Daugėja jaunų žmonių, neretai besistengiančių gyventi ekologiškai, valgyti sveiką, ekologišką maistą ir neskiepijančių savo vaikų. Anot psichologų, šios nuotaikos, viena vertus, atspindi visuomenės demokratėjimą, kita vertus, bendrą nepasitikėjimo krizę visuomenėje. Tuo tarpu Europoje jau plinta seniai pamirštos pavojingos ligos.
Ketina neskiepyti vaiko iki 5 metų
Savo vaiką skiepyti atsisakiusi vilnietė DELFI taip pat pasakojo, kad tokį sprendimą priėmusi po kelių rusų mokslininkų sukurtų filmų, pateikiančių savo versiją apie žmogaus imuniteto formavimąsi, peržiūros.
„Anksčiau planavau vaiką skiepyti, tačiau kai pažiūrėjome vieną rusų filmą apie tai, kaip vystosi vaiko imuninė sistema, pradėjau daug domėtis šia tema. Galima rasti daugybę straipsnių, filmų, pasakojančių apie vakcinų žalą kūdikiams, o jau vos gimusiam vaikui privalomi du skiepai – nuo tuberkuliozės ir nuo hepatito B. Pastaruoju apsikrečiama per lytinius santykius arba per kraują. Kokia tikimybė, kad kūdikiui, kuris nuolat būna su mama, tai gresia? Taip pat su mažu vaiku mes nevaikštome į pavojingas vietas, kuriose yra tikimybė užsikrėsti tuberkulioze“, - pasakojo moteris.
Pašnekovė prisipažino tikinti skiepų efektyvumu, tačiau linkusi pasverti ligos riziką ir skiepo daromą žalą. Egzistuoja teorija, kad daugeliu ligų, pavyzdžiui, vėjaraupiais, naudingiau persirgti – tuomet imunitetas ligai susidaro visam gyvenimui. Be to, susirgus organizmas ligai ruošiasi iš anksto, o vakcina imuninei sistemai sukelia šoką, nors tai ir labai lengva ligos forma. Kita teorija teigia, kad įleidžiant virusą tiesiai į kraujotaką, tai neapsaugo nuo ligų, o padaro ligą lėtinės formos ir pastumia ją gilyn į kūną, todėl gali išsivystyti įvairios lėtinės arba autoimuninės ligos.
„Nesu kategoriškai nusistačiusi prieš skiepus, tačiau manau, kad bent iki 5 metų vaiką reikia išlaikyti neskiepytą, kad susiformuotų jo imuninė sistema. Žinoma, jei vaikas yra prastos sveikatos, dažnai serga ir labai rizikuoja „pasigauti“ vieną ar kitą ligą, verta pasitarti su gydytojais, nuo ko reikėtų jį paskiepyti. Kita vertus, spaudimas būtinai vaiką skiepyti man nepriimtas“, - teigė pašnekovė.
Gydytojų autoritetas menksta, interneto – didėja
Psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės nuomone, nepasitikėjimas šiandienine medicina ir medikais apskritai atspindi pasitikėjimo krizę visuomenėje.
„Žmonės sutrikę, nes gauna labai daug prieštaringos informacijos. Pavyzdžiui, kokia nors garsenybė apie tuos pačius skiepus kalba vienaip, mama interneto forume – kitaip, o gydytojas ‒ dar kitaip, ir mes nebežinome, ką daryti ir kuo pasitikėti. Labai dažnai žmonės labiau patiki tais, kurie informaciją pateikia griežtai, aiškiai, nuosekliai, nes žmonės pasiilgę aiškumo, stabilumo, globos, juolab kad didelė dalis žmonių užaugę visuomenėje, kurioje viskas buvo labai aiškiai sudėliota į lentynėles. Kita vertus, informaciją, kad žmonės pasitikėtų, turi pateikti autoritetingas žmogus, o dėl nesibaigiančių reformų medicinoje, daugybės popierių, kuriuos gydytojai privalo pildyti, pastarieji negali skirti pacientui tiek laiko, kad tarp jų užsimegztų ryšys.
Be to, ką apie sveikatos apsaugos sistemą daugelį pastarųjų metų girdi žmonės? Ji krečiama skandalų, nuolat reformuojama, vis pabrėžiant sistemos neefektyvumą... O kur dar pranešimai apie netinkamai pareigas atlikusius gydytojus? Žmonėms ir susidaro įspūdis, kad sveikatos apsaugos sistemoje nėra nieko gera, tuo pačiu, menksta gydytojų autoritetas“, ‒ teigė psichoterapeutė.
