Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto priėmimas Lietuvoje stringa jau dešimtmetį, o poros, kurioms nesiseka susilaukti vaikų, visas apvaisinimo, tyrimų ir reikalingų vaistų išlaidas mūsų šalyje turi padengti pačios.
„Vienos procedūros kaina yra apie 10 tūkstančių litų, įskaitant vaistus ir pačią procedūrą. Nekalbu apie ikiprocedūrinį gydymą – tarkime, tyrimų atlikimą, kažkokią pradinę stadiją. Vienos procedūros kaina yra apie 10 tūkstančių litų, ji gali svyruoti priklausomai nuo klinikos“, – aiškina Vaisingumo asociacijos valdybos narė Rūta Vyšniauskaitė.
„Labai aktualu priimti jį palankų pacientams ir gydytojams, o ne palankų, sakyčiau gal, politikams ir kovotojams už menamą gyvybę, kur traktuojama viena ląstelė kaip gyvybė, kurios teisės yra ginamos. Aš manau, kad vis tik aktualiausia priimti taip, kad žmonėms būtų kuo palankiau – jeigu bus priimtas palankus žmonėms, tai tada visi iš to išloš“, – tikina „Vaisingumo klinikos“ gydytoja akušerė-ginekologė Audronė Usonienė.
Yra valstybių, pavyzdžiui, Izraelis, kurios kompensuoja pagalbinį apvaisinimą iki dviejų vaikų gimimo, neribojant procedūrų skaičiaus. Lietuvos pacientų organizacijos kuklesnės – jos siekia, kad Lietuva pasektų Estijos pavyzdžiu, kur valstybė kompensuoja trijų procedūrų kainą vienai porai ir neriboja sukuriamų embrionų skaičiaus. Lenkijoje šis skaičius ribojamas, o dirbtinio apvaisinimo išlaidų kompensavimo programa norinčios pasinaudoti poros turi pateikti dokumentus, įrodančius bent metus trukusį nevaisingumo gydymą. Tada moterims iki keturiasdešimties metų valstybė finansuoja iki trijų dirbtinio apvaisinimo bandymų.
„Pagalbos mastą sprendžia kiekviena šalis – gali būti skiriamas dalinis finansavimas, gali būti skiriamas finansavimas valstybės vaistams, gali būti skiriamas pagalbinio apvaisinimo procedūroms arba visam komplektui kartu. Vienos valstybės skiria vienos procedūros kompensavimą, kitos – trijų procedūrų, bet vienokia ar kitokia pagalba kiekvienoje Europos šalyje yra“, – teigia R. Vyšniauskaitė.
Lietuvoje dabar susiklosčiusią padėtį, kai valstybė nekompensuoja nė dalies apvaisinimo procedūrų, sveikatos apsaugos ministras vadina nesuvokiama ir žada problemą spręsti, tačiau užsimena netikintis, kad įstatymą pavyktų priimti greitai dėl visuomenėje kylančių religinių, filosofinių ir etinių nesutarimų. Daugiausiai ginčų kelia gydymui naudojamų embrionų šaldymas ir dalies jų sunaikinimas bei lytinių ląstelių donorystė.
„Bažnyčios rūpestis yra tai, kad šitame procese yra labai daug embrionų, kurie yra užšaldomi, atšildant daugiau kaip pusė jų žūsta. Kitaip sakant, manipuliacija žmogaus gyvybe yra nepriimtina, nes mes laikomės pozicijos, kuri yra ne tikėjimo klausimas, bet mokslo klausimas, kad žmogus atsiranda nuo pradėjimo momento. Na, ir yra alternatyvos – kai kurios šalys siūlo šaldyti kiaušialąstes ir taip būtų išspręstas klausimas dėl embrionų šaldymo“, – aiškina kunigas, gydytojas, bioetikos dėstytojas Andrius Narbekovas.
„Galvoju, kad mums reikėtų pamėginti žengti žingsnius ir be įstatymo – pradėti realizuoti tam tikrus sprendimus, kad, esant tam tikroms ligoms ir susirgimams, kaip gydymo būdą galėtume pradėti taikyti, kad dalį tokio gydymo būtų tikrai galimybė kompensuot.
Manau, kad mes turime rasti sprendimą ir pajudėti pažangesne kryptimi, nes tokia padėtis, kokia dabar, ji iš tikrųjų netoleruotina“, – tvirtina sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis.
Statistikos duomenimis, mūsų šalyje vaisingumo sutrikimais skundžiasi kas šešta vaisingo amžiaus pora. Estijoje, kur pagalbinio apvaisinimo įstatymas buvo patvirtintas dar 1997-aisiais, gimstančių vaikų skaičius didėja trimis procentais kiekvienais metais.