Apie šį modelį laidoje „Delfi tema“ diskutavome su parlamentare, TS-LKD partijos nare Jurgita Sejoniene, parlamentare, Regionų frakcijos atstove Agne Širinskiene bei Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) Komunikacijos skyriaus vyriausiąja specialiste Laura Bilinskaite.
Nebereikėtų Donoro kortelių
Šiuo metu Lietuvoje galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, kai kiekvienas 18 metų sulaukęs pilietis gali pasirašyti donoro kortelę ir taip išreikšti savo pritarimą donorystei. Visgi absoliuti dauguma žmonių donorais tampa tada, kai sutinka artimieji, mat tinkamų donorystei žmonių per metus nėra nei 100.
Pernai metais, pasak L. Bilinskaitės, Lietuvoje buvo 52 efektyvūs donorai, šiemet – 44. Nė vienas iš jų neturėjo Donoro kortelės, o galutinį sprendimą dėl aukojamų donorų priėmė jų šeimos.
Pasak J. Sejonienės, tik 1,5 proc. lietuvių turi Donoro kortelę, tačiau net ir po mirties jų šeimų gydytojai klausia dėl donorystės.
Naujame J. Sejonienės pateiktame projekte siūlomas švelnusis sutikimo modelis, kai kiekvienam žmogui nebereikėtų išreikšti sutikimo dėl donorystės. Po mirties visi būtų laikomi galimais donorais, nebent šeima su tuo nesutiktų arba žmogus būtų pasirašęs, jog nenori būti donoru.
„Reikėtų pašnekėti su artimaisiais, kad jie žinotų apie sprendimą, ir po mirties galėtų lengviau apsispręsti. Kiekvienas suaugęs žmogus turi galimybę išreikšti nesutikimą, jei nenori, kad jo organai būtų naudojami donorystei. Visi kiti būtų laikomi potencialiais donorais, bet visais atvejais būtų atsiklausiama artimųjų“, – sakė J. Sejonienė.
Jei su artimaisiais dėl donorystės nepavyksta susisiekti per 6 valandas, gydytojų konsiliumas priimtų sprendimą dėl organų donorystės. Visgi tokie atvejai, pasak J. Sejonienės, yra labai reti.
„Aš pati turiu donoro kortelę, bet labai abejoju, ar po mirties mano organai būtų tinkami. Labai nedaug žmonių gali būti donorais“, – sakė J. Sejonienė.
Pagal šį naują modelį artimiesiems nesutikus, kad iš mirusio žmogaus būtų paimti organai, donorystė nebebūtų vykdoma.
A. Širinskienės teigimu, donorysčių dar labiau sumažėtų
J. Sejonienės pasiūlymui Seime buvo išsakyta daug kritikos ir nepritarimo. Viena iš nepritariančių – opozicijoje esanti Seimo narė Agnė Širinskienė. Pasak jos, didelis klausimas, ar šis modelis duotų daugiau naudos nei žalos.
„Seimo parlamentinių tyrimų skyrius, kuris atlieka įvairias apžvalgas ir vertina kitų šalių praktiką, Seimo nariams dar rugsėjį išsiuntė analizę, kurioje aiškiai sakoma – atsakymo, ar numanomo sutikimo modelis padidina donorystės skaičius, nėra. Vienose valstybėse tie skaičiai padidėjo, kiti išliko tie patys, arba net įvyko priešingas efektas. Velsas yra pateikiamas kaip to pavyzdys, kai donorų skaičius staiga pradeda kristi, nes visuomenė priešinasi numanomam sutikimui. Mokslinio atsakymo nėra, yra tik Seimo narės tikėjimas, kad situacija gali pasikeisti“, – sakė A. Širinskienė.
Pasak A. Širinskienės, valstybėse, kuriose įvestas numanomo sutikimo modelis, donorystės atvejų daugiau dėl įvairių priežasčių – sutvarkytos koordinacijos, socialinės reklamos, informacijos prieinamumo.
„Švietimas yra pati efektyviausia priemonė. Dabar, kas įvyksta su numanomo sutikimo modeliu, tai kyla didelis žmogaus teisių klausimas, kai iš žmogaus galimo nežinojimo, nespėjimo paprieštarauti, darome prezumpciją, kad tas žmogus sutinka dovanoti organus. Nors dalis žmonių neduoda sutikimo Donoro kortelei, nes nežino, kaip tą padaryti, arba jiems per sudėtinga išreikšti valią“, – kalbėjo A. Širinskienė.
Pasak Seimo narės, yra didelė rizika, kad priėmus tokį modelį sumažėtų organų donorysčių skaičius, mat žmonės mažai pasitiki tiek valdžia, tiek medikais.
„Bijau, kad dėl to pakartotume Čilės atvejį, kai per porą metų po modelio įvedimo prasidėjo drastiškas kritimas. Kitas dalykas, ko nesuprantu, tai kodėl įvedus Donoro korteles iš pradžių jas reklamavome itin atkyviai, dabar reklama buvo sumažinta iki minimumo. Nesistengiame padidinti vietų, kuriose galima atsiimti kortelę, skaičiaus, pavyzdžiui, pasiimti kortelę su teisėmis, su asmens dokumentais. Tas modelis veikia“, – kalbėjo A. Širinskienė.
Tačiau J. Sejonienė šiuos argumentus vadina manipuliacijomis. Pasak jos, šiuo metu Lietuvoje donorystės modelis yra iškreiptas, nes nors žmogus gali būti pareiškęs norą tapti donoru, bet gydytojai vis tiek valios atsiklausia artimųjų.
