Anksčiau priklausomybę skatinančių narkotikų, pavyzdžiui, heroino, vaikams buvo duodama... nuo kosulio.
Šoko terapija ilgą laiką buvo gydoma impotencija. O stebuklingos dietinės piliulės buvo dalinamos kaip saldainiai.
Štai septyni šokiruojantys gydymo metodai, kuriuos anksčiau rekomendavo gydytojai, rašo history.com.
Gyvačių aliejus – pardavėjai ir gydytojai
Nors šiandien gyvačių aliejaus pardavėju vadinamas asmuo, tyčia parduodantis netikrų prekių, anksčiau gyvačių aliejus iš tiesų buvo naudojamas medicinoje. Šis aliejus, išgaunamas iš kiniškų vandens gyvačių, į Jungtines Valstijas iš Kinijos atkeliavo XIX amžiuje kartu su kinų darbininkais, tiesusiais geležinkelį.
Šiame aliejuje yra daug omega-3 rūgščių, jis naudojamas slopinti uždegimą ir gydyti artritą bei bursitą. Kinų darbininkai po sunkios darbo dienos juo tepė sąnarius.
Anksčiau kaubojumi buvęs Clarkas Stanley teigė mokęsis iš Šiaurės Amerikoje gyvenusios genties žiniuonio, kuris jį esą išmokė naudotis gydomąja gyvačių aliejaus galia. Šias naujas įgytas žinias jis ėmė skleisti ir 1893 metais Čikagoje vykusioje pasaulinėje mugėje demonstravo, kaip iš krepšio ištraukia barškuolę, ją išskrodžia ir išspaudžia. Šį ekstraktą jis vadino gyvačių aliejumi, nors Maisto ir vaistų administracija (FDA) vėliau patvirtino, kad tokiuose produktuose nėra nė lašo gyvačių aliejaus. Tačiau tai nesustabdė skrupulų neturinčių gydytojų ir sukčių pardavėjų keliauti po Amerikos Vakarus ir prekiauti netikru gyvačių aliejumi, taip suteikiant iš tiesų egzistavusiam gydymo būdui prastą reputaciją.
Kokainas – stebuklingasis vaistas
Maždaug XIX devynioliktojo amžiaus dešimtmečio viduryje mokslininkams pavyko izoliuoti aktyviąją kokos lapų medžiagą erthroxlyn coca, kuri vėliau taip kokainu. Farmacijos kompanijoms labai patiko žinia apie greitai veikiantį ir gana nebrangų stimuliantą.
1884 metais australų oftalmotologė Carol Koller atrado, kad keli kokaino tirpalo lašai, užlašinti ant ragenos, veikia kaip vietinis anestetikas. Užlašinus tirpalo, akies obuolys nejudėjo ir tapo nejautrus skausmui.
Be to, atlikus pjūvį, mažiau bėgo kraujas, o tai gerokai palengvino operacijas. Labai greitai žinia apie šį atradimą pasklido plačiai, ir labai greitai kokaino tirpalą imta naudoti akių ir sinusų operacijų metu. Vėliau jį imta reklamuoti kaip vaistą nuo dantų skausmo, depresijos, sinusito, letargijos, alkoholizmo ir impotencijos. Labai greitai kokainą imta pardavinėti įvairiais pavidalais: kaip toniką, pastiles, miltelius ir net cigaretes.
Pavyzdžiui, dėžutę tablečių buvo galima nusipirkti vos už 50 amerikietiškų centų ir jomis gydytis beveik nuo visko – šienligės, gerklės skausmo, nervingumo, galvos skausmo ar nemigos. Iš tiesų šalutinis kokaino poveikis sukeldavo visus negalavimus, nuo kurių jis buvo vartojamas: nemigą, valgymo sutrikimus, depresiją ir net haliucinacijas.
Beje, norint nusipirkti šių vaistų visai nereikėjo gydytojo recepto. Kai kuriose valstijose jais buvo prekiaujama net baruose. Ir kokainas buvo vienas pagrindinių vėliau išpopuliarėjusios „Coca-Colos“ ingredientų. 1902 metais vien Jungtinėse Valstijose buvo apie 200 tūkst. žmonių, priklausomų nuo kokaino. O 1914 metais priimu Harrisono narkotikų įstatymu buvo uždrausta kokaino gamyba, importas ir platinimas.
