Augau ir brendau šventai tikėdama, kad nekaltybė yra didžiausias mano turtas, kurį privalau iki vestuvių nakties saugoti bet kokia kaina, o mano valią palaužti galinti aistra būtų buvęs gėdingiausias man galintis nutikti dalykas, goodhousekeeping.com atviroje išpažintyje rašo Lauren Meeks.
Šventai tuo tikėjau. Galbūt gana sunku suvokti tokį auklėjimą, jeigu tavo namai nėra bažnyčia, tačiau skaistybės iki vestuvių kultas itin svarbus daugelyje krikščionių šeimų, tad šiuo klausimu net nekyla diskusijų. Esą kitaip tiesiog negali būti. Savaime suprantama, ir aš būtinai lauksiu iki vestuvių. Nejaugi galėčiau kitaip? Taip, bus sunku, bet, jeigu pasiduosiu akimirkos pagundai, gailėsiuosi visą likusį gyvenimą (na, bent jau man taip sakė).
Kai man buvo 15 metų, pasižadėjau iki vestuvių saugoti skaistybę. Pasirašiau. Taip, tai buvo savotiškas dokumentas, popieriaus lapas, kurį aš ir dar kelios mano draugės pasirašėme bažnyčioje po jaunimui skirtos paskaitos apie skaistybės svarbą.
Dar po metų tėvai man padovanojo skaistybę simbolizuojantį žiedą. Nors ir žinojau, kad jie iki vestuvių net kelerius metus gyveno kartu, niekada nė akimirkai nepagalvojau, kad jie nusidėjėliai. Vėlgi šventai tikėjau, kad jie padarė viską, ką galėjo geriausio, kad apsaugotų mane nuo klaidų, kurias padarė patys būdami jauni, kaip ten bebūtų, dabar jie visai kiti žmonės nei buvo jauni.
Reaguodama į bažnyčios bauginimus ir perspėjimus apie sekso iki vestuvių pavojus, ėmiausi priemonių, kaip apsaugoti save nuo pagundų. Stengiausi nevaikščioti į pasimatymus – bent jau mokykloje. Koledže turėjau kelias simpatijas, tačiau ir toliau elgiausi kaip reikia (tiksliau taip, kaip galvojau esant teisinga). Norite tikėkite, norite – ne, tačiau su būsimuoju vyru iki vestuvių ne tik nesimylėjau, bet ir nesibučiavau.
Iki sužadėtuvių draugavome beveik metus. Iki vestuvių buvome susižadėję penkis mėnesius. Tai, kad mūsų pirmasis bučinys buvo prie altoriaus, dažniausiai sulaukia neįtikėtinos aplinkinių reakcijos. „Kaip po perkūnais galite žinoti, ar esate suderinami seksualine prasme, jeigu iki vestuvių net nesibučiavote? Nejaugi prieš pasižadėdami su tuo žmogumi praleisti visą likusį gyvenimą nenorite būti tikri dėl tokio laimingai šeimai labai svarbaus dalyko?“, – po šiai dienai manęs klausia lengvai šokiruoti žmonės.
Tiesą sakant, niekada nesukau galvos, kad galbūt ištekėsiu už žmogaus, su kuriuo būsiu nesuderinama lovoje, nes visi mane tikino, kad santuokos lovoje problemų paprasčiausiai nebūna. Taip, kartais pasvarstydavau, ar teisingas mano sprendimas iki vestuvių net nesibučiuoti, taip norėjosi patikrinti, ar būtų ta „kibirkštis“, tačiau mano sužadėtinis buvo linkęs palaukti, todėl pamaniau, kad problemų neturėtų kilti.
Dabar iš mano tuometinio naivumo mane ima nuoširdus juokas.
Nuolatinis spaudimas, kurį patyriau iš tėvų, senelių, giminaičių, draugų ir pažįstamų siaubingai vargino. Man iki gyvo kaklo įgriso visiems aiškinti, kodėl priėmiau tokį sprendimą, todėl paprasčiausiai lioviausi apie tai kalbėjusi. Kaip ten bebūtų, tiek aš, tiek mano sužadėtinis turėjome kaip reikiant pakovoti su savimi – fizinė trauka buvo ir ji vis stiprėjo.
Nepaisant to, norėjome iki vestuvių gerbti vienas kitą ir Dievą, taigi mums tokia auka atrodė verta pastangų. Laukėme nesulaukėme akimirkos, kada pagaliau susituoksime ir Dievas palaimins mūsų intymumą. Naiviai tikėjausi, kad laukimas ir skaistybė atsipirks ir mes visą likusį gyvenimą mėgausimės aistringu seksu. Tikėjau tuo, nes niekas man neatvėrė akių.
Nė vienas iš mūsų neturėjo patirties, apie seksą nebuvome su niekuo nuoširdžiai kalbėjęsi. Mokykloje taip pat nebuvo lytinio švietimo pamokų, kurios būtų pravertę ateityje. Neskaitant mano nuolat kartojamų ir tiesmukų klausimų, ko turėčiau tikėtis vestuvių naktį, visų atsakymai (tiek draugų, tiek šeimos narių, net ir gydytojų) buvo identiški: „Viskas bus gerai, tik nesijaudink“ arba „Neverta nerimauti, pavyks natūraliai“. Mano mėgstamiausias buvo šis: „Seksas santuokoje tiesiog nuostabus!“.