Anot jos, geras gydytojas tas, kuris palieka žmogui teisę rinktis, tačiau prieš tai suteikia visą įmanomą informaciją, užuot pasakęs: „Pats spręsk, nors ir nieko nežinai“. Pašnekovės manymu, visgi žmonės pajunta, kuris gydytojas yra „komercininkas“, peršantis visus įmanomus vaistus ir skiepus, o kuris nuoširdžiai išsako savo nuomonę, pavyzdžiui: „Jūsų vietoje aš daryčiau taip, savo vaikus aš skiepiju (arba neskiepiju)“.
„Mes linkę susitapatinti su mums patinkančiais asmenimis – nuo to labai dažnai priklauso mūsų sprendimai. Tačiau visada sakau – bet kokie kraštutinumai yra blogai. Jei mes skiepysimės nuo visų ligų, nuo kurių tik įmanoma pasiskiepyti, būsime komercijos vergai. Tačiau šiais laikais visiškai nuo nieko nesiskiepyti – kitas kraštutinumas. Šiuo atveju gydytojas galėtų būti tas konsultantas, kuris parinktų optimalų variantą“, - svarstė psichoterapeutė.
Anot jos, šiandien tėvai drąsiai prisiima labai daug atsakomybės už savo vaikų sveikatą. Anksčiau būdavo liepta skiepyti – ir tiek žinių. Taigi skirtingų nuomonių atsiradimas visuomenėje – demokratijos ženklas.
„Mano manymu, savo vaikų skiepyti nenorinčių tėvų bus visada. Tėvai turi teisę susirinkti informaciją ir vienaip ar kitaip apsispręsti, kita vertus, tėvų apsisprendimas gali pažeisti vaiko teises, jeigu jis susirgs kokia nors sunkia liga, nuo kurios galėjo būti paskiepytas. Beje, šie žmonės nėra tie, kurie kažką išgirdo ir aklai vykdo. Paprastai jie išsilavinę, mąstantys. Dažnai jie dar ir vegetarai, ekologiško gyvenimo šalininkai, užsiima joga, neturi televizoriaus. Antivakcininis judėjimas iš esmės susijęs su pasaulėžiūra, jo dalyviai – vadinamieji „žalieji“, natūralistai, tokį gyvenimo būdą pasirinkę sąmoningai“, - teigė D. Balčiūnienė.
Kita vertus, psichoterapeutė pabrėžė, kad visos reklaminės kampanijos paremtos emocijomis. Pirmiausiai – baime, nes tai labai stipri varomoji jėga. „Pavyzdžiui, antivakcininės laidos pateikia tyrimus, kurie patvirtina skiepų žalą. Nors dažnai tai labai vienpusiški tyrimai, jie žmones baugina. Tačiau jei būtų skiepai nuo Lietuvoje siaučiančios meningokokinės infekcijos, pasiglemžusios ne vieno vaiko gyvybę, nė kiek neabejoju, kad žmonės eitų skiepytis būriais, galbūt net ir tie, kurie iki šiol pasisakė prieš vakcinas“, - svarstė pašnekovė.
Ginčai dėl aliuminio druskos
Tuo tarpu medikai jaučia nuoskaudą, kad iš diskusijos apie vakcinas jie tarsi eliminuojami. Anot jų, pokalbiuose apie skiepų ar jų sudedamųjų dalių pavojų labai dažnai girdėti ne medikų, bet kur kas mažiau su sveikatos priežiūra susijusių asmenų balsai. Kliaunamasi interneto forumais, aplinkinių, kurie „skaitė straipsnį spaudoje“, nuomone, bet ne pačiais gydytojais.
Pavyzdžiui, neseniai spaudos puslapiuose buvo analizuojamas aliuminio poveikis organizmui. Prisiminta, kad aliuminio junginiai naudojami vakcinose imuniniam atsakui sustiprinti, teigta, esą aliuminio hidroksidas pasiliekąs injekcijos vietoje ne vienerius metus, stimuliuodamas imuninę reakciją ir neva sukeldamas lėtinį nuovargį. Tačiau nepateikta nė vieno gydytojo ar farmacijos specialisto nuomonė. Taip pat nepaminėta, kad Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertų atliktų tyrimų išvadose teigiama, kad šiuo metu nėra jokių duomenų, kurie leistų tvirtinti, jog aliuminio turinčios vakcinos kelia pavojų sveikatai.
