Su cukriniu diabetu sergančiais vaikais dirbantys specialistai sako, jog ligos neišmanymas gali baigtis tragedija ir vaiko mirtimi.
„Vaikas jau ne pirmus metus serga pirmo tipo cukriniu diabetu. Visą laiką reikia stebėti, ar nepakito cukraus kiekis kraujyje. Vakar man vaikas skambina ir sako, mama, sugedo insulino pompa, negaliu susileisti, o cukrus rodo rimtus pakitimus. Pasakiau, kad tuoj pat atvažiuoju, nes tai ekstra atvejis. Bet pasiskambinus auklėtojui išgirdau: niekur neišleisiu, ateikit, pakalbėsim, nes kai reikia ką nors dirbti mokykloje, vis kažkas atsitinka. Jūs manipuliuojate ir esate neatsakingi. Ir numetė ragelį. Tuomet paskambinau vaikui ir sakau: bėk iš mokyklos. Juk kai yra stipriai pakitęs cukraus kraujyje – reaguoti būtina tuoj pat, tai jau minučių reikalas“, – drebančiu balsu pasakoja moteris.
Moteris sako, kad stresą patyrė ir ji, ir berniukas. Laimei, moteris sako laiku spėjusi pasiimti vaiką, mat jei būtų delsusi, galėjo viskas baigtis labai skaudžiai. Pasiėmusi vaiką iš mokyklos ji iškart suleido insulino, tačiau stresas sūnui nepraėjo iki vėlaus vakaro. Anot moters, skaudžiausia tai, kad dieną prieš įvykį ji vaiko nė neišleido į mokyklą, nes pastebėjo stiprius pakitimus. O atstačius kraujo cukringumą, trečiadienį į mokyklą nuėjęs vaikas buvo ignoruojamas.
„Vakare mums dar atsiuntė autobusu naują insulino pompą, kad galėtume ją vėl prisijungti, o dieną teko leisti švirkštu ir gerti daug skysčių. Po truputį atstatėme normalų cukraus kiekį kraujyje. Be raminančių vaikas net neužmigo“, – pasakoja moteris.
Anot berniuko mamos, su tokia liga gyventi nėra paprasta, tad jos skambučiai klasės auklėtojui nėra tiesiog noras trukdyti.
„Jei neprisiskambinu vaikui, aš tikrai nerimauju, tad skambinu ir klasės auklėtojui. Tačiau ne kartą girdėjau pasipiktinimą, kad trukdau dirbti. Bet gi mokytojai puikiai žino, kad vaikas serga, nuo pat penktos klasės net pati nuvežusi vaiką į mokyklą jo laukdavau. Berniukas serga jau devynerius metus, tad mokytojams tai nėra naujiena. Nors ir pernai buvo per šokių pamoką, kad berniuką vertė daryti pratimus, po ko jis net atsidūrė ligoninėje“, – skaudžia patirtimi dalijasi paauglio mama.
Moteris pasakoja, kad nerimauti tikrai yra dėl ko – ne vienerius metus per parą tekdavo leisti švirkštais 7 insulino dozes, po 10 ir daugiau kartų badyti pirštukus dar visai mažam sūnui, kad būtų pamatuoti cukraus lygį. Gavus insulino pompą šias skausmingas procedūras pagaliau buvo galima pamiršti, tačiau pompa ne pirmą kartą sugenda, o negavęs reikiamos pagalbos vaikas gali atsidurti reanimacijoje, pavėlavus suteikti pagalbą – gali panirti į komą.
Berniuko klasės auklėtojas pasakoja kiek kitokią įvykių versiją. Anot jo, mama išties stresavo, kai jie bendravo telefonu, tačiau klasės auklėtojas tikino, jai nieko blogo nesakė, o berniuko nenorėjo išleisti iš mokyklos, nes buvo lietinga.
„Tikrai nenorėjau išleisti vaiko į gatvę, nes buvo prastas oras, norėjau, kad jis sulauktų mamos, kuri paskambinusi pasakė, kad jį pasiims. Juk vaikas į mokyklą atėjo po ligos, bijojau, kad jam išėjus iš mokyklos nenutiktų ko blogo. Man ir berniukui buvo laisvas laikas, mes nebuvo pamokoje, todėl bendravome. Nieko blogo nepastebėjau. Jis pasakė, kad stipriai pakito cukraus lygis kraujyje, tad pasakiau: sėskis, palauk mamos. Mama jau važiavo į mokyklą, ji žinojo situaciją. Tačiau berniukas nepaklausė ir išbėgo į gatvę, kur ir pasitiko mamą“, – aiškino berniuko klasės auklėtojas.
Vyras sako, kad ir pats gyvena su panašia liga, todėl labai gerai supranta mamą ir jos patiriamą stresą. Ji prižiūri vaiką, padeda jam valdyti ligą. Mokytojas tikina, kad tarp jo ir vaiko mamos nebuvo jokio aštraus pokalbio ir pasvarstė, kad mama galėjo tiesiog ne taip jį suprasti, nes jiems bendraujant telefonu mokykloje, kur buvo mokytojas, vaikai triukšmavo, buvo pertrauka.
„Aš kalbėjau tikrai garsiai ir aiškiai, nes aplinkui buvo nemažas triukšmas, tačiau tikrai nenorėjau įžeisti mamos. Mano tikslas – neišleisti vaiko į lauką, buvo bjaurus oras. Tik tiek. Norėjau, kad berniuką iš mokyklos saugiai pasiimtų mama“, – DELFI kartojo mokytojas.
