Ligoninės atstovai sutinka, kad situacija Vidaus ligų skyriuje – sudėtinga. Štai, vakare budintis gydytojas yra atsakingas už tris skyrius, kuriuose per 160 ligonių, kurių kiekvienas turi savų skundų.
Pasijuto sistemos pajuokos objektu
„Esu onkologinė ligonė ir jau trečius metus kovoju su sunkia liga. Gavusi paskutinę chemoterapiją, maždaug po savaitės, pasijutau labai blogai, prasidėjo dideli pilvo skausmai. Po trijų dienų skausmas nepraėjo ir pasitarusi su drauge išsikviečiau greitąją pagalbą, kuri mane nugabeno į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, esančią Antakalnio g. 57, netoli mano namų. Čia ir prasidėjo mano istorija“, - pasakojimą pradeda moteris.
Buvo maždaug 16 val. vakaro. Priimamasis buvo pilnut pilnutėlis.
„Nėra vietų - skėsčiojo rankomis seselė. Draugės patarimu priguliau ant neštuvų, kurie stovėjo koridoriuje. Buvo pasakyta laukti gydytojo, ateis. Tačiau pragulėjau apie valandą, o gydytojas vis neatėjo, tada seselė patarė palaukti gydytojo chirurgo kabinete ir buvo patikinta, kad gydytojas tuojau ateis. Jis pagaliau pasirodęs bendravo grubiai, atsainiai, visas nepatenkintas ir to neslėpdamas nuo manęs, mane apžiūrėjo. Paskyrė tyrimą, pažiūrėti ar nėra žarnų nepraeinamumo. Po tyrimo buvo pasakyta, kad nieko rimto nematoma ir operacija nereikalingoa, todėl į chirurginį skyrių guldoma nebūsiu, turiu laukti vidaus ligų gydytojos, kuri apžiūrės mane ir galbūt paguldys į vidaus ligų skyrių, nors vietų laisvų yra tik dvi“, - mena pašnekovė.
Po keletos procedūrų, vis dar nepraėjus skausmui, moteris pagaliau atsidūrė vidaus ligų skyriuje. Palatoje su penkiomis močiutėmis ji buvo šešta.
„Buvau paguldyta prie merdėjančios, ketvirtos stadijos kasos vėžiu sergančios moters. Jos pilvas buvo išpūstas ir buvo nutraukiamas skystis, kuris dvokė ir buvo retokai išnešamas, dažniausia, kai kita stipresnė ligonė pakviesdavo slaugytoją. Kentėjau dvasinį skausmą, negalėjau užmigti, nes mačiau savo ateitį. Šiuo metu esu pakankamai stipri, kai negaunu chemoterapijų, dar dirbu. Paprašiau suleisti migdomųjų, nes joks miegas neimė ir dėl kaimynės, ir dėl nenustatytos diagnozės, ir dėl tebesitęsiančių, vos, vos nuskausminamųjų prigesintų pilvo skausmų“, - kalbėjo Elena.
Kaimynė kasdien silpo. Sesuo ateidavo rytais ir labai retai vakarop, o dukra per arba po pietų. Zinai (netikras vardas) ligoninėje atnešdavo valgyti, bet ji pati jau negalėjo pavalgyti, o kas jai padėtų – ne visada teatsirasdavo. Moteris nenorėjo pasiduoti ir tuštinis į sauskelnes, keldavosi iš lovos, bet nesėkmingai, griūdavo.
„Tada seselė atvežė kėdę-tualetą, kurį pastatė gale mano kojų ir pasakė, kad nuo šiol ji turės tuštintis ten. Palatoje buvo tvanku, nes buvome šešios, o viena ligonė sirgo plaučių uždegimu ir prašė uždaryti langą, netgi nepalikti atidarytų durų...Kai Zina atlikdavo savo reikalus aš išveždavau laikiną tualetą už durų, nes nebuvo kuo kvėpuoti...“, - patirtimi dalijosi vilnietė.
Pašnekovės teigimu, dėmesio stigo ir kitai ligonei – buvusiai bibliotekininkei Eleonorai (vardas pakeistas).
