Vienintelės seksualumo apraiškos, su kuriomis visgi tekdavo susidurti, – tai erotika nė nedvelkiančios gyvulių poravimosi scenos. Ir štai neišvengiamai artėja pirmoji naktis vedybiniame guolyje. Kaip jai pasiruošti?
Na, teks perskaityti ne vieną eufemizmų primargintą patarimų knygelę. Tokių vadovėlių autoriai – neabejotinai aukštos moralės ir paprastai ribotomis medicinos žiniomis apsiginklavę autoritetai.
Svetainėje mentalfloss.com siūloma keletas ištraukų iš šimto metų senumo veikalų.
Ką turi žinoti mergina
Štai kas yra svarbiausia, anot Emmos Frances Angellos Drake, 1902-aisiais išleidusios knygą „What a Young Wife Ought to Know“ (Ką privalo žinoti jauna žmona): „Nuo pirmosios vedybų dienos, ištekėjusi moteris turėtų rengtis tikėtinam ir geidžiamam netikėtumui – nėštumui ir motinystei. Kitaip ji neturi teisės nei tapti, nei vadintis žmona.“
Išsiaiškinę savo, kaip moters, paskirtį ir gyvenimo tikslą, turite pasidomėti, kaip jo pasiekti. Buvo manoma, kad visi vyrai iki vedybų turėjo bent šiokį tokį supratimą, kuo teks užsiimti. Tačiau aukštos moralės moteriškos lyties būtybės negalėdavo sau leisti klausytis nešvankių tauškalų, gandų ir bet ko, kas siejosi su kokiais nors kūniškais dalykais.
Pavyzdžiui, to meto panelė galėjo nė nežinoti, kaip vadinasi ar funkcionuoja jos lytiniai organai. Anot 1918-aisiais išleistos knygos „The Psychology of Marriage“ (Vedybų psichologija) autoriaus Walterio Gallichano, nesidomėjimas tokiomis temomis kartais privesdavo prie absurdiškiausių situacijų. Štai citata:
„Būtina pasirūpinti, kad nekalta mergelė nestotų prieš santuokos altorių neturėdama jokių teorinių žinių apie lytinius santykius. Tos, kurios žinių šioje srityje spragas stengiasi nuslėpti, net pačios to nežinodamos elgiasi žiauriai. Visas būrys jaunų žmonų pirmosios vedybinės nakties įvykius pavadino smurtu. Užfiksuota net pabėgimo prieš sutuoktuves atvejų. Kartkartėmis pasirodo pranešimų apie merginų savižudybę neišlaikius šio sunkaus gyvenimo išbandymo.“
Ir vis dėlto kiek būsimoji nuotaka turi žinoti, kad per pirmąją naktį neišlėktų klykdama iš sutuoktinio glėbio arba, dar baisiau, nenusižudytų? To meto žinovų nuomonės skiriasi. Pavyzdžiui, Maurice‘as Bigelow, 1916-aisiais pasirodžiusios knygos „Sex-education: A Series of Lectures Concerning Knowledge of Sex in Its Relation to Human Life“ (Lytinis ugdymas: paskaitų, skirtų gyvenime būtinoms žinioms apie lytiškumą, ciklas) autorius, mano, kad žinoti pakanka tiek, kad nekiltų per didelio smalsumo. Štai ką jis rašo:
„Ji [mergina] turi žinoti mokslinius lytinių organų pavadinimus. Ne todėl, kad esama daugybės vulgarių žodžių, kaip antai vaikinų atveju, bet todėl, kad tinkamų terminų žinojimas formuoja požiūrį. Pakanka žinoti tokius žodžius kaip kiaušidės, gimda, vagina, kiaušintakiai ir išoriniai lytiniai organai. Detalūs išorinių lytinių organų aprašymai gali sukelti smalsumą, skatinantį norą šį tą išbandyti.“
Tolesniuose skyriuose aiškinama, kad merginai pakanka žinoti turint išorinius lytinius organus ir visiškai nebūtina aiškinti, kas juos sudaro, kitaip ji dar gali sumanyti juos apžiūrėti arba pačiupinėti.
