Santaros klinikų anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Onė Bartkienė pasakojo, kad patys medikai darbe per pandemiją praranda fizinę ir emocinę sveikatą: darbo vietose iš išsekimo jie alpsta, nuo įtampos kamuoja migreniniai skausmai, sukyla kraujo spaudimas. Viso to nebuvo iki koronaviruso pandemijos.
Nebuvo ir pirmosios pandemijos bangos metu, kuomet medikai buvo nusiteikę kur kas optimistiškiau, o visuomenėje sklandė gerokai mažiau skepticizmo.
Apie tai, kaip šiuo metu atrodo darbo diena Santaros klinikų reanimacijos ir intensyvios skyriuose, O. Bartkienė papasakojo nuotolinės transliacijos Santaros klinikų „Facebook“ paskyroje metu.
Su nerimu skaičiuoja kolegas
Darbo diena Santaros klinikų reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose prasideda anksti ryte – pusvalandžiu anksčiau, negu būdavo iki koronaviruso pandemijos.
Pasiruošimas darbui irgi vyksta kiek kitaip. Iš pradžių suskaičiuojami medikų kolektyvo nariai. Anot O. Bartkienės, skaičiuojama visą laiką su baime: ar kažkas neatkrito, nepasitraukė į saviizoliaciją, ar kažkas nesusirgo.
„Dažniausiai skaičius mūsų nedžiugina“, – prisipažino medikė.
Tada apžvelgiama, kiek ir kokių yra pacientų kiekviename poste. Tų postų yra keturi: dviejose stovi po 6 lovas, viename – jau septynios, mažiausiame poste – keturios.
Medikai pasiskirsto, kas kur dirbs, kiek kiekvienam postui reikia darbuotojų ir skuba rengtis.
Persirengti darbo drabužiais ir užsidėti asmens apsaugos priemones užtrunka apie 10 min. Persirenginėjama vienoje patalpoje, tad, žinoma, spūsties neišvengiama.
„Septintą valandą, gal net kelios minutės prieš septynias, mes įžengiame į savo darbo vietas, pasipuošę kostiumais“, – pasakojo O. Bartkienė.
Apsirengę jaučiasi tarsi šiltnamyje
Su specialiomis asmens apsaugos priemonėmis, vadinamaisiais „skafandrais“, medikams darbe tenka praleisti mažiausiai 4 valandas, o, priklausomai nuo užimtumo, nuo pacientų ir kolektyvo skaičiaus, neretai ir 5 val. ar ilgiau.
Dirbti šitaip apsirengus nėra lengva.
„Kiekvienas judesys yra sudėtingas, nes kostiumas sudaro „šiltnamio efektą“: mes jame prakaituojame, vėliau atšąlame, nes susikaupusi drėgmė po kostiumu niekur nedingsta. Apatiniai drabužiai, uniformos, kurias mes vilkime po savo apsaugomis, sudrėksta ir neišdžiūna. Vėliau, kai fizinis krūvis yra mažesnis, atsisėdus pildyti dokumentų ar traukti ramiai švirkštų, jaučiame šaltį. Tas temperatūrų skirtumas irgi labai išvargina.
Taip pat yra ir respriatoriai, kurių nenusiimsi, užsinorėjus atsigerti, pasikasyti, nusičiaudėti ar nusivalyti nosies. Mes negalime patraukti apsaugos priemonių nuo veido, negalime patraukti skydelių ir kaukių. Kaip žinia, tam tikros kaukės, jų pūkeliai tikrai labai kutena nosį. Galite tik įsivaizduoti, kaip mes jaučiamės nusičiaudėję ir negalėdami nusivalyti nosies“, – šyptelėjo medikė.
Trūksta laiko pacientus paguosti
Paklausta, ką reikia daryti su sergančiais COVID-19 pacientais ir kiek procedūrų jiems tenka atlikti, O. Bartkienė pasakojo, kad daug kas priklauso nuo jo būklės .
Medikė prisiminė vieną dieną, kai situacija buvo ypač prasta.
