„Socialiniai darbuotojai savarankiškai arba gydytojo pavedimu įvertina socialinių paslaugų poreikį pacientui ir jo artimiesiems. O tuomet visapusiškai rūpinasi, kad pacientui būtų suteikta reikiama pagalba, pavyzdžiui, organizuoja savipagalbos grupes, veda užimtumo, gebėjimų ir socialinių įgūdžių ugdymo užsiėmimus, padeda pildyti reikiamus medicinos dokumentus“, – sako SAM Asmens sveikatos departamento Pirminės sveikatos priežiūros, odontologijos ir medicininės reabilitacijos skyriaus vyr. specialistė Virginija Karaliūtė Žulienė.
Padeda pacientui įsitraukti į gydymo procesą
Nacionalinės sveikatos socialinių darbuotojų asociacijos valdybos narė, socialinė darbuotoja Irina Šiaudvytienė teigia, kad socialinis darbuotojas šeimos gydytojo komandoje praplečia pacientui teikiamos pagalbos galimybes: „Socialinis darbuotojas padeda spręsti pacientą kamuojančias socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais. Atviras ir draugiškas ryšys su pacientu leidžia suprasti, kodėl neveikia tam tikra gydymo strategija, kaip padėti pacientui įsitraukti, ką padaryti, kad paskirtas gydymas būtų kuo efektyvesnis.“
Anot I. Šiaudvytienės, socialinis darbuotojas gelbsti tuomet, kai žmogui per sunku spręsti su jo sveikata susijusias problemas: „Socialiniai darbuotojai gali teikti praktinę pagalbą, kai žmogus dėl sveikatos būklės yra nepakankamai mobilus, padėti nuvykti pas gydytoją, pagelbėti registruojantis sveikatos priežiūros, socialinėse įstaigose ar kitose reikalingose institucijose. Šie specialistai turi galimybę gauti teisę oficialiai atstovauti pacientams ir padėti susigaudyti sistemoje, suprasti kur ir kokias paslaugas jie gali gauti.“
Šie specialistai motyvuoja ir edukuoja pacientus laikytis ir nenutraukti gydymo plano, tinkamai suprasti savo sveikatos būklę ir padėti atpažinti tiek teigiamą, tiek neigiamą jos dinamiką. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus ir onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams.
Svarbu užmegzti santykį su pacientu
Pašnekovės teigimu, socialinis darbuotojas yra tarsi tarpininkas tarp mediko ir paciento. „Šeimos gydytojas pastebi žmogaus gerovei pavojingus signalus ir juos analizuoja, kreipiasi į socialinį darbuotoją prašydamas su juo pakalbėti, sužinoti daugiau – kokia parama, be medikamentinio gydymo, pacientui yra reikalinga“, – kalbėjo pašnekovė.
Socialiniai darbuotojai teikia ir emocinę paramą, pavyzdžiui, išgyvenant netektį, sunkius ligų atvejus šeimoje ar darbo praradimą – tai dažnai gali tapti suprastėjusios sveikatos priežastimi. „Svarbu, kad žmogus jaustųsi saugus pasakyti apie tai, kas jį neramina, kas nesiseka, paprašyti pagalbos. Socialinis darbuotojas yra asmuo, kuris geba tai išgirsti“, – sako I. Šiaudvytienė.
Bendraudami su pacientais, socialiniai darbuotojai gali padėti spręsti ir atpažinti emocijų sutrikimų atvejus. „Socialiniai darbuotojai, teikdami emocinę paramą, geba profesionaliai ir tikslingai konsultuoti, tam jie turi visą kompetenciją. Pastebėję gilesnes problemas jie nukreipia pacientus į psichikos sveikatos centrus ar perduoda informaciją kitiems šeimos gydytojo komandos nariams dėl tolimesnio gydymo strategijos numatymo“, – pažymėjo I. Šiaudvytienė.