Sužadintas smalsumas gali paskatinti norą išbandyti ir išsiaiškinti, kaip veikia dirginimas.
Be to, per daug žinoti nuotakai tiesiog nedera. Vyrai kraustosi iš proto matydami drovias mylimąsias. Tokią nuomonę pateikia Karlas Heinzenas 1891-aisiais metais išleistoje knygoje „The Rights of Women and Their Sexual Relations“ (Moterų teisės ir lytiniai santykiai):
„Egzistuoja dar vienos prigimties gėda. Tai baikštus drovumas, kurį nekalta mergelė išgyvena prieš peržengdama moterystės slenkstį, ir moteriškas santūrumas, kurį pasitelkusi ji stengiasi paslėpti arba pažaboti savo žavesį. Tokią „gėdą“ sukelia emocinis susijaudinimas, neišvengiamas naujo gyvenimo akivaizdoje. Jis neturi nieko bendro su suvokimu ar baime, kad netrukus bus atskleista kažkas nepadoraus. Tai [tokia gėda] yra kiekvienos moters puošmena ir jos nebuvimas byloja apie žemą ir vulgarią prigimtį.“
Autorius perša mintį, kad nėra nieko labiau geidžiamo nei šalta ir susirūpinusi mylimoji.
Būtina iš anksto aiškiai duoti suprasti, kad sprendimą atsiduoti visada priimsite jūs
1918-aisiais metais išleistoje knygoje „Womanhood and Marriage“ (Moteriškumas ir santuoka) Bernarras Macfaddenas nepabūgo pateikti prieštaringai vertinamos idėjos apie moters teisę į nuosavą kūną. Panašu, kad jis norėjo paskatinti moteris naudotis tokia teise, tik jokiu būdu nepamiršti dar prieš numatant vedybų datą perspėti būsimo vyro apie tokias savo pažiūras:
„Vis labiau įsigalint asmeninės laisvės idėjoms, atėjo metas pripažinti, kad moterims taip pat turi būti suteikta teisė savo nuožiūra spręsti, kaip elgtis su nuosavu kūnu. Kitaip sakant, joms turi būti suteikta galimybė pasirinkti, ar pritarti sutuoktinio troškimui sutvirtinti santuoką fiziniu ryšiu.
Kadangi labai ilgai buvo laikomasi nuostatos apie prigimtinę vyro teisę į savo žmonos kūną, šiam požiūriui nepritariančios jaunos moterys dar prieš prisiimdamos santuokinius įsipareigojimus privalo aiškiai išsakyti savo nuomonę.“
Juk apie tai, kad karvė duoda pieno, kai pati užsigeidžia, negalima pranešti ją jau įsigijusiam pirkėjui – kiekvienas sandoris turi būti sudaromas sąžiningai.
Sueitis - geidžiamo troškimo išsipildymas
Rengiantis ilgai lauktai sueičiai, būtina prisiminti keletą dalykų. Visų pirma, egzistuoja fizinis skaistybės įrodymas – mergystės plėvė. Vis dėlto beveik visi apie vedybinius santykius kalbantys XIX a. autoriai atmeta biblinį kraujo, kaip skaistybės įrodymo, simbolį. Pavyzdžiui, anot to meto mokslininko G. Napheys, norint suprasti, ar būsima žmona iš tiesų skaisti, reikia atkreipti dėmesį į jos išorinį tyrumą, o ne vidines membranas. Štai ką jis rašo savo knygoje:
„Mergystės plėvės nereikia laikyti įrodymu. Iš tiesų, net labiausiai patyręs specialistas negalėtų tvirtai pasakyti, ar jauna moteris anksčiau buvo suartėjusi su vyriškiu. Vienintelis tvirtas ir neabejotinas skaistumo įrodymas, kuriuo vyriškis turi pasikliauti vertindamas būsimą žmoną, – tai kukli laikysena ir drovus elgesys, neišprusimo ir stačiokiškų manierų nesubjaurotas būdas, tyros ir religingos mintys. Esant šioms savybėms, neturi kilti nė menkiausios abejonės dėl būsimos žmonos tyrumo ir ištikimybės.“
Reikia pasakyti, kad mergystės plėvei reikšmės visgi teikiama. Per pirmuosius intymius santykius su ją turinčia mergina patariama elgtis ypač švelniai. 1920-aisiais metais išleistos knygos „Sex Knowledge for Men“ (Žinios apie lytinius santykius vyrams) autorius Williamas Josephus Robinsonas tikina, kad karštai mylintis vyras žmonos nekaltybę turi nuraškyti su ilgomis preliudijomis. Anot jo, švelnios įžangos į meilės akto kulminaciją gali trukti ištisą savaitę.