„Visai neseniai mūsų skyriuje nutiko situacija, kai kelios kolegės, dirbdamos 7 vietų poste, kur tuo metu gulėjo 6 pacientai, turėjo atlikti 6 ar netgi 7 procedūras per kelias valandas ir joms visoms reikėjo asistuoti, joms reikėjo rankų.
Ta situacija vedė į neviltį ir mes supratome, kad nebeišsitenkame su darbuotojais. Buvo kviečiami darbuotojai iš kitų palatų, kažkas bėgo nuo pietų stalo nepavalgęs, įsimetęs vieną kąsnį, padėti kitiems kolektyvo nariams, nes tos procedūros turėjo būti atliktos, negalėjo būti atidėtos“, – prisiminė O. Bartkienė.
Kalbėdama apie procedūras apskritai, medikė sakė, kad dalis darbo yra įprastas, rutininis. Tai rytiniai paskyrimai, vaistų leidimai, kitos slaugos priemonės, pacientų vartymai.
Būna lengvesnių dienų, bet kartais tenka bėgioti nuo vieno paciento prie kito, kad pavyktų viską atlikti laiku. Tomis dienomis apie dokumentaciją net nėra kalbos.
„Mums tikrai labai labai trūksta rankų, darbo jėgos. Pastarosiomis dienomis skaičiuojamos ligoninės, aparatūra, kiek mes turime ventiliatorių, ar mes turime užtikrintą kiekį lovų, kurios pastaruoju metu baigia užsipildyti. Bet mes nekalbame apie žmogiškuosius išteklius ir tai labai apmaudu. Mes nebeturime žmonių, nebeturime darbo rankų.
Kiek žinau, kitose reanimacijoje mūsų kolegos, gydytojai, šaukiasi, kviečiasi savanorių pagalbą. Tai rodo, kad situacija tikrai yra beviltiška ir šiomis dienomis bandome užkaišyti skyles savanoriais studentais, kurių kompetencijos neleidžia atlikti viso mūsų darbo. Tai yra labai komplikuota.
Bet esame labai dėkingi, kad jie sutinka ateiti. Jie gali padėti paversti pacientą, gali atnešti, ko paprašome, jie gali prieiti prie paciento, palaikyti už rankos ir jį pašnekinti – ir tai yra labai didelis darbas. Priklausomai nuo paros meto, atliekamų procedūrų ir užimtumo tuo metu, kitą sykį neturime laiko prieiti prie paciento ir su juo pašnekėti, tiesiog jį žmogiškai paguosti. Ne visi mūsų pacientai yra intubuoti, yra ir sąmoningų ligonių. Nors ir bandome juos apsaugoti, širmomis apstatome, jie mato, kas vyksta aplinkui, mato intubuotus pacientus, mato, kiek procedūrų jiems atliekama ir kokia aparatūra prie jų prijungta, ir supranta, kad kai kurių pacientų situacija yra kritinė. Jiems, žinoma, kyla baimė dėl jų pačių sveikatos ir būklės, ir gydymo eigos“, – kalbėjo O. Bartkienė.
„O tai ką, yra tikinčių?“
Deja, ne visi pacientai lygiai geranoriškai žiūri į juos gelbstinčius medikus. Yra skeptikų, kurie net atsidūrę reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje neigia, kad koronaviruas egzistuoja.
„Vieną kartą pašnekinau pacientą, paklausiau, kaip jis užsikrėtė ir koks buvo jo požiūris į koronavirusą prieš tai. Paklausiau, ar jis tikėjo, kad yra toks virusas? Tai jis su tokia šypsena sako: „O tai ką, yra tikinčių?“
Tai buvo paskutinis kartas, kai aš klausiau paciento, ar jis tikėjo COVID-19 virusu prieš patenkant į ligoninę, nes supratau, kad gali prasiveržti mano žmogiškos emocijos, kas yra visiškai nesuderinama su mano profesionalumu. Aš turiu atlikti savo pareigas. Negaliu išskirti nė vieno paciento, turiu jais rūpintis, apglėbti savo rūpesčiu tiek, kiek galiu savo sąlygomis.