Tarkim, kad viskas vyko, švelniai tariant, ne pagal planą. Kilo bėdų.
Vos tik grįžome iš medaus mėnesio, man buvo diagnozuotas vaginizmas (po kelias savaites trukusių skausmingų bandymų ir ašarų). Vaginizmas – nevalingas mėšlungiškas vaginos ir tarpvietės raumenų susitraukinėjimas, dėl kurio seksas tampa itin skausmingas arba tiesiog neįmanomas.
Netrukus prasidėjo sunkiausi mano gyvenimo mėnesiai. Pasikonsultavusi su gydytojais ir terapeutais, pradėjau suvokti, kad tiek laiko „saugojusi save“ nesąmoningai įtikėjau, kad seksas iš tikrųjų yra blogai, kažkas, ko turėčiau vengti, kažkas, apie ką net galvoti nevalia.
Dabar, kai seksui pagaliau buvo uždegta žalia šviesa ir jis tapo „geru“, mano kūnas paprasčiausiai nebežinojo, ką daryti, nes tiek metų stengėsi priešingos lyties akivaizdoje elgtis kaip reikia. Tiesą sakant, vaginizmą gali sukelti „griežtas auklėjimas ir religinės dogmos nei lytinio švietimo trūkumas“.
Pradėjusi pagaliau realistiškai vertinti, koks sunkus kelias manęs laukia, jeigu noriu įveikti diagnozę, kiekvieną dieną vis giliau klimpau į depresijos liūną, nes jaučiausi esanti niekam tikusi moteris ir žmona.
Draugai vėlgi man visai nepadėjo, tačiau, tiesą sakant, tikrai negaliu jų kaltinti. Ką jūs pasakytumėte žmogui, kuris visą savo gyvenimą laukė, kada galės patenkinti vieną natūraliausių žmogiškų poreikių, o dabar paaiškėja, kad jis to negali? Sunku rasti žodžių, kaip apibūdinti šią situaciją.
Ieškodama laiko ir lėšų gydymui, netrukus suvokiau besidaranti vis piktesnė tiek ant vyro, tiek ant šeimos, tiek ant draugų, tiek, matyt, bene labiausiai, ant Dievo. Apėmė toks apmaudas ir neteisybės jausmas, jog sunku jį nusakyti žodžiais.
Labai stengiausi, saugodama nekaltybę savo vyrui, o dabar, kai ištekėjau, už tai gavau tik stresą ir nerimą.
Deja, nesu tokia vienintelė. Nusprendusi pasidalinti savo istorija su kitais, supratau, kad ši problema (ir panašios į ją) krikščionių bendruomenėje labai paplitusios. Mes tiek laiko skiriame paauglių auklėjimui ir atgrasymui nuo lytinių santykių, jog tuo metu, kai reikia kurti šeimą, jie nebežino, kaip elgtis intymumo akivaizdoje. Kūnas paprasčiausiai nebeklauso. Be jokios abejonės, nėra taip, kad visi tokie skaistybės iki vestuvių atvejai baigiasi tragedija, tačiau bėdų žymiai daugiau nei turėtų būti.
Daugumoje krikščionių bendruomenių žodis seksas net ir XXI amžiuje yra tabu. Vaikams patariama vengti net ir paties žodžio. Neretai, jam nuskambėjus, pokalbis paprasčiausiai ima ir baigiasi.
O kas jeigu apie seksą pradėtume kalbėti atvirai ir be gėdos – kaip pasauliečiai? Jeigu imtume nuoširdžiai ir atvirai kalbėtis apie techninius fizinės meilės aspektus ir jos teikiamo malonumo svarbą? Jeigu pasidalintume pasakojimais apie pirmuosius kartus? Jeigu aptartume psichologinį sekso poveikį mūsų smegenims?
Nesakau, kad bažnyčioje iš klausyklos turėtų sklisti pamokslai apie seksą. Viskam yra laikas ir vieta. Nemanau, kad bažnyčia tinkama erdvė tokiems pokalbiams ir diskusijoms. Nepaisant to, bendruomenės formate apie tai kalbėtis reikia. Jeigu krikščionys tikrai mano, kad seksas yra Dievo dovana susituokusioms poroms, pats metas pradėti apie šią dovaną kalbėti, o ne slėpti ją po eufemizmais ir svaidyti akmenis į visus, kurie išdrįsta apie tai prabilti.
Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, vis tiek būčiau laukusi. Nepaisant visų patirtų sunkumų, nesigailiu užaugusi krikščioniškoje šeimoje, tikėjimas vis dar labai stiprus. Tiesiog pasisakau, skatinu ir net reikalauju atvirų diskusijų apie šviesiąsias sekso ir intymumo puses, o paprasčiausio bandymo įkalti į galvą, kad seksas iki vestuvių yra baisiausia, kas begali nutikti.
Kai esi paauglys, sąvoka „iki vestuvių“ gali lengvai paklaidinti ir įdiegti iškreiptą intymumo įsivaizdavimą.
Jeigu tektų viską išgyventi iš naujo, tiesiog norėčiau gauti kokybiškiau subalansuotą perspektyvą. Noriu būti tikra, kad man suteikta visa reikiama informacija ir galiu savarankiškai priimti sprendimus, o ne tiesiog daryti, ką man liepia.