„Šiuo atveju reikėtų pasigilinti, kaip veikia skiepai ir imuninė sistema. Virusui ar bakterijai patekus į organizmą, toje vietoje žūva ląstelės, išskirdamos biologiškai aktyvias medžiagas, kurios sukelia uždegimą. Šis veikia kaip švyturys imuninės sistemos elementams – jie žino, kur ieškoti svetimkūnio, su kuriuo būtina kovoti“, ‒ sakė vaikų ligų gydytoja Janina Zupkauskienė.
Pasak pašnekovės, skiepai veikia labai panašiai – skiepijamajam suleidžiami labai susilpninti gyvi ar negyvi mikroorganizmai, ar tik jų išgryninti komponentai. Įvyksta savotiška „saugi pažintis“ su ligos sukėlėjais – sužadinama imuninė reakcija ir organizmas pasiruošia juos atremti.
„Vis dėlto, nukenksmintas mikroorganizmas ar jo dalys nesukelia ląstelių žūties patekimo vietoje. Tam į skiepus ir dedamas minimalus papildomos medžiagos kiekis, kad būtų sukeltas lokalus neinfekcinis uždegimas, būtinas imuninės sistemos atsakui. Tokios medžiagos vadinamos adjuvantais (sustiprintojais). Populiariausia ir ilgiausiai naudojama medžiaga – dar Luji Pastero pasiūlyta aliuminio druska. Tyrimais įrodyta, jog aliuminio druska, kurios dedama į vakcinas, nesikaupia smegenyse, nepatenka į kraują ir nekenkia organizmui. Aliuminis tampa pavojingas tik tada, kai jis naudojamas nuolat, dideliais kiekiais, neatsižvelgiant į dozavimo reikalavimus. To reikėtų vengti– beje, tai tinka kalbant ne tik apie skiepus. Juk žinome, kad bet kuris vaistas tampa pavojingas, kai jis netinkamai dozuojamas“, ‒ aiškino J. Zupkauskienė.
Pasak gydytojų, jeigu kyla nerimas dėl aliuminio junginių, būtina kalbėti ne tik apie vaistus ir jų sudėtį. „Pagalvokime, kiek kartų per gyvenimą žmogus skiepijasi bei gydosi, ir kiek ‒ valgo? Net ir be tikslių skaičiavimų akivaizdu, kad didžiausią šio elemento kiekį gauname su maistu“, ‒ tikino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė, gydytoja ginekologė ir onkologė Daiva Vaitkienė.
Anot jos, abejojančių vakcinų nauda buvo visada, todėl išliks dvejojančių dėl vaisto ar profilaktikos priemonės, bet reikėtų žiūrėti, ką yra įrodęs mokslas. Pacientams kyla baimė, kad pasiskiepiję jie susirgs viena ar kita liga, tačiau dažnai tai, kas įvyksta „po to“, nebūtinai vyksta „dėl to“.
Visgi medikė įsitikinusi, kad prieš skiepijimąsi nusiteikusių žmonių buvo ir bus. Lygiai kaip yra tokių pacientų, kurie mano, kad gydytojas yra prastas specialistas, jeigu pakonsultavęs nepaskyrė jokių vaistų. Dar kiti – priešingai, vaistus laiko nenatūralia priemone. „Visos nuomonės turėtų būti gerbiamos, tačiau mūsų, gydytojų, užduotis yra remtis moksliniais duomenimis ir teikti visuomenei visą informaciją apie sveikatos priemonių naudą bei potencialią žalą. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad nuo tada, kai buvo atrasti, skiepai patys ne kartą įrodė savo efektyvumą ir padėjo suvaldyti daugybę pavojingų ligų“, ‒ sakė D. Vaitkienė.
PSO duomenimis, vakcinos kasmet išgelbsti mažiausiai 2 milijonus žmonių gyvybių. Skiepais yra valdomos tokios pavojingos ligos, kaip raupai, poliomielitas, raudonukė, stabligė. Plečiantis antivakciniams judėjimams, Europą bei Ukrainą jau drebina tymų protrūkiai. Lietuvoje neseniai mirė kūdikis nuo kokliušo – ligos, kuri taip pat valdoma skiepais. Kokliušo atvejų daugėja visoje Europoje. Tuo tarpu JAV, kovodama su antivakcininiu judėjimu, įsivedė nuostatas, kad jei vaikas suserga liga, kuri valdoma skiepai, tėvai privalo patys sumokėti už jo gydymą.