„Moteris prieš keletą metų iškrito sode iš obels ir susilaužė koją, pažeidė stuburą. Dabar ji apie dvejus su puse metų gyvena slaugos namuose. Pablogėjus sveikatai atsidūrė čia. Ji nevaldo nei kojų, nei rankų. Ją lankė dukra, bet ji negalėjo visą dieną prižiūrėti motinos. Eleonorą reikėjo kelis kratus per parą vartyti. Ir čia absurdas, nes prisišaukti seselę ir dar slaugę kartu buvo praktiškai neįmanoma. Moteris dejuodavo, kad ji visiškai nebegali gulėti toje padėtyje, bet seselė, slaugė ateidavo tada, kai turėdavo laiko arba labai jau mūsų, palatos draugių kviečiamos“, - piktinosi ji.
Neiškentusi netvarkos, Elena pasiteiravo, kodėl šiame skyriuje tokia situacija. Jai buvo atsakyta, kad šioje ligoninėje nėra teikiamos slaugos paslaugos.
„Bet tada kyla kitas klausimas, kodėl priimami slaugos reikalaujantys ligoniai, jeigu ligoninėje nėra slaugos? Gal jie turėtų gulėti tose dvivietėse palatose su atskiru tualetu, kad negriuvinėtų, eidami į bendrą tualetą, kuris yra koridoriaus gale? Bet dvivietės palatos kaip supratau skiriamos tik už pinigus... Buvau sąžininga mokesčių mokėtoja, o dabar pasijutau mūsų valstybės gydymo sistemos išjuokos objektu“, - atviravo vilnietė.
Moteris stebėjosi, kaip ji, gyvenenti Antakalnyje, negali patekti į jos rajonui priklausančią ligoninę.
„Bet nenustebau, kai paklausiau palatos draugių iš kur jos. Ona buvo iš Pagyrių, Zina iš Naujosios Vilnios ir tik man iš Antakalnio vietos čia nebebuvo... Kai pradėjau domėtis, pasirodo, ne tik Ana gavo naują vietą dvivietėje palatoje, tuščių dviviečių palatų buvo ir daugiau. Negi per tris, keturias dienas buvo išrašyta tiek liginių? O gal tos dvivietės palatos mokamos?
Budinti gydytoja, atsikankinus man šešias dienas ligoninėje, patarė nusipirkti vaistų, kuriuos išgėrus pagaliau baigėsi mano kančios. Sekmadienį kažkaip prastūmiau ir jau pirmadienį prašiausi į namus. Nes nebegalėjau tverti ti pragaro. Naktimis dejuojančios šalia Zinos, kuri atrodė jau nebekvėpuoja ir maniau, kad mirusi, šlapalo smarvės, seselių besišaukiančios, beje ir nakties metu Eleonoros...Man buvo jų žmogiškai gaila...“, - atvirą pasakojimą baigė ji.
Laisva lova – retenybė
Situaciją DELFI komentavo ligoninės viešųjų ryšių specialistė Eugenija Kostinienė.
„Onkologiniams ligoniams, kuriems nustatyta diagnozė ir paskirtas chemoterapijos kursas, reikalinga ir turi būti teikiama specifinė slauga. Tokia slauga teikiama Mykolo Sopočkos hospise, skausmo klinikose arba slaugos ligoninėse. Deja, pagalbos, dėmesio ir sąlygų sergantiems šia baisia liga Lietuvoje katastrofiškai trūksta, jos beveik nėra. O žmogui, kasdien kenčiančiam skausmus ir nešiojančiam savyje nepakeliamą nežinią ir netylančius klausimus, kodėl man tokia liga, už ką, reikalingas ypatingas dėmesys, išskirtinės sąlygos ir pastovi psichoterapinė pagalba“, - teigė ji.
Ne onkologinio profilio ligoninė tokios priežiūros suteikti neturi nei sąlygų, nei specialistų.
„Onkologine liga sergančiam pacientui reikalingas kitoks gydymas ir tam tikros, specifinės, tik jam pritaikytos skausmo malšinimo vaistų schemos, derinamos su kitais jam tinkamais medikamentais. Suderinamumo rodiklis toks pat svarbus, kaip ir psichologinė pagalba bei gydytojo onkologo patyrimas bendraujant su sergančiuoju, kalbantis su juo kitais žodžiais ir kita intonacija“, - kalbėjo E. Kostinienė.
Tuo metu eilinė klinikinė ligoninė žmogui suteikia pirmąją pagalbą, nustato diagnozę ir skiria gydymą.
