Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija rudenį organizavo viešas konsultacijas visai švietimo bendruomenei, pristatydama šio modelio įgyvendinimo galimybes. Tačiau šiomis konsultacijomis domėjosi tik švietimo pagalbos specialistai, konkrečiau – specialieji pedagogai (specialiaisiais pedagogais laikomi ir logopedai, tiflopedagogai, surdopedagogai). Ir tai ne visi norintys turėjo galimybę sekti šias konsultacijas, nes tuo metu dirbo.
Pagal naująjį modelį bendrojo ugdymo mokyklose ruošiamasi ugdyti didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, kurie šiuo metu ugdomi specialiosiose mokyklose. Kol kas dauguma mokytojų apie tai tėra girdėję „kažkur kažką“. Tačiau jie tikriausiai patys dar nespėjo susimąstyti ir savęs paklausti, ar turi kompetencijų dirbti su šiais vaikais. O jų per vienos ar dviejų dienų mokymus tikrai nespės įgyti. Ar mokyklos žino, kokia forma tai bus įgyvendinta? Tikrai dar ne. Tik specialistai (specialieji pedagogai) spėlioja, svarsto: ar tai bus specialiosios klasės, grupės bendrojo ugdymo mokyklose? Ar vaikai bus įtraukiami į bendrąsias klases? Ar tai jau būtų įtraukusis ugdymas? Ar kiekvienas toks vaikas turės asmeninį asistentą/padėjėją? Kokių negalių turintys vaikai ateis? Kas su jais dirbs? Kas teiks švietimo pagalbą? Kas padės mokytojams? Kas juos konsultuos? Kyla ir daug kitų „kas?“, „kaip?“, „su kuo?“ klausimų.
Būtent šie švietimo pagalbos klausimai mums labai svarbūs. Švietimo įstaigose dirbantys specialieji pedagogai, logopedai labai gerai žino, su kiek vaikų jie dirba ir kiek dar vaikų negauna pagalbos, nes nėra kam jos suteikti. Patikėkite, skaičiai didžiuliai. Yra įstaigų, kuriose šių specialistų nėra. Yra daug įstaigų, kuriose vietoje dviejų specialistų dirba vienas. Gali kilti klausimas, kodėl įstaigos nepriima dirbti daugiau specialistų?
Ogi todėl, kad jų tiesiog daugiau nėra! Logopedų, specialiųjų pedagogų trūksta ne tik periferijoje, mažuose miesteliuose, jų mokyklos neranda net ir didmiesčiuose. Vienų mokyklų administracijos net nebekartoja darbo skelbimų, nes žino, jog specialistų nėra. Kitos net nesikreipia į savivaldybes, prašydamos įsteigti etatus, nes žino, kad vis tiek nebus kam dirbti.
Specialistų feisbuko grupėse nuolat kartojasi malonūs kvietimai prisijungti prie tos ar kitos mokyklos, darželio, privačios įstaigos darbuotojų komandos. Jeigu kuris specialistas atsiliepia į kvietimą ir ateina dirbti, tai problema perkeliama jo buvusiai įstaigai – dabar ji ieško specialisto. Ir vaikų, kuriems reikia specialistų pagalbos, pastaraisiais metais skaičius katastrofiškai didėja. Niekas nebesistebi, jei pusei klasės vaikų reikia logopedo pagalbos. Mums, specialistams, tai jau nebekelia nuostabos. Dažnas pirmokas kalba tik pavieniais žodžiais, o ne sakiniais, blogai supranta aplinkinių kalbą, pavadina tik artimiausios aplinkos daiktus, nemėgsta žiūrėti vaikiškų filmukų, nes jų, pasirodo, nesupranta. Tada mes tėvams sakome, jog reikia įdėti daug bendro darbo, kad vaikas galėtų pasiekti minimalius bendrosiose programose nustatytus reikalavimus.
Daugėja ne tik kalbos sutrikimų turinčių vaikų skaičius. Dabar kiekvienoje klasėje yra mokinių, kurie turi emocijų, elgesio, savireguliacijos, aktyvumo, dėmesio sutrikimų ar problemų. Į pirmą klasę ateina netgi turintys priklausomybę nuo telefonų, kompiuterinių žaidimų. Mes, specialieji pedagogai, visiškai nesistebime, kodėl Lietuvoje mokinių pasiekimai nuolat žemėja, kodėl mokinių skaitymo gebėjimai yra labai menki, kodėl toks didelis skaičius mokinių neišlaiko matematikos egzamino.
Bet grįžkime prie įtraukiojo ugdymo modelio įgyvendinimo. Kas vis dėlto ruošiasi jam? Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tikrai ruošiasi. Ir ne tik organizuodama viešas konsultacijas, bet taip pat planuodama švietimo įstaigose naujus specialistų etatus. Yra paskaičiuota, kiek tokių etatų reikės.
Jų reikės net 2530! Bet.... ministerija pamiršo pagalvoti, kur tų specialistų suras, jeigu jau dabar jų trūksta. O naujų etatų finansavimui juk reikia ir lėšų. O jų kaip visada trūksta. Štai apie tai ministerijai pagalvoti pasisekė geriau: juk galima pinigėlius perskirstyti – iš vienų paimti ir duoti kitiems. Ar nieko neprimena ši idėja? Ir čia prisiminta: yra pedagogų, kurie dirba mažiau negu 36 val. per savaitę. Kadangi reikia suteikti vaikams švietimo pagalbą, tai ir nusitaikyta į švietimo pagalbos specialistus, kurie dabar dirba trumpesnes darbo valandas nei mokytojai.