Vibratoriai – vaistai nuo isterijos
Už vibratoriaus išradimą turime padėkoti XIX amžiaus gydytojams, kurie pirmiausia jį reklamavo, kaip vaistą nuo moterų ligos – isterijos. Manyta, kad isterija yra pagrindinė daugybės negalavimų – nerimo, irzlumo, seksualinio troškimo, nemigos, alpimo ir net pilvo putimo – priežastis. Todėl beveik visoms moterims pasireiškė šios ligos simptomai. Šios būklės paaiškinimas buvo paremtas senomis medicinos teorijomis apie keliaujančią gimdą, kuomet esą atsijungusi gimda sukelia moteriškus negalavimus.
Gydymas? Dubens masažas, sukeliantis isterijos priepuolį, daugeliui žinomą orgazmo pavadinimu. Ir šį darbą atliko Viktorijos laikų gydytojai, kurie rankomis masažavo moteris. Siekdamas padėti gydytojams, vienas sumanus medikas Josephas Mortimeris Granville‘is sukūrė garais varomą „eletromechaninį medicininį instrumentą“, kurį pavadino „manipuliatoriumi“. Ir šis prietaisas suteikė moterims galimybę „masažuotis“ namie ir gydyti „keliaujančią gimdą“.
„Fen-Phen“ – stebuklinga lieknėjimo piliulė
Dabar lieknėjimo verslas yra vertinamas 60 mlrd. JAV dolerių, iš kurių didelė dalis yra išleidžiama įvairioms lieknėjimo piliulėms. Ir nors pirmosios riebalus deginančios piliulės atsirado dar devintojo XIX amžiaus dešimtmečio pabaigoje, nė viena piliulė taip greitai neišpopuliarėjo ir prarado populiarumą kaip dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsiradęs preparatas „Fen-Phen“.
Iš pradžių į rinką buvo išleisti du preparatai – apetitą slopinantis fenfluraminas ir amfetaminas fenterminas. Iš pradžių juos reklamavo kaip trumpalaikius preparatus svoriui mažinti. Tačiau atskirai jie nelabai buvo efektyvūs.
Tačiau aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje Michaelas Weintraubas šiuos du preparatus sujungė į preparatą „Fen-Phen“. Jis atliko tik vieną ketverius metus trukusį tyrimą, kuriame dalyvavo 121 pacientas. Pacientai, kurių du trečdalius sudarė moterys, atsikratė vidutiniškai daugiau nei 13 kilogramų be jokių akivaizdžių šalutinių poveikių.
Tačiau šio tyrimo metu nebuvo stebimos pacientų širdys. Stebuklingas preparatas rinkai buvo pristatytas 1992 metais ir žaibiškai išpopuliarėjo, ir labai greitai jas jau vartojo maždaug 6 mln. amerikiečių.
Tačiau vėliau buvo nustatyta, kad vaistas sukelia rimtų širdies vožtuvų veiklos sutrikimų. 1997 metais FDA oficialiai uždraudė „Fen-Phen“ preparatą. 1999 metais jį gaminusi kompanija „American Home Products Corporation“ sutiko sumokėti 3,75 mlrd. JAV dolerių asmenims, kurių sveikata buvo sutrikdyta. Iš viso sulaukta daugiau nei 50 tūkst. ieškinių. Beje, jų galima pateikti iki šiol.
Heroinas – vaistas nuo kosulio
Kaip kovoti su viena priklausomybės nuo vaistų epidemiją? Sukurti naują vaistą. Būtent tai ir įvyko devintojo XIX amžiaus dešimtmečio pabaigoje, kai heroinas buvo laikytas saugia ir priklausomybės nesukeliančia alternatyva morfinui. Diamorfono pavadinimu žinomą vaistą sukūrė anglų chemikas C.R. Alderis Wrightas aštuntajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Tačiau rinkoje jis pasirodė tuomet, kai vienas chemikas, dirbęs farmacijos kompanijai „Bayer“, 1895 metais aptiko C.R. A. Wrighto mokslinį darbą.
