Visi - kaip penki rankos pirštai
Prieš septynerius metus, mirus vyrui, našle likusi moteris, be Armino, turi dar tris sveikus vaikus. Vyriausiasis gyvena ir dirba Šiaurės Airijoje, tad šeimą aplanko tik per šventes. Karstų gamyklėlėje dirbantis jaunuolis grįžti į Lietuvą neplanuoja. Giliai atsidususi tokiam sūnaus sprendimui pritaria ir mama: „O ką veikti tokioje Lietuvoje? Darbo gi čia nėra...“
Pernai, sutaupiusi pinigėlių, L. Stankevičienė išleido dukrą Gretą slidinėti į Austriją. „Norisi, kad vaikai pakeliautų, savo akimis pamatytų, kaip yra svetur. Verčiau save nuskriausiu, bet iš paskutiniųjų stengsiuosi, kad jiems nieko netrūktų“, – sako moteris.
Seseriai kelionės ir joje patirtų įspūdžių ypač pavydi penktokėlis Augustas, nekantriai laukiantis, kada ir jis galės kur išvykti...
Yra ir dar vienas šeimos narys, pokalbio metu aktyviai mėginęs visų dėmesį atkreipti į save – tai šuo Aras, iš pradžių dar šiek tiek paisęs šeimininkų draudimų nelipti ant lovos ir nešokinėti, o vėliau įsidrąsinęs ir nusprendęs, jog jie rekomenduojamojo pobūdžio. Jis – geriausias Armino draugas, miegantis tik kartu su juo ir nuolat bandantis dantimis atrišti raištelius, kuriais vaikinas pritvirtintas prie vežimėlio, kad neiškristų. L. Stankevičienė spėlioja: gal šuo jaučia, kad sūnus serga, todėl nuo jo niekur ir nesitraukia?
Moteris niekur nedirba, nes negali palikti Armino be priežiūros, tad visą savo laiką ir dėmesį skiria tik vaikams. Ji norėtų auginti kiaules, bet nuolat būnant su Arminu būtų sunku deramai jomis pasirūpinti.
L. Stankevičienė nė nemėgina galvoti apie tai, kad galėtų gyventi kitaip, visiškai neatsiduodama savo šeimai ir skirdama daugiau laiko sau.
Negalia bendrauti netrukdo
Vaikinui pripažinta visiška negalia, jis pats negali valdyti savo kūno. Mama, norėdama jį perrengti ar įkelti į vežimėlį, priversta sūnų nešioti ant rankų. Ji net nesuskaičiuoja, kiek kartų per dieną tenka tai daryti. Maža to, epilepsijos priepuolio metu jis nusikando dalį liežuvio ir apatinę lūpą, todėl kalba neaiškiai. Tačiau Arminas – protingas vaikinas, pro jo akis nepraslysta nė menkiausia smulkmena. Jeigu pastebi, kad kas mėgina sumeluoti, iš karto į akis išrėžia, kad to nedarytų, sakydamas: „Nesąmonė!“ Ypač nepakenčia apkalbų, o apkalbėtasis netrunka sužinoti, kas blogo apie jį buvo pasakyta.
Labiausiai Arminas nemėgsta būti namuose ir nieko neveikti, jam be galo patinka bendrauti ir sekasi greitai susirasti draugų. Net ir žiemą, nepaisant šalčio ir prasto oro, jis trokšta ištrūkti į lauką. Ir ištrūksta kasdien: mama vežasi jį pasivaikščioti, kad ir kaip būtų slidu. Arminas parduotuvėje padeda jai išsirinkti reikiamus produktus.
„Jeigu susirengiame kur nors išvažiuoti, Arminas visada keliauja kartu su mumis“, – sako L. Stankevičienė, niekada nepaliekanti sūnaus vieno. Armino tai galva, tai koja nuolat nuslysta nuo vežimėlio krašto, o mama greitai pribėgusi vis švelniai pataiso sūnaus padėtį, kad tik jam būtų patogiau.
Pomėgiai - muzika ir... automobiliai
Arminas nepraleidžia nė vieno per televiziją transliuojamo atlikėjų pasirodymo, mintinai moka populiarių dainų žodžius, o apsilankęs kokiame koncerte aktyviai jame dalyvauja, kiek leidžia ribotos vaikino galimybės. Pasak L. Stankevičienės, visa jų šeima yra labai muzikali, be to, jie tikrai nėra namisėdos, stengiasi kuo daugiau pakeliauti, pamatyti ką nors naujo.
