius įvairiausius jausmus
Pasak I. Truskauskaitės, karas yra itin didelė grėsmė, todėl trauma būna taip pat labai didelė. Pirma žmonių reakcija dažniausiai būna šokas – žmogus negali patikėti, kas atsitiko, sunku suprasti, kad tai yra realybė.
„Mes su šeima taip pat esame priglaudę pabėgėlių šeimą – mamą ir dukrą. Jų reakcija irgi yra tokia, kad mes čia labai trumpam, greitai važiuosime namo. Girdžiu ir iš kitų žmonių tokias reakcijas. Emocijų spektras gali būti didžiulis – nuo didžiulio nerimo, depresinių jausmų, iki baimės, pykčio, kaltės, bejėgiškumo, išdavystės jausmo“, – sakė psichologė.
Kita būdinga reakcija – absoliutus emocijų nebuvimas. Žmogus viską gali matyti tarsi per filtrą, nesiorientuoti aplinkoje, jaustis pasimetęs, jam gali būti sunku susikaupti. Tai yra trauminio streso reakcija. Todėl normalu, kad žmogus gali vėl išgyventi karo vaizdus savo galvoje, prisiminti sprogimus.
Žmogus gali pradėti jaustis smarkiai priklausomas nuo kitų, nenorėti būti vienas. Arba priešingai – rodyti neįtikėtiną savarankiškumą, atsparumą, tačiau tai taip pat rodo traumą. Kiek vėliau susiduriama su dvasiniais išgyvenimais, jaučiamas didelis beprasmiškumas, nusivylimas.
Šiuo metu daug lietuvių į savo namus priima karo pabėgėlius. Kaip su jais bendrauti ir ką sakyti, o ko kaip tik nesakyti?
„Svarbiausia, reikia pasakyti, kad visos reakcijos yra visiškai normalios. Būti ir piktam, ir nelaimingam, ir išsigandusiam, net jausti beprasmybę, yra absoliučiai normalu. Būna, kad žmonės reaguoja į didesnius garsus, lėktuvo skrydžius, kyla išgąstis – reikia priminti, kad čia yra saugu, niekas nevyksta. Ypač tai svarbu vaikams“, – sakė I. Truskauskaitė.
Reikėtų nepamiršti perduoti, kad mums yra svarbu, kaip jie jaučiasi, norime su jais kalbėti ir išklausyti. Tačiau nereikėtų klausinėti smulkmenų, kaip kas nors konkrečiai įvyko. Apie tai kalbėti gali būti per daug sudėtinga. Psichologė pataria pasistengti kuo geriau išklausyti, bet nebandyti „krapštyti“ giliau.
„Ko tikrai reikėtų vengti, tai visokių banalių frazių, tokių kaip viskas bus gerai ar geriau galvoti pozityviai, arba – jei vienas vaikas mirė, tai bent jau kitas išsigelbėjo. Visos šitos frazės tik blogina situaciją ir kelia dar didesnį šoką, jų reikėtų vengti. Reikia kartas nuo karto paklausti, kuo galiu padėti, nes kartais galime daryti per daug“, – patarė psichologė.
Jei žmogus gali kažką pasidaryti pats, geriau jį paskatinti tai padaryti, o ne pasisiūlyti padaryti už jį. Specialistė paaiškina, kodėl – po didelių traumų išgyvenamas šokas ir didelis kontrolės praradimo jausmas. Tad bet kas, ką galiu pasidaryti pats, padeda atgauti kontrolės jausmą. Taip pat paskatinti susisiekti su artimaisiais, jei reikia – padėti su jais susisiekti.
Kai žmogus ilgesnį laiką yra neveiksnus, negali nieko daryti, nori žaloti save ar kitus – reikia kreiptis į specialistus.
„Dar vienas labai svarbus aspektas – iš to noro padėti kitiems kartais pamirštame save. Reikia jausti savo ribas, kiek galime išklausyti, nes traumuoja ne tik dalyvavimas kare, bet ir istorijų klausymas“, – sakė I. Truskauskaitė.
Pirmoji medicininė pagalba ir pagalba dėl lėtinių ligų – nemokama
Gydytoja J. Dūdienė laidoje priminė, kad ukrainiečiams visa būtinoji ir skubioji pagalba, taip pat vaikų profilaktika, kai jie ruošiasi eiti į ugdymo įstaigas, užsiregistravus migracijos tarnyboje, yra nemokama.
„Kai jie įsidarbina su sutartimis, jie gauna visą sveikatos priežiūros pagalbą, kaip ir kiekvienas mūsų pilietis, turintis darbo sutartį“, – sakė pašnekovė.
Kol kas didžiosios pabėgėlių bangos tikriausiai dar nematome. Tačiau kas bus, jei jų daugės? Ar sveikatos sistema tam pasiruošusi?
„Pandemija medikus išmokė, kad visada turime kažkam ruoštis, turime būti tam tikroje parengtyje. Sunku pasakyti, koks mastas bus į mūsų šalį atvykusių pabėgėlių. Tačiau, ką pastebiu, 90 proc., o gal net daugiau, suaugusių nori įsidarbinti. Tokiu atveju jie iš mokesčių sumokės už savo sveikatos priežiūrą, už savo vaikų sveikatos priežiūrą. Kiek esu bendravusi, ukrainietės praktiškai per tą pačią savaitę įsidarbina arba vyksta į darbo pokalbius. Iš vienos pusės – taip, pacientų turėsime daugiau, bet tai tikrai nebus vien labdara“, – kalbėjo J. Dūdienė.