Jame teigta, kad heroinas esą yra penkis kartus efektyvesnis ir nesukeliantis tokios priklausomybės. 1898 metais „Bayer“ ėmė reklamuoti aspiriną, sumaišytą su heroinu, ir šis vaistas buvo skirtas vaikams gydyti gerklės skausmą, kosulį ir peršalimą. Ant kai kurių buteliukų buvo vaizduojami vaikai, siekiantys vaisto, o mamos jiems šaukštu duoda heroino.
Gydytojai pradėjo įtarti, kad heroinas veikiausiai taip pat sukelia priklausomybę, po to, kai pacientai ėmė vis dažniau sugrįžti naujo vaistų buteliuko. Tačiau, nepaisant augančio medikų susirūpinimo ir neigiamų istorijų apie vaisto šalutinį poveikį, „Bayer“ ir toliau prekiavo heroinu – net iki 1913 metų. Po vienuolikos metų FDA jį visiškai uždraudė.
Lobotomija – problemų keliančių smegenų pažeidimas
Walteris Freemanas manė atradęs būdą sumažinti psichiškai nesveikų žmonių kančias. Tačiau iš tiesų jis sukūrė vieną baisiausių gydymo būdų. Savo gydymo metodą – prefrontalinę lobotomiją – jis sukūrė remdamasis ankstesniais vieno portugalo neurologo moksliniais tyrimais.
Ankstyva šio „gydymo“ metodo versija numatė skylių gręžimą paciento kaukolėje. Vėliau į ledo kirtiklį panašiu įrankiu jis per akiduobes nutraukdavo jungtis tarp prefrontalinės žievės ir gumburo, kuris, kaip jis manė, yra susijęs su žmogaus emocijomis susijusi smegenų dalis.
W. Freemanas netrukus ėmė dirbti kartu su Jamesu Wattsu ir pasipraktikavę su lavonais jie 1936 metais atliko pirmąją procedūrą moteriai, kentėjusiai nuo depresijos ir nemigos. Operacija buvo pripažinta sėkminga. Tačiau paskesnės operacijos tokios nebuvo. Pacientus ištikdavo vegetatyvinė būsena, liga pasikartodavo, jie regresavo fiziškai ir emociškai. Net 15 pacientų mirė. Viena iš garsiausių šių medikų pacienčių buvo JAV prezidento Johno F. Kennedy sesuo Rosemary, kuri po šios procedūros liko neįgali, ir jai visą likusį gyvenimą reikėjo priežiūros.
Viskas pasikeitė 1967 metais, kai W. Freemanas atliko lobotomija vienai iš savo pirmųjų pacienčių – namų šeimininkei iš Berklio. Šį kartą jis pažeidė kraujagyslę, ir moteris mirė nuo smegenų kraujavimo. Tuomet jo gydymo metodui, laimei, atėjo galas.
Šoko terapija – gydymas nuo impotencijos
Medikai ilgą laiką nesutaria dėl impotencijos priežasčių ir gydymo būdų. Karalienės Viktorijos laikais manyta, kad vyro genitalijų disfunkciją sukelia „moralinis silpnumas“. O iki XIX amžiaus manyta, kad impotencija sukelia arba per dažnas seksas ir masturbacija, arba jų trūkumas.
Kai kurie gydytojai impotenciją gydė „galvaninėmis voniomis“, arba voniomis su įkištais elektrodais. Tai esą turėjo padėti vos per šešis sesijas atgaivinti seksualinį troškimą. Kitų gydytojų požiūris buvo lokalesnis: jie elektrodus kišdavo į vyro šlaplę. Gydymas trukdavo nuo penkių iki aštuonių minučių ir buvo atliekamas kartą ar dukart per savaitę.
XIX amžiaus pabaigoje pasirodė ir elektrinių diržų, skirtų tokiems silpniems vyrams. Jie esą turėjo gydyti inkstų skausmą, sėdimojo nervo problemas, nugaros skausmą, galvos skausmą ir nervų nuovargį. Tačiau esmė buvo ta, kad jie buvo skirti gydyti vyrų seksualines problemas.
Nors šiais laikais manoma, kad impotenciją sukelia tik fizinės, tiek ir psichologinės problemos, vis dar yra manančių, kad su impotencijos problema susidūrusiems gali padėti elektrošoko terapija.