Pensininkė įsikūrusi vienkiemyje su suaugusiu neįgaliu sūnumi, o ir pati turi visą daugybę sveikatos bėdų dėl stuburo, diabeto. O vieną žiemos dieną moteris sukosi namų virtuvėje ir netyčia užkliuvo už malkų dėžės.
„Kai esu tokios sveikatos, nebenuostabu, kad nutinka tokių atvejų. Kai parkritau, skausmo šauksmai girdėjosi ir lauke. Iš miesto atvykusi dukrą palydėjo į Panevėžio ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Čia ranką peršvietė ir nuramino, kad rastas peties lūžis lygus, operacijos nereikės, nurodė nusipirkti specialų įtvarą ir nukreipė pas gydytoją į Panevėžio konsultacijų polikliniką“, – pasakojo Regina.
Tik blogėjo
Poliklinikoje kupiškėnę priėmusiam medikui nuo pat pradžių nepatiko pacientės rentgeno nuotrauka ir jis pasiuntė R. Vadapolienę atidžiau apžiūrėti Respublikinės Panevėžio ligoninės traumatologams. Šie patikino, kad jaudintis dėl traumos jokių priežasčių tikrai nėra ir operacija nebūtina.
Taip kurį laiką ramiai tęsėsi iš pradžių atrodęs gana normalus šios moters gydymas. Tačiau vieną dieną pašnekovės ranka sutino, pradėjo labai skaudėti alkūnę. Moteris nuvyko į Panevėžio ligoninę.
„Pagalvojom su vaikais: o gal visą laiką šviesdami petį gydytojai nepamatė lūžio alkūnės vietoje? Ir vėl atgal į ligoninę. Peršvietė – vėl nieko nėra, viskas gerai. O dėl skausmo patarė nusiimti įtvarą, kuriame nuo pat pradžių laikiau sulaužytą ranką, esą tokioje pozoje kraujotakos sistemą galūnėse sustabdžiau“, – vieną po kito žygius į Panevėžio medicinos įstaigas prisimena R. Vadapolienė.
Paklausiusi gydytojų patarimų, ligonė grįžo namo ir, nepaisydama veriamo skausmo, tuoj pat ėmė po truputį judinti, mankštinti ranką. Tik jai nerimą kėlė, kad kaulai keistai traška, atrodo ne vietoje, o skausmas auga su kiekvienu kūno judesiu.
„Vėl ranka visa ištino, vėl aš važiuoju į Panevėžio konsultacijų polikliniką pas savo daktarą. Šis dar kartą peršvietęs (rentgeno dozę per visą gydymą gerą gavau) pamatė, kad kaulai išsiklaipę ir juos reikia skubiai sustatyti į vietą – kitaip lūžis ilgai nesugis. Gavau siuntimą operuoti – labai nenorėjau tokių procedūrų, bet ką padarysi“, – sako Regina.
Su skubiu siuntimu moteris vėl kreipėsi į Respublikinę Panevėžio ligoninę ir tos dienos apsilankymo teigia visą gyvenimą nepamiršianti.
Ranką vis dar skauda
„Aš buvau taip siaubingai išdrėbta iš Traumatologijos skyriaus, kad kitų žodžių tokiam poelgiui nerasčiau. Žiūri man gydytojas į akis ir rėkia: „Niekas čia tavęs neguldys ir nesuk galvos, važiuok namo. Niekas tokių neguldo, o jei guldytų – palatos būtų perpildytos.“ Taip, aš sena, dar ir diabetikė – gal jiems ir nebetinkama“, – nemalonios dienos pokalbį su Panevėžio ligoninės gydytoju perpasakoti bandė ligonė.
Ją apšaukusio gydytojo pavardės R. Vadapolienė dėl susijaudinimo nė nebeįsidėmėjo, net patį siuntimą ligoninėje pamiršo. Šį dokumentą rašiusiems poliklinikos medikams, pasak pašnekovės, taip pat kliuvo iš visos tos užgauliojimo krušos.