Kalbai pakrypus apie vasarą, Armino akys sublizga, o veidą nušviečia plati šypsena. L. Stankevičienės sesuo prie Prapunto ežero turi namelį, vasaromis vaikinui čia itin patinka leisti laiką, nes buvimas prie ežero jam labai daug reiškia. „Važiuotume ir prie Dusios (trečias pagal dydį Lietuvos ežeras), tačiau ten susirenka per daug žmonių“, – sako vaikino mama, kuriai nemalonu, kai žmonės sūnų varsto įtariais žvilgsniais.
Kita, bene didžiausia Armino aistra – automobiliai. Kai per televizorių rodo lenktynes, jo atplėšti tiesiog neįmanoma. Vaikinas atpažįsta ir automobilių modelius – pro langą stebėti pravažiuojančias mašinas jam taip pat didelė pramoga. Kad jis galėtų tai daryti, mama įstatė didelį langą, beveik iki pat žemės, nes kitų buto langų palangės yra aukštai ir Arminas pro juos nieko nemato. Kai kalbantis į greta esančios parduotuvės kiemą įsuko prekes vežantis sunkvežimis, Arminas vis spėliojo: kaip jis išvažiuos, juk ten taip slidu!
Norėtų mokytis matematikos
Cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams yra sudaryta speciali mokymosi programa ir juos moko į namus ateinantis mokytojas. Arminas taip pat mokėsi namuose septynerius metus. „Norėtųsi, kad tokiems vaikams leistų mokytis ilgiau“, – sako mama.
Šešerius metus Arminą mokė viena mokytoja, su kuria vaikinas puikiai sutarė, buvo labai prie jos prisirišęs. Vėliau, paskutinius metus, ji buvo pakeista kita. L. Stankevičienė prisimena, kiek tuomet būta ašarų ir kalbų, jog daugiau nebesimokys, jei negrįš ankstesnė mokytoja.
Sunkiausiai Arminui sekėsi humanitariniai dalykai, o tikslieji mokslai niekada jokių problemų nekėlė. Paklaustas, ar norėtų ir toliau mokytis, atsakė: „Taip, skaičius.“
Buitį palengvintų speciali lovelė ir vežimėlis
Arminas neįstengia nė kiek savimi pasirūpinti, jo mama sako: „Kad jis nors sausainį pats galėtų suvalgyti...… Tačiau pats jis nieko negali. Kol perrengi, pavalgydini, ta diena labai greitai praeina.…“ Ji negali atsipalaiduoti ir naktį, nes prabudęs vaikinas negali apsiversti ant kito šono pats, tad mamai ne kartą tenka keltis jam padėti.
Moteris yra girdėjusi apie kompensuojamą techniką cerebriniu paralyžiumi sergantiems žmonėms. Ypač praverstų speciali lova, tada ji naktimis galėtų ramiai miegoti nesirūpindama, kad sūnui nepatogu.
Reikėtų Arminui ir naujo vežimėlio, nes įprastas neįgaliųjų vežimėlis jam netinka, jam reikia pailginto. Mama tokį vežimėlį sumeistravo pati, pailginusi jį faneros plokšte, o kraštus apsiuvusi minkšta medžiaga, kad Arminas nesusižeistų tai į vieną, tai į kitą šoną krentančios galvytės, o sėdimąją vežimėlio dalį uždengusi pagalvėmis, kad sūnui būtų minkščiau. L. Stankevičienė tikisi, kad kas nors, perskaitęs apie jų bėdas, nuspręs padovanoti daiktus, palengvinsiančius sunkią jų buitį, nes pati įsigyti verkiant reikalingos lovos ar naujo vežimėlio neturi jokios galimybės.
Ji tiki žmonių gerumu, tačiau daug vilčių į jį nededa. Juk dabar daug kam nelengva, o ir labdara ne visada būna teikiama nuoširdžiai. L. Stankevičienė parodė nuolydį, pritaikytą neįgaliojo vežimėliui, kurio įrengimas, anot moters, kainavo 14 tūkst. litų.
„Niekaip nesuprantu, kaip jis galėjo tiek kainuoti? – svarsto moteris. – Kaip suprantu, buvo norima tiesiog pasireklamuoti.“ Įrengus tą nuolydį, L. Stankevičienė net negalėjo išsivežti sūnaus į lauką, mat durys atsidarinėjo į priešingą pusę ir išsisukti pro jas su vežimėliu buvo sudėtinga…