Sylvanus Stallas, 1899-aisiais metais išleidęs knygą „What a Young Husband Ought to Know“ (Ką privalo žinoti jaunas vyras), nors ir nėra šitokios geležinės kantrybės šalininkas, visgi primygtinai nurodo, kad jei praėjus pakankamai laiko po pirmosios vedybinės nakties jaunoji žmona vis dar junta skausmą, ją turėtų apžiūrėti gydytojas:
„Jaunas vyras privalo žinoti, kad tokiu atveju, jei intymių santykių malonumą temdo kokie nors nemalonūs jausmai, jei mergystės plėvė neplyšo dėl atidumo stokos arba kitų priežasčių ir kelias dienas ar savaites po lytinės sueities kelia moteriai nepatogumų arba skausmo, būtina kreiptis į gydytoją ir atlikti medicininę apžiūrą.“
Kad ir kaip būtų, lytinių santykių patariama jokiu būdu neskubinti. Tapęs nedraudžiamu vaisius ilgainiui įgauna prėską skonį, rašo E. B. Duffey knygoje „The Relations of the Sexes“ (Lyčių santykiai): „Nepulkite kaip akis išdegę nuplėšti taip viliojančių žiedų vainiko – prarasite pusę žadėtojo malonumo“.
Seksualiniu gyvenimu nepatenkintoms arba jo neturinčioms moterims gresia beprotybė
W. J. Robinsonas tiesiai šviesiai tvirtina, kad „pirmoji vedybinė naktis turi lemiamą reikšmę visam brandžiam moters gyvenimui“. Taip yra ne vien todėl, kad nuo šios nakties priklauso viso vedybinio gyvenimo sėkmė, bet todėl, kad, anot W. Gallichano, seksas su teisėtu vyru – vienintelis moters sveikatos garantas, nes tik gyvenant pilnavertį lyginį gyvenimą moteris gali išlieti visą susikaupusią energiją. Štai ištrauka iš knygos „Žinios apie lytinius santykius vyrams“:
„Kiekvienas išprusęs gydytojas žino, kad santuokinis gyvenimas – tikras išsigelbėjimas daugeliui moterų. Kiekvienas moteris kankinančių nervų ir psichinių ligų specialistas patvirtins, kad pilnavertis lytinis gyvenimas – tai vaistas nuo įvairiausių psichikos sutrikimų. Daugelis moterų išgyvena dėl kančios ir neįgyvendinamų troškimų, kuriuos sieja su visiškai kitomis priežastimis nei vienišas gyvenimas, neharmoningi intymūs santykiai su sutuoktiniu ar neišsipildžiusios motinystės viltys. Juk moteriškoji energija, galima sakyti, veržiasi link vyriškosios jėgos, trokšdama susilieti ir sukurti bendrą visumą. Jokie argumentai ar prieštaravimai nepaneigtų šio žmogaus gyvenimo dėsnio.“
Taigi, bet kuri moteris, nesitenkinanti lytinio gyvenimo teikiamais malonumais, gali tiesiog išsikraustyti iš proto. Išties įdomu, kiek moterų šiandien pritartų tokiam tvirtinimui.