„Galima ir toliau reklamuoti Donoro korteles, bet vis tiek spręs artimieji, o tai yra neefektyvu. Mes turime reklamuoti pačią donorystę ir skatinti žmones apie tai kalbėti šeimose. Jų apsisprendimas nebūti donorais turi būti aiškiai išreikštas ir ta valia nekeičiama“, – sakė J. Sejonienė.
A. Širinskienė paprieštaravo – pasak jos, pagal šį projektą iš nutylėjimo bus sprendžiama, kad žmogus sutinka, nors kai kurie gali nežinoti ir nemokėti pareikšti nesutikimo.
Priverstinės donorystės nebūtų net ir su nauju modeliu
Šiuo metu daugiau nei 300 žmonių laukia organų transplantacijos, daugiausiai laukia ragenų, inkstų ir kepenų. Pasak L. Bilinskaitės, toli gražu ne visi mirę žmonės tampa donorais, mat donorystei tinkami tie, kurie miršta dėl smegenų mirties. Iš viso tokių Lietuvoje per metus yra 120.
Tad net naujas modelis nepaverstų visų žmonių donorais, nes tai tiesiog neįmanoma.
„Kiekvieno žmogaus per prievartą tikrai niekas nepavers donoru. Nacionalinis transplantacijos biuras pritartų numanomam sutikimo modeliui. Manome, kad tai sumažintų sumaištį. Dabar gauname daug klausimų, kodėl neužtenka donoro kortelės, kodėl reikia dar artimųjų sutikimo. Todėl norėtume, kad šios kortelės būtų panaikintos, ir apsisprendimas būtų paliktas artimiesiems. O sprendimą galima aiškiai pasakyti šeimai, ar norėtumėte, ar nenorėtumėte tapti donoru ateityje“, – sakė L. Bilinskaitė.
Pasak A. Širinskienės, tuo atveju, kai kyla klausimas dėl žmonių teisių į valios išreiškimą, turi būti renkamasi keliai, kurie užtikrina tokias teises.
„Kadangi nėra mokslinių tyrimų, kad Sejonienės modelis bus efektyvus, žmogaus teisių suvaržymo negalėsime pagrįsti. Kitas dalykas, kuris man jau atrodo politiškai šizofreniškas – tuo pačiu Seime turime du projektus. Vienas projektas aiškina, kad sutikimas seksui turi būti laisvanoriškai išreikštas. Kitas projektas sako, kad jei žmogus nespės laisvanoriškai paprotestuoti, galėsime svarstyti jo organų donorystės klausimą. Kaip suderinti šiuos dalykus?“, – sakė A. Širinskienė.
Seimo narės teigimu, vienintelis patikimas būdas užtikrinti didesnę donorystę yra žmonių švietimas ir šnekėjimas visuomenėje. Šio švietimo, pasak A. Širinskienės, trūksta. Pašnekovė sako nematanti pakankamai socialinių kampanijų, per mažai ir skatinimo pasiimti Donoro korteles.
Tačiau L. Bilinskaitė prieštarauja – nors švietimo ir galėtų būti daugiau, o lėšų jam trūksta, tačiau socialinių kampanijų yra.
„Jei žmogus nori surasti informacijos, jis ją ras. Šiais metais turėjome daug garsių žmonių, kurie pasakė savo nuomonę apie donorystę, kiekvieną savaitę yra po pranešimą spaudai, žmogaus istoriją, kuris patyrė transplantaciją. Einame į mokyklas, vakar turėjau paskaitą su Vilniaus technologijos universitetu. Bet mūsų kolektyvas labai mažas, tik 11 žmonių“, – sakė L. Bilinskaitė.
Bijoti dėl specialaus „negydymo“ tikrai nevertėtų
Vienas iš dažniausių mitų, kuriuos kartoja donorystei prieštaraujantys asmenys, yra tai, jog pasirašius sutikimą būti donoru, gydojai žmogaus nebegydys. Pasak L. Bilinskaitės, sąrašą žmonių, kurie pritaria transplantacijai, mato tik NTB darbuotojai, o vienintelis atvejis, kai gydytojai gali sužinoti, ar žmogus turi Donoro kortelę, yra tada, kai jis tampa potencialiu donoru. Tokiu atveju šeimai pasakoma, ar žmogus turėjo kortelę.
Laidos pabaigoje J. Sejonienė pridūrė, kad donorystė yra pati didžiausia dovana, kurią žmogus gali padovanoti kitam žmogui, todėl kiekvienam reikėtų pasišnekėti su šeima, kaip po mirties reikėtų elgtis su kūnu.
Tuo metu A. Širinskienės teigimu, dovanos negali būti privalomos ar nuspėjamos, o valia turėtų būti laisvanoriška, tad svarbiausia visą dėmesį skirti švietimui.
Šiuo metu pagal organų donorystės statistiką Europoje pirmauja Ispanija ir Kroatija. Pastarojoje šalyje efektyvių donorų skaičius 1 mln. gyventojų 2021 m. siekė 29,5, o Ispanijoje – net 40,3.
Abi šalys taiko numanomo sutikimo organų donorystės modelį – Ispanija nuo 1979 m., Kroatija – nuo 1988 m. Tiesa, abiejose šalyse donorų skaičius augti pradėjo tik tada, kai buvo patobulinta donorystės ir transplantacijų infrastruktūra.