Pastebėti šį vėžį įmanoma ir vizualiai, o naviką sėklidėse užčiuopti. Be to, ši liga yra išgydoma, o pacientams galima išsaugoti netgi vaisingumą.
Plačiau apie šią ligą papasakojo Nacionalinio vėžio instituto gydytojas urologas daktaras Marius Kinčius.
Sėklidžių vėžys dažniausiai neturi skausmingų simptomų.
„Simptomai dažniausiai yra neskausmingai didėjanti sėklidė. Savityros būdu vyrai užčiuopia kietą didėjantį daiktą. Jis paprastai būna neskausmingas. Jeigu tai lydima skausmo, karščiavimo, galima įtarti kitas sėklidės ar kapšelio organų ligas, uždegimą, užsisukimą ir pan.
Sėklidės vėžys yra be skausmo. Tai tiesiog – didėjanti sėklidė su kietu dariniu“, – portalui „Delfi“ paaiškino daktaras M. Kinčius, paraginęs pastebėjus panašių simptomų nedelsiant kreiptis į gydytoją urologą.
Sėklidės vėžys diagnozuojamas atliekant paciento apžiūrą, remiantis echoskopijos, kompiuterinės tomografijos ir kraujo tyrimų rezultatais.
„Jei aptinkamas piktybinis darinys, sėklidė yra šalinama, tiriama histologiškai – patvirtinama ligos forma. Priklausomai nuo vėžio stadijos, ligos išplitimo, pacientui papildomai gali būti reikalingas gydymas chemoterapija ar spinduline terapija,“– vardijo daktaras M. Kinčius.
Pasak mediko, labiausiai sėklidės vėžys gresia tiems berniukams, kurie gimė su nenusileidusiomis sėklidėmis ir jos 1–2 gyvenimo metais buvo arba nuleistos, arba pačios nusileido. Tokiems berniukams, kai jie suauga, sėklidės vėžys gresia dešimtimis kartų labiau.
Taip pat rizikos veiksnys yra šeimos vyrams buvę sėklidės augliai.
Tiesa, neretai net ir užčiuopę darinius sėklidėje vyrai delsia kreiptis į gydytojus, nes tai yra intymi vieta. Todėl kartais į medikus kreipiamasi pavėluotai.
Dažniausiai sėklidžių vėžys dažniausiai diagnozuojamas 20–40 metų amžiaus vyrus. Paprastai tokio amžiaus vyrams, susirgusiems šiuo vėžiu, iškyla klausimas: ar po gydymo jie dar galės būti tėvais.
Gydytojas M. Kinčius nuramino: susilaukti palikuonių tikrai yra galimybių: „Jeigu vyras turi spermoje spermatozoidų, juos būtina išsaugoti – užšaldyti, krioprezervuoti ir ateityje, sėklidėse neatsigavus spermiogenezei, juos būtų galima panaudoti dirbtiniam apvaisinimui“.
Gydytojas pridūrė, kad, jei gydant ligą pašalinama viena sėklidė, vaisingumas dar labiau nukenčia. Vaisingumo problemą gali pagilinti ir chemoterapija bei spindulinė terapija.
„Tiesa, po chemoterapijos praėjus 3–5 metams, vaisingumas gali pradėti atsistatyti, tačiau spermatozoidų natūraliam moters apvaisinimui gali neužtekti. Todėl vyrams prieš sėklidės šalinimo operaciją arba prieš chemoterapiją ar spindulinę terapiją rekomenduojama užšaldyti savo spermą“, – siūlė daktaras M. Kinčius.
Anot mediko, ne paslaptis, kad net apie 40 proc. sėklidės vėžiu sergančių vyrų spermoje apskritai neturi spermatozoidų, nes nevyksta spermiogenezė. Tad daug dėmesio, ypač Skandinavijos šalyse, skiriama galimybei sėklides išsaugoti ir galbūt ateityje transplantuoti į paodį ar kitą kūno vietą, o tada, stimuliuojant hormonais, užauginti spermatozoidus, kad žmonėms būtų sugrąžinta galimybė susilaukti biologinių palikuonių.
Net ir pašalinus vieną sėklidę, paprastai testosterono koncentracija labai neigiamai nepaveikiama. Tik nedidelei daliai vyrų pašalinus vieną sėklidę gerokai sumažėja testosterono kiekis, bet gelbsti pakaitinės testosterono terapijos. Tad erekcijos sutrikimų paprastai nebūna.
Taip pat pašnekovas pabrėžė: sėklidės vėžys yra beveik visiškai pagydomas susirgimas.
„Tai – ne kasos ar ne plaučių vėžys, žmogų „suvalgantis“ per pusmetį–metus. Tai yra lėtinė liga, bet ji turi būti adekvačiai nustatoma ir gydoma“, – sakė daktaras M. Kinčius.
Sėklidės vėžys nėra labai paplitusi onkologinė liga Lietuvoje. Per metus ja suserga maždaug 40–50 pacientų.
Gydytojo nuomone, šių pacientų gydymą reikėtų maksimaliai centralizuoti, siekiant geriausių įmanomų rezultatų. Tik taip medikai, gydantys šią ligą, įgytų kuo daugiau patirties ir būtų sumažinta diagnostikos ar gydymo klaidų tikimybė.