Vyras gyvulys?
Grįžkime prie tos aplinkybės, kad vyriškis, kuriam pagaliau leista suartėti su jaunąja žmona, bemaž nevaldomai trokšta nuraškyti taip geidžiamą išsvajotą vaisių. Jauni vyrai tiesiog pameta galvą siekdami šios brangenybės. Visgi būtina žinoti, kad vienintelis nevaldomų aistrų proveržis gali apkartinti visą likusį vedybinį gyvenimą. Štai ką rašo E. B. Duffey knygoje „Lyčių santykiai“:
„Aistros pumpuro negalima bandyti praskleisti per jėgą. Būtina laukti tiek, kiek reikia. Jei jauna žmona patirs prievartą, jei pamatys, kad jos išrinktasis savo aistrą laiko svarbesne nei jos jausmai, ir jei pirmosiomis vedybinio gyvenimo dienomis ja bus mėginama per dažnai ir per daug pasinaudoti, aistros pumpuras niekada neprasiskleis. Tada vyras neturi teisės skųstis, kad tenka gyventi su abejinga ir nejautria žmona, nes gali kaltinti tik save. Visiškai nesunku įsivaizduoti, kokiai nesėkmei gali būti pasmerkti poros santykiai vien dėl vyro nedėmesingumo ir nesugebėjimo pažaboti kunkuliuojančias aistras. Toks vyras negali tikėtis iš žmonos jokio atsako, todėl ima abejoti jos meile: juk dėl vyriškos prigimties jis nepajėgus įsivaizduoti, kad gali egzistuoti meilė be aistros.“
S. Stallas taip pat neabejoja, kad nežabojamos vyro aistros gali sugriauti ir jo, ir jo žmonos gyvenimą. Štai ištrauka iš knygos „Ką privalo žinoti jaunas vyras“:
„Daugelį šiaip jau malonaus būdo vyriškių ima ir apsėda suvokimas, kad jie staiga įgijo visas teises daryti, ką nori, todėl vedini nevaldomų aistrų jie godžiai ir nesustabdomai puola į pirmąją santuokinę sueitį, neatsižvelgdami į tai, kiek skausmo ir pažeminimo sukelia jaunajai žmonai, kurią yra įsipareigoję mylėti ir gerbti. Šitaip per pirmąsias bendro gyvenimo dienas jie beveik nepataisomai sužlugdo bet kokią būsimos laimės viltį. Vyrai privalo suprasti, koks pragaištingas gali būti smurtas, panaudotas prieš moterį, kurią Dievas skyrė kaip gyvenimo palydovę.
Jie turi žinoti, kokius sąžinės priekaištus teks išgyventi, jei teisėta žmona niekada nesugebės pajusti nei pagarbos, nei meilės, kuri būtų buvusi įmanoma, jei tik anksčiau jie būtų paisę jos jausmų ir troškimų. Vargu ar pavyks moterį įtikinti, kad gyvuliška vyro prigimtis yra nekontroliuojama ir kad ši prigimtis, o ne taurūs dvasiniai išgyvenimai, lydi meilę, kurią vyras jaučia moteriai.“
Kiekviena nekalta nuotaka įsitikinusi, kad tai, ką vyras ketina jai padaryti, yra ne visai normalu. Tačiau pasitelkęs šiek tiek kantrybės vyriškis sugebės įrodyti, kad žmonos asmenybė jį domina kur kas labiau nei intymios jos vietos. Jei vyras apie tai pamirš, lai nesistebi, kad yra pasmerktas gyventi su jo nekenčiančia ir jį niekinančia moterimi.
