– Kas Jus paskatino savanoriauti ir kodėl į Ganą?
– Savanoriavimas vietose, kuriose labiausiai reikia pagalbos, visada buvo mano svajonė. Šiais metais tiesiog jaučiau, kad esu pasiruošusi ir, kad atėjo laikas tai padaryti. Ganą pasirinkau todėl, kad čia trūksta medicinos srities atstovų, taip pat buvo įdomu pamatyti visai kitokį gyvenimą.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti prieš kelionę?
– Buvo daug sunkumų. Pirmiausia – pinigai. Daug kainavo bilietai, skiepai, draudimai, viza, savanorių programos mokestis. Vietiniams Afrikos žmonėms vežiau reikiamų vaistų iš Lietuvos. Gyvenimui Afrikoje reikėjo nusipirkti tinkamą aprangą ir reikiamas priemones. Kiekvieną dieną teko labai daug dirbti, nesiilsėjau. Tai labai išvargino, prieš pat išvykimą susirgau. Mano šeima, draugai ir pažįstami prisidėjo finansiškai, esu jiems be galo dėkinga, be jų paramos nebūčiau viso to įgyvendinusi. Taip pat buvo ganėtinai sunku psichologiškai. Iš Lietuvos vykau viena, nepažinojau nei vieno žmogaus, buvo nedrąsu. Pažįstami, išgirdę apie mano planus, labai nustebo, klausė: „Viena? Į Afriką? Nebijai?“ Bijojau, labai. Bet vis tiek pasiryžau tai padaryti.
– Papasakokite, kaip atrodo Jūsų diena Ganoje?
– Diena Ganoje prasideda 6 val. ryto. Visi keliamės, einame praustis. 7 val. pusryčiaujame bendrame kambaryje. 8 val. vykstame dirbti pagal savo programas. Aš esu medicinos grupėje. Dažniausiai, pirmoje dienos pusėje, su motociklais važiuojame į tolimas bendruomenes, kurių gyventojai negali pasiekti vietinės klinikos. Tai skurdžios, labai ligotos, dažnai angliškai nekalbančios bendruomenės. Tvarkome žaizdas, tikriname bendrą sveikatos būklę, skiriame medikamentus. Maždaug 12 val. grįžtame atgal į savanorių namą, turime pusantros valandos pertrauką, kurios metu pietaujame ir ilsimės. Papietavę skirstomės į mažesnes grupes po du žmones ir vykstame lankyti pacientų, kurie yra itin prastos sveikatos būklės. Tai žmonės po širdies smūgių, sergantys komplikuotomis infekcinėmis ligomis, turintys genetinių sutrikimų. Tokių – labai daug, jie yra toli nuo mūsų būstinės. Pasiskirstę mažomis grupėmis sugebame aplankyti daugiau sergančių žmonių. Kitomis dienomis lankome mokyklas, jose tvarkome vaikų žaizdas, kurių labai daug, jos greitai komplikuojasi dėl netinkamos priežiūros. Taip pat rengiame pirmos pagalbos mokymus vietiniams žmonėms, siekdami padėti įgyti tinkamas žinias, kurių jiems trūksta. Visų programų savanoriai, baigę darbus, susirenka vakarieniauti. Aptariame savo dieną: sprendžiame iškilusias problemas ir dalijamės patirtimi. Po vakarienės turime laisvo laiko. Kitų programų savanoriai gali atsikvėpti ir pailsėti. Medicinos savanorių poilsio laikas nėra pastovus. Kadangi savanorių namas yra vienoje iš bendruomenių, laisvu metu mes dažniausiai teikiame pagalbą savo bendruomenės žmonėms. Pamenu, vieną savaitgalį daugelis savanorių buvo išvykę. Medicinos srities atstovai buvome likę tik du. Po vakarienės ruošėmės eiti miegoti, bet atbėgo maža mergaitė ir paprašė pagalbos: jos mama pradėjo gimdyti. Tokie nenuspėjami atvejai būna beveik kasdien. Kiekviena diena čia vis kitokia. Negali visko suplanuoti.
– Kokiomis sąlygomis gyvena Ganos žmonės?