Traumatologas esą tik numojo, kad nieko siuntimo autorius nesupranta ir siunčia į ligoninę „neperspektyvią“ pacientę. „Tu dar ir diabetikė – kas tave ims, proto turėk, tokiems ligoniams sunkiai žaizdos gyja“, – tokius žodžius rėžė man gydytojas girdint slaugėms. Mažiausia tokiam specialistui papeikimą reikėtų duoti, jis privalo išmokti bendrauti su žmogumi. Stačiai ant manęs rėkė ir liepė važiuot, kur noriu: į Kauną, Vilnių pagalbos ieškotis“, – karčia patirtimi Panevėžio ligoninėje dalijosi sutinusią ranką dabar pati besigydanti Regina.
Ji tvirtina neišgirdusi nė vienos konkrečios priežasties, kodėl atsisakyta guldyti į ligoninę.
Praėjus dviem savaitėms po šio konflikto dabar moteris ir toliau kenčia rankos skausmą. Jį jaučia vos krustelėjusi.
„Pasidedu ant pagalvės ir sėdžiu, ištino nuo pirštų galiukų iki alkūnės. Pragyvenčiau ir su kreiva ranka, jei suaugtų, bet labai bijau, kad neprasidėtų gangrena, tuomet reiks nupjauti, o man, diabetu sergančiai, bus daug komplikacijų“, – nuogąstauja R. Vadapolienė.
Gydytis ji bando bent jau liaudiškomis priemonėmis. Sūnus iš lauko atneša varnalėšos lapų ir jais dengia sutinusią ranką. Skausmą malšina vaistinėje pirktu tepalu, nereceptiniais vaistais.
„Nežinau, ką toliau daryti: nebeturiu siuntimo, kiti vaikai irgi turi sveikatos problemų, kur man, tokio amžiaus, pasidėti“, – dūsauja pensininkė. Apie apverktiną savo situaciją su Panevėžio ligoninės administracija Regina dar nekalbėjo. Bet jei galės, žada vėliau būtinai rašyti oficialų skundą dėl jos priimti neva nesutikusio mediko.
Konfliktas tiriamas
Mamos ryžtą netylėti palaiko ir ją paskutinį kartą į Respublikinę Panevėžio ligoninę lydėjusi bei gydytojo elgesį Traumatologijos skyriuje mačiusi dukra Ingrida.
„Ką aš galiu pasakyti – tik netvarka. Aš skundo nerašysiu, bet mama nežada visko taip palikti. Ji dabar visiškai tos rankos nevaldo ir laikosi tik griebdamasi vaistų nuo skausmo“, – sakė dukra. Ji gyvena Panevėžyje ir vienintelė gali pasirūpinti motina. Tačiau šiuo metu ir pati rimtai gydosi ligoninėje, tad R. Vadapolienė liko su savo bėda visiškai viena ir bejėgė.
„Ji labai nori gydytis čia, Panevėžyje, net ir operuotis sutinka. Senam žmogui sudėtinga į Vilnių važiuoti“, – teigė Ingrida.
Respublikinės Panevėžio ligoninės atstovo viešiesiems ryšiams Vytauto Riaubiškio teigimu, pacientės skundas jau gautas ir perduotas į Dokumentų valdymo skyrių. Iš čia esą keliaus pas atsakingus specialistus. „Apie šitą atvejį mums jau žinoma. Dabar registruotą skundą per tam tikrą terminą nagrinės teisininkai, audito specialistai. O prašymų jie gauna gana daug, tai per dieną atsakymo nebus“, – „Sekundės“ korespondentei aiškino V. Riaubiškis.
Paklaustas, kaip dėl sunkios būklės šiuo metu turėtų elgtis R. Vadapolienė, ligoninės atstovas pareiškė, jog į tokį klausimą atsakyti ne jo kompetencija.