„Ligoninės Vidaus ligų skyriuje - 50 lovų. Kad nors viena lova būtų laisva – retenybė. Vakare, budėjimo metu (tuo metu, kai laiško autorė buvo atvežta į ligoninę) budintis gydytojas yra atsakingas už tris skyrius, kuriuose - per 160 ligonių. Visiems, kuriems skauda, jo skausmas yra pats didžiausias, ir gydytojo laukimo laikas tampa amžinybe. Todėl kiekvienam atrodo, kad pas jį gydytojas neatėjo labai, labai ilgai. Nors tuo tarpu jis buvo pas kitą, kuriam, galbūt, buvo dar blogiau.
Tik kaip tada, kai skausmas temdo akis, patikėti, kad kažkam blogiau? Gal tik tuo pačiu brutaliausiu būdu, kai atsiduri šešta paciente penkiavietėje palatoje, kur nebegalinčios savęs nei apsitarnauti, nei suvokti aplinkos penkios moterys atlieka visus gamtinius reikalus po savimi... Gal tuomet pajėgi suprasti, kad šalia, čia pat kažkam daug blogiau, nei tau. Ir tada gal galima būti dėkingam likimui už tai, kad tas piktasis likimas dar suteikė tau galimybę padėti kitam. Tu dar turi jėgų padėti, tos penkios moterys – jau nebe. Todėl ir tos seselės-slaugytojos, kiekviena privalanti pasirūpinti penkiolika-dvidešimčia pacientų, tikrai ateina tada, kai tik gali. O onkologiniam ligoniui reikalinga visokeriopa slauga, kurios paprastos klinikinės ligoninės slaugytoja neturi galimybių suspėti teikti. Nes ligoninė – ne slaugos institucija. Slaugą teikia slaugos ligoninės“, - pabrėžė E. Kostinienė.
Teisę į gydymą turi visi
Ar teisingai buvo pasielgta, kad laiško autorė buvo paguldyta į ligoninę, į Vidaus ligų skyrių, nors jai būtų reikalinga kita, slaugos įstaiga?
„Ligoninė privalo priimti visus, kurie tuo momentu kreipiasi pagalbos. Pacientai priimami iš visos Lietuvos ir neskirstomi pagal gyvenamą vietą. Apžiūrėjus pacientę, ji buvo paguldyta ten, kur buvo laisva vieta tose sąlygose, kurias turi ligoninė. Išskirtinių palatų nėra, mokamų palatų Vidaus ligų skyriuje taip pat nėra. Skyrius neseniai renovuotas, viskas atnaujinta, sutvarkyta. Palatoje gulinčių kaimynų pakeisti nėra galimybių. Ligoninė – ne infekcinė, atskirų izoliatorių nėra. Iškeliant silpnesnį ar ne tokį kvapą skleidžiantį pacientą į kitą palatą, įsižeis kitas, dar silpnesnis, kodėl ne jį. Ir į kurią palatą kelti? Bus nepatenkinti ten gulintys. Nes visiems – savas skausmas pats didžiausias, visiems priimtinas tik savas kvapas. O gauti pagalbą turi teisę visi. Tokia yra ligoninės realybė“, - situaciją dėstė ligoninės atstovė.
Kaip teigė Vidaus ligų skyriaus gydytoja Veslava Gladkaja, laikinai einanti skyriaus vedėjos pareigas, laiško autorei ligoninėje buvo atlikti tyrimai ir konsultacijos: kraujo tyrimas, bendras šlapimo tyrimas, kardiograma, krūtinės ląstos rentgenografija, pilvo organų apžvalginė rentgenografija, pilvo organų ultragarsinis tyrimas, tiriant kepenis, tulžies pūslę, kasą, blužnį, inkstus ir šlapimo pūslę, atlikta videoezofagogastroduodenoskopija (skrandžio tyrimas). Ją konsultavo vidaus ligų gydytoja, gydytojas urologas, pakartotinai gydytojas chirurgas. Būklė išrašant buvo patenkinama, pilvo skausmai aprimo, išrašyta tolimesniam ambulatoriniam gydymui, išduodant nedarbingumo pažymėjimą.
„Nuoširdžiai atsiprašome p. E.P. dėl patirto emocinio šoko, dėl skausmo, kurio vaistai negalėjo numalšinti, dėl palatos kaimynių negalios, dėl sąlygų, kurios neatitinka nei jos fizinės, nei psichologinės būklės. Atsakant į Jūsų klausimą, kur turėtų kreiptis onkologinis ligonis, patartume Pal. Kunigo Mykolo Sopočkos hospisą, adresu Rasų g. 4, Vilnius, tel. (8 5) 219 57 62“, - reziumuojama ligoninės atsakyme.