– Gyvenu Frankadua miestelyje, kuris yra 3 val. kelio atstumu nuo Ganos sostinės. Sąlygos čia tikrai sunkios, bet žmonės – labai stiprūs. Niekada nemačiau tokių stiprių žmonių: tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Čia nėra patogumų – tualetų, dušų. Supratimas apie higieną labai menkas. Maistas gaminamas lauke, ant laužo. Žmonės prausiasi lauke nuogi. Skalbia rankomis. Bendruomenėje yra kelios mažos parduotuvės, viena vaistinė ir viena klinika. Žmonės – labai darbštūs, dažniausiai dirba laukuose ar pardavinėja maistą. Yra mokyklos, kuriose dažniausiai dirba nekvalifikuoti mokytojai, tačiau mokyklos nauda akivaizdi. Daug vaikų kalba angliškai, laisvu metu piešia, skaičiuoja.
Savanoriai iš mokymo programos lanko mokyklas, diegia naujus mokymo planus ir padeda mokytojams. Dalis vaikų po mokyklos dirba, prisidėdami prie šeimos išlaikymo. Yra ir tokių vaikų, kurie neturi galimybės eiti į mokyklą. Čia labai daug bažnyčių, tačiau atmosfera jose visai kitokia nei bažnyčiose, kuriose man teko būti anksčiau. Afrikoje žmonės mišių metu pačiomis linksmiausiomis dainomis ir šokiais dėkoja už tai, ką turi ir džiaugiasi, kad yra gyvi. Būnant bažnyčioje, apima neeilinės emocijos. Žmonės čia kaip viena didelė šeima, nesvarbu, jie pažįstami, ar ne. Gyventojai čia elgiasi laisvai, niekas nesistengia apsimesti ar slėpti savo jausmų. Jie labai atsakingi, darbštūs ir stiprūs.
– Kaip jaučiatės patekusi į visiškai kitą gyvenimą, kur vyrauja skurdas ir badas? Su kokiais psichologiniais sunkumais susiduriate? Kaip motyvuojate save?
– Viena yra pamatyti filmą, perskaityti knygą ar išgirsti istoriją, tačiau visai kas kita viską pamatyti savo akimis. Pirmą dieną buvo labai sunku, patyriau kultūrinį šoką. Tačiau su kiekviena diena vis labiau pamilau Ganą ir vietinius žmones. Esu labai laiminga būdama čia. Kasdien labai daug išmokstu iš šių žmonių. Pagrindiniai psichologiniai sunkumai – susiję su darbu. Sunkiausia, kai tenka susitaikyti, kad negali nieko pakeisti. Dirbame su tikrai labai ribotu kiekiu medikamentų, ribota įranga. Kai kuriose situacijose būname bejėgiai. Manau, jog reikia suprasti, kad visų žmonių neišgelbėsi ir tiesiog pasidžiaugti, jog pavyko padėti nors kažkam. Kasdien aplankome apie 70 žmonių, manau, tai jau šis tas. Labiausiai motyvuoja situacijos sudėtingumas, nes galvoji, ką gali padaryti, kad būtų geriau. Taip pat – šių žmonių dėkingumas. Tada supranti, kad viskas, ką darai, turi prasmę.
– Kokia medicininė aplinka yra Ganoje, lyginant su Lietuva? Kaip jaučiatės, būdama joje?
– Medicininę aplinką Ganoje sunku vadinti medicinine. Bendruomenės, kuriose lankomės, neturi jokių medicinos įstaigų. Žaizdas jie gydo verdančiu vandeniu, karštais pelenais ar sutrintais kriauklių lukštais. Tai sukelia dar daugiau pažeidimų ir problemų. Kiti susirgimai arba negydomi, arba naudojamos kitos tradicinės priemonės. Klinika, kuri yra šalia savanorių namo, turi kelis kabinetus, kuriuose dirba sesutės. Jos tvarsto žaizdas, priima gimdymus, skiria vaistus, tikrina kraujospūdį, svorį bei temperatūrą. Klinikoje nėra kvalifikuoto gydytojo. Supratimas apie higieną ir sveikatą čia labai menkas. Teko girdėti, jog Ganos sostinėje yra aukštesnio lygio ligoninės, tačiau jose nebuvau. Daugelis žmonių neturi galimybės nuvykti iki artimiausios klinikos, todėl sunku net kalbėti apie ligonines, esančias sostinėje. Būdama čia supratau, kiek daug mes turime savo šalyje, ypač tai, kokie esame pažengę medicinos srityje. Būnant čia norisi dalintis savo žiniomis su vietiniais žmonėmis, padėti plėsti jų suvokimą, parodyti tinkamus diagnostikos ir gydymo būdus.
– Kur išmokote suteikti pirmąją pagalbą?