Mokyklos direktorius sako, kad apie vaiko ligą mokytojai tikrai informuoti, tačiau jiems sunku spręsti, kada išties yra kilęs pavojus sveikatai, mat nė vienas mokytojų nėra medikas.
„Mes nesame medikai, nesame apmokyti, kaip elgtis tokiais atvejais, mūsų pareigybėse niekur apie tai nerašoma. Vakar kai viskas vyko, aš pats mokykloje nebuvau, bet kiek žinau, niekas nieko nepastebėjo, kad vaikui būtų kas blogo“, – sako mokyklos vadovas.
Klaipėdos regione 1 cukrinio diabetu sergančius vaikus ir jų tėvus vienijančio klubo „Smalsučiai“ vadovė Ina Juotkienė sako, kad tokiam įvykiui būti abejingi tikrai negali, juolab kad toks nežinojimas vaikui gali kainuoti gyvybę.
Išgirdę mamos istoriją, „Smalsučių“ vadovai pasiūlė surengti susitikimą ir papasakoti mokytojams apie ligą.
„Tokie mokymai Klaipėdos miesto ugdymo įstaigoms jau vyksta. Mano vyras pasiūlė berniuko mokyklai tokius mokymus. Jis kartu dalyvauja „Smalsučių“ klubo veikloje. Juk tas vaikas septintus ar aštuntus metus mokosi, mokytojai jau turėtų žinoti jo ligą ir reaguoti laiku. Juk vaiko kraujyje cukraus lygis buvo labai aukštas, prietaisas jo net nebematavo“, – sako I. Juotkienė.
Atpažinti ligą, anot klubo vadovės, išties nėra lengva, mat sergantys diabetu vaikai atrodo lygiai taip pat, kaip ir bet kuris sveikas vaikas.
„Nėra taip, kad žaliuotų ar mėlynuotų, galime nė nepastebėti, kad yra cukraus pakitimų kraujyje, gali vaikas sėdėti apsnūdęs ir viskas. Būtina stebėti kraujo matavimo prietaisą. Net ir mano dukrai, kai diagnozavo diabetą, ji tiesiog buvo pavargusi ir tiek. Juk normalu, kad vaikas gali pavargęs vakare. Reikia klausyti, ką vaikas sako, tiesiog reikia žinoti, kad vaikas serga. Kai berniukui buvo labai pakilęs cukrus, mokytojai turėjo susivokti, kad tai rimta“, – sako I. Juotkienė.
Anot „Smalsučių“ vadovės, žmonės, kurių pačių ar jų šeimos artimųjų tokia liga nepaliečia, sunkiai suvokia cukraus pakitimo pasekmes.
Net ir per šiuo metu organizuojamus mokymus „Cukriniu diabetu sergantys vaikai. Sėkminga integracija į ugdymo procesą“, finansuojamus Klaipėdos miesto savivaldybės pagal projektą „Pasidalintas skausmas lengvesnis“, anot I. Juotkienės, kai kurie mokytojai neretai nė neišklauso visos paskaitos ir stengiasi anksčiau ištrūkti į namus.
Moteris sako suprantanti, kad mokytojams irgi nėra lengva, vis dėlto jie dieną mato vaikus, jie yra arčiausiai, jei kas nutiktų vaikui ar paaugliui mokykloje. Todėl tiems, kurie neabejingi kasdien matomiems vaikams, organizuojami dar dveji mokymai, kurių datos skelbiamos feisbuko puslapyje „Mokymai pedagogams“.
„Sunku kviestis mokytojus, kai kuriems tai tiesiog neįdomu. Tačiau mes raginame, kad jie atkreiptų dėmesį į tą ligą, nes dabar diabetu sergančių vaikų priežiūra mokymo įstaigose nėra reglamentuota. O kas bus kaltas, jei kas nutiks? Tėvai turi važiuoti iš darbų į mokyklą, arba net nedirbti, kad suleistų vaikui insuliną. Yra labai daug pavyzdžių, kai tėvai keletą metų pradinėse mokyklose sėdi koridoriuose, kad galėtų pasirūpinti vaiku. Juk ir vaikui trauma – kodėl jo tėvas sėdi koridoriuje, o kitų ne. Kaip vaikas turi jaustis? Jis supranta, kad kažkas ne taip. O dabar niekas mokykloje neatsakingas“, – sako I. Juotkienė.
Moteris neslepia, kad mokytojams norima skiepyti sąmoningumą, nes tokiems vaikams kartais reikia užkandžiauti net pamokų metu, jei nešiojamas aparatas signalizuoja apie kraujo pakitimus.
„Kai kurie mokytojai tokiais atvejais siunčia vaikus užkandžiauti į koridorių. Tačiau esant žemam cukraus kiekiui kraujyje koridoriuje vaiką gali ištikti hipoglikeminė koma, o šalia nebus pagalbos“, – aiškina ligos subtilybes moteris.
Anot I. Juotkienės, berniukui buvo itin pakilęs cukraus lygis, tai irgi kelia rimtą pavojų sveikatai, o papildomas stresas tą pavojų dar didina, tad netinkamai reagavus, vaiką gali ištikti diabetinė koma.
Moteris atskleidė, kad dalintis patirtimi ketina ne tik su Klaipėdos pedagogais. Jau ruošiamas projektas Neįgaliųjų departamentui, pagal kurį, gavus finansavimą, planuojama vykdyti daug veiklų, nukreiptų į cukriniu diabetu sergančių vaikų priežiūrą, paramą, šios ligos viešinimą visoje Lietuvoje, mat tokių vaikų skaičius sparčiai plinta.