Didžioji dauguma specialiųjų pedagogų dirba keliose įstaigose ar keliose pareigybėse. Jie taip įgyvendina teisę savo darbu užsidirbti pragyvenimui. Toks jų sprendimas padeda spręsti specialistų trūkumo problemą – daugiau vaikų gali gauti pagalbą. Tačiau ministerija užsimojo pailginti jų darbo valandas iki 36 val. per savaitę. Mokyklų specialiesiems pedagogams valandos pailgėtų net 56,5 proc.! Dirbti keliose įstaigose ar keliose pareigybėse dėl to nebeliks jokių galimybių. Ir mes, specialistai, niekaip negalime suprasti, kodėl manoma, kad vaikams tada pagalbos padaugės. Kitas aspektas: ilgėjant darbo valandoms, atrodytų savaime suprantama, ir atlyginimas turėtų didėti. Bet, kaip jau minėjome, pinigų tai trūksta. Matematika labai paprasta: valandas ruošiamasi ilginti 56,5 proc., o atlyginimą ruošiamasi didinti nei daug nei mažai – 18 procentų. Nes pinigų daugiau tam nėra.
Pasvarstykime. Planuojama įsteigti naujų etatų. Ministerija pinigų tam gaus atėmus juos iš dabar dirbančių specialiųjų pedagogų, kurie nuo rugsėjo 1 d. dirbs ženkliai ilgesnes valandas už beveik tą patį atlyginimą ir, pasak ministerijos, galės aptarnauti daugiau klientų. O kas ateis dirbti? Juk specialistų jau dabar trūksta, nors vienas žmogus dirba keliose darbovietėse. Bus naujų? O kiek turime studentų, pasirinkusių specialiosios pedagogikos studijas? O kas paskaičiavo, kiek dar papildomai reikės specialiųjų pedagogų, kai jie dirbs ilgesnes darbo valandas ir dėl to bus priversti rinktis vieną darbovietę iš dviejų? O kas girdėjo, kad sumažėjęs darbo užmokestis žmones motyvuotų dirbti našiau? Gaunamas specialistų atlyginimas, be abejo, sumažės, jei darbo laikas bus ilginamas 56,5 proc, o darbo užmokestis kils tik 18 proc. Šeimos biudžetas susitrauks 300 eurų, o kam ir daugiau nei 500 eurų. Nelygu, kiek specialistas dirba dabar. Ką darys specialistai? Ogi daug jų paliks biudžetines įstaigas ir imsis privačios veiklos. Tėveliai už privačius užsiėmimus turės susimokėti. Užsiėmimai nepigūs. Bet gal to ir siekiama – švietimo pagalbos kaštus perkelti ant vaikų tėvų pečių.
Į šią problemą reikėtų pažiūrėti ir iš kitos pusės. Gyvename teisinėje valstybėje. Atrodo, joje turėtų būti viskas teisėta. Turėtų galioti teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principai. Teisės aktai jų neturėtų pažeisti. O kaipgi šiuo atveju? Ar paisoma šių principų?
Ruošdami šį straipsnį paklausėme kolegų, ką jie mano dėl ilginamų darbo valandų ir neproporcingai didinamo atlyginimo, dėl ko jų valandinis darbo užmokestis sumažėtų daugiau nei 30 procentų. Daugiau nei 98,5 proc. apklausoje dalyvavusių mano, kad tai yra neteisinga. Spėjame, kad kiti paprasčiausiai nesuprato klausimo.
Įgyvendindami teisę savo darbu užsidirbti pragyvenimui, specialieji pedagogai ir logopedai dirba 1,5 etato ar net daugiau. Tai nėra noras kuo daugiau dirbti, tai noras ir pastangos išlaikyti savo vaikus, neemigruoti, gyventi ir dirbti čia, Lietuvoje. Dabar gi, nustačius 36 val. darbo savaitę, specialieji pedagogai ir logopedai neteks galimybės dirbti daugiau nei 1 etatu. Bet valandas dirbs netgi ilgesnes nei dirbo, tik uždirbs gerokai mažiau. Jau minėjome, gal 300, o gal virš 500 eurų mažiau jau atskaičius mokesčius, nelygu kiek dirba dabar. O ką daryti žmonėms, kurie žinodami ir planuodami savo pajamas yra prisiėmę finansinių įsipareigojimų? Manau, visi sutiksime, kad teisėtų lūkesčių principas pažeidžiamas.
Teisingumo principas sakytų, kad už darbą turi būti apmokama teisingai. Ar galima sakyti, kad apmokama teisingai, jei ženkliai (daugiau nei 30 proc.) sumažėja žmogaus valandinis atlyginimas, nors darbo pobūdis nesikeičia? Ar galima sakyti, kad išlaikomos proporcingumo principas, jei darbo valandos ilginamos net 56,5 proc., o atlyginimas tik apie 20 proc.?
Ką darys specialieji pedagogai? Aišku, atsiras tokių, kurie nuleidę galvas kentės. Atsiras tokių, kurie emigruos. Kiti steigs privačius kabinetus. Tačiau daug specialistų jau dabar tariasi su advokatais ir skaičiuoja, kokio dydžio kompensacijų reikalaus.