– Esu baigusi tris medicinos programos kursus LSMU. Studijų metu išmokau suteikti pirmąją pagalbą. Atlikau praktiką Mažeikių ligoninėje, chirurgijos, otorinolaringologijos, akušerijos ir ginekologijos skyriuose. Ten gavau neįkainojamą patirtį. Praeitą vasarą dirbau slaugos namuose Kembridže. Atvykusi į Afriką turėjau pirmos pagalbos mokymus, pritaikytus vietinei aplinkai.
– Ar suteikdama pagalbą Ganoje gyvenantiems žmonėms nebijote pakenkti jų sveikatai? Juk dirbate ne itin sterilioje aplinkoje.
– Tiesa, aplinka čia tikrai nėra sterili. Tačiau prieš priimant bet kokį sprendimą, kartu su visa komanda, pasveriame naudos ir rizikos santykį. Kiekvieną veiksmą atliekame labai atsakingai, tai apsaugo nuo didesnių problemų sukėlimo. Daug dalykų negalime atlikti dėl įrangos ir medikamentų trūkumo, tačiau stengiamės rasti tinkamiausią sprendimą, prisitaikydami prie esamų aplinkybių. Dėl šių priežasčių pasitikiu mūsų priimamais sprendimais.
– Kokiomis ligomis dažniausiai serga Ganoje gyvenantys žmonės? Kokių medicininių priemonių jiems trūksta labiausiai?
– Tarp vaikų labiausiai paplitusi maliarija. Jie labai imlūs šiai ligai ir sunkiai išgyvena be gydymo, todėl jiems skiriame labai didelį dėmesį, rengiame maliarijos prevencijos programą. Taip pat labai daug vaikų turi žaizdas, kurios dažniausiai būna užterštos ir sukelia komplikacijas. Stengiamės kiek įmanoma labiau jas išvalyti ir palaikyti švarias. Kasdien keičiame tvarsčius, naudojame antibakterinius tepalus, siekdami išvengti didesnių komplikacijų. Tarp suaugusiųjų viena iš dažniausių problemų – aukštas kraujo spaudimas. Nei man, nei kitiems savanoriams nėra tekę matyti žmonių su tokiu aukštu kraujospūdžiu. Taip pat labai dažnos šlapimo takų, lytiniu keliu plintančios ligos, abscesai, cukrinis diabetas bei traumos. Trūksta vaistų maliarijos gydymui, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, vaistų aukšto spaudimo gydymui, diuretikų, antibakterinių akių lašų, antibakterinių tepalų. Vietiniai žmonės dažniausiai neturi galimybės patys įsigyti reikiamų vaistų, todėl juos duodame mes.
– Ar būdama Ganoje nebijote užsikrėsti įvairiomis ligomis ir pakenkti savo sveikatai? Ar skiepijotės prieš ten vykdama?
– Taip, skiepijausi nuo meningokokinės infekcijos, vidurių šiltinės, hepatito A, geltonojo drugio ligos. Būdama čia, profilaktiškai geriu vaistus nuo maliarijos. Tik atvykusi turėjau problemų su virškinimo traktu, tačiau beveik visi atvykę savanoriai patyrė tą patį.
Organizmui reikia laiko prisitaikyti prie kitokios aplinkos. Manau, jog susirgti galima būnant bet kur. Tiesa, kai kurių ligų rizika čia didesnė, todėl stengiuosi laikytis higienos ir saugumo priemonių tiek darbo, tiek laisvo laiko metu, siekdama išvengti susirgimų.
– Kodėl Ganoje gyvenantiems žmonėms reikia pagalbos iš svetur, pavyzdžiui, iš Lietuvos?
– Afrikoje pagalbos reikia iš svetur todėl, kad jie galėtų tobulėti, pamatytų, kad galima gyventi kitaip, gautų reikiamų žinių. Pagrindinis dalykas – žinių trūkumas ir gilios tradicijos. Vietiniai žmonės šimtus metų turėjo savo elgesio įpročius, kurie yra labai giliai įsišakniję.
Nekalbu apie kultūrines tradicijas, kurios čia yra nuostabios. Kalbu apie žalingus įpročius ir žinių stoką, pavyzdžiui, higienos ir medicinos srityse. Tam, kad daug metų gyvavęs mąstymas pasikeistų, reikia laiko ir tinkamo pavyzdžio. Manau, jog matydami, kaip galima palaikyti švarą ir higieną, kaip tinkamai gydyti žaizdas, kokia turi būti pirmoji pagalba, ilgainiui žmonės pastebės naujų įpročių naudą. Tai pakeis senus, žalingus elgesio modelius.