Daugiau nebeklausiu, bet, kiek suprantu, labai daug pacientų suserga ir patenka pas mus būtent dėl jų skeptiško požiūrio. Tas požiūris daro įtaką jų veiksmams.
Komentatoriai sako, neva mes turime teisę reikšti savo nuomonę. Taip, kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, bet liūdniausia, kad ta nuomonė niekada nelieka tik nuomone. Dažniausiai ji eina kartu su tam tikrais veiksmais ar neveiksmais.
Tie, kurie reiškiasi, kurie skleidžia propagandą ir klaidina vis didesnę visuomenės dalį, tuo pačiu nesisaugo ir propaguoja kitus to nedaryti, kas tiesiogiai veikia mūsų darbo apimtis. Tai yra labai apmaudu“, – neslėpė O. Bartkienė.
Pietaudami pradėjo daugiau tylėti
O. Bartkienė pasakojo, kad dėl didelio darbo krūvio, personalo stygiaus ir neigiamo visuomenės požiūrio į juos, medikams kyla daug įtampos. Dėl to šlyja ir sveikata.
„Dažniausiai įtampa kyla dėl nuovargio, dėl pernelyg didelio pacientų skaičiaus ir neadekvataus personalo skaičiaus, slaugant tuos pacientus.
Kartais atrodo, kad esame ties kažkokia emocinio ir fizinio išsekimo riba. Labai viskas priklauso nuo dienos, nuo posto, kuriame dirbame, nes kai kuriuose yra galbūt šiek tiek lengvesni pacientai.
Bet emocijos nėra pačios geriausios. Kolektyvas yra pavargęs, kolektyvas kartais yra piktas. Turime tai užgniaužti, bet tas emocijų neišreiškimas vėlgi daro savo.
Aš pastebiu kartais, kad pietaujant su kolegėmis mes pradėjome daugiau tylėti. Nesinori to pykčio išreikšti, nesinori skųstis“, – sakė O. Bartkienė.
Prastėja ir medikų fizinė sveikata.
„Darbas mūsų skyriuje niekada nebuvo lengvas. Jis tikrai reikalauja daug fizinio pasirengimo, geros emocinės būklės. Mūsų kolektyvas tikrai nėra silpnas nei emociškai, nei turintis kažkokių ypatingesnių sveikatos problemų.
Bet, ką pastebime pastaruoju metu, kad labai dažnai pasireiškia ir paūmėja tam tikri susirgimai, simptomai, tokie kaip migrenos – paūmėja ir padažnėja galvos skausmai, alpimai darbo vietoje, širdies ritmo, kraujotakos sutrikimai. Labai dažnai kolegei būna padidėjęs kraujospūdis.
Iš tikrųjų tai kelia nerimą, nes mes einame ir dirbame. Panašu, kad tokiomis sąlygomis turėsim dirbti dar ilgą laiką. Ir tie fizinės sveikatos sutrikimai iš tikrųjų kelia nerimą ir gailestį“, – teigė medikė.
Ji prisiminė, kaip prieš pusmetį, slūgstant pirmajai koronaviruso bangai, jautėsi visiškai kitaip nei dabar.
„Prieš pusę metų buvau pilna energijos. Pirma banga buvo praktiškai jau suvaldyta, buvo vien geros emocijos. Jaučiausi, kad darėme didelį darbą, dirbome ypatingoje vietoje, atlikome ypatingas funkcijas ir štai – mes praktiškai suvaldėme pandemiją. Buvo daug pasveikusiųjų, jau ir spauda rašė apie mūsų pasveikusius pacientus, kurie išbrido iš kritinių būklių.
Buvome pilni energijos ir optimizmo tuo metu, kuo dabar nebegalime pasigirti. Pirmiausia taip yra dėl mūsų nuovargio ir tas visuomenės nesupratimo, kuris labai vargina ir labai kelia didelį apmaudą“, – neslėpė O. Bartkienė.