Visgi nereikia pamiršti, kad jei moteris nerodys noro lytiškai santykiauti, vyras gali imti jos nekęsti:
„Moteris, kuri su pasibjaurėjimu žiūri į jai skirtą priedermę ir tik mechaniškai atlieka santuokines pareigas, aistringam ir ja besižavinčiam vyrui gali sukelti rimtų abejonių dėl jos meilės tikrumo. Tik beprotiškai atsidavęs vyras sugebėtų išsaugoti meilę ir pagarbą žmonai, akivaizdžiai demonstruojančiai abejingumą, pasibjaurėjimą arba nieko vertą paklusnumą.“
Kaip svarbu susilaikyti
Net jei esate švelnus ir supratingas sutuoktinis, o jūsų žmona tiesiog mėgaujasi patiriamais malonumais, susilaikyti yra būtina, tikina W. J. Robinsonas. Štai ištrauka iš jo knygos „Žinios apie lytinius santykius vyrams“:
„Vyras, siekiantis neprarasti žmonos pagarbos bei meilės ir pelnyti jos dėkingumą, pirmosiomis vedybinio gyvenimo savaitėmis turi būti santūrus ir elgtis labai apdairiai. Nebent, žinoma, pati žmona yra itin aistringos prigimties ir jaučia didžiulį pasitenkinimo poreikį. Tokiu atveju vyras turi paklusti žmonos įgeidžiams, bet tik tiek, kiek leidžia jo jėgos ir jokiu būdu nekenkdamas savo sveikatai.“
Pasirodo, per dažnas mėgavimasis lytiniais santykiais yra žalingas vyro sveikatai. Net tada, jei žmoną tikrai džiugina lytinė sueitis, ji turi išmokti susitvardyti savo vyro sveikatos naudai. Jei to padaryti nesugebės, vyras ilgainiui gali netekti gyvybiškai svarbių skysčių. Štai kaip aiškinama B. Macfaddeno knygoje „Moteriškumas ir santuoka“:
„Žmonos privalo suprasti, kad gyvybiškai svarbus skystis, vadinamas sperma, gaminamas vyro kuriamuosiuose organuose, yra labai reikalingas jo paties organizmo sveikatai užtikrinti. Deja, apie ypatingą šio kuriamojo skysčio galią, vertę ir visam organizmui teikiamą naudą sužinota tik visai neseniai.“
Negalima pamiršti ir dar vieno dalyko. Jei santuokinių pora ypač dažnai lytiškai santykiauja, svarbu, kad moterį tie santykiai tenkintų, mat kitaip nebus perduodama magnetinė energija ir vyrą tokie santykiai sekins. Seksualinio pasitenkinimo nepatirianti moteris prilyginama seksualinei vampyrei:
„Per intymius santykius iš vyro organizmo perduodamas vertingas kuriamasis skystis ir jei moters organizmas tinkamai į tai sureaguoja, įvyksta magnetizmo reiškinys arba energijos mainai, kompensuojantys kuriamojo skysčio praradimą. Bet jeigu aistrą išgyvena ir malonumą patiria tik vyras, o moteris vien vykdo vadinamąsias žmonos pareigas, vadinasi, ji nieko jam neperduoda ir todėl nukenčia vyro gyvybinės funkcijos. Tvirtinama, kad tokie vienpusiai santykiai vyrui tiek pat žalingi, kiek masturbacija.“
Galbūt mums ši šimto metų senumo knygų išmintis kelia šypsnį, o kai kurie patarimai atrodo akivaizdžiai klaidinantys, visgi būtent tokia buvo mokomoji to meto medžiaga. Šios knygos bent kiek nušviečia puritoniškame amžiuje visaip dangstomą sekso ir lytiškumo temą.
Jose žmonės skatinami nesitaikstyti su informacijos stoka ir įgyti žinių. Jie taip pat raginami nebūti savanaudžiais, ugdyti savyje atidumo artimajam jausmą. Šiose knygose nepateikiama dabar prieinamos informacijos, bet jose labai etiškai stengiamasi aptarti svarbias ir tuo metu prietarais bei draudimais apipintas temas ir tai negali nežavėti.