Vis dėlto Švedijoje dirbantis lietuvis epidemiologas Andrius Kavaliūnas pastebi, kad apie šią šalį skleidžiama netiksli informacija, daug kas rašoma, neįsigilinus į situaciją ir veikia savotiškas „sugedusio telefono“ principas. Išties, pasak A. Kavaliūno, ir Švedijoje galioja tam tikri draudimai.
„Atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją, Švedijoje buvo ir yra taikomos įvairios priemonės – tiek privalomi reikalavimai, tiek rekomendacijos. Visų pirma būtina pabrėžti, kad ministrai ir politikai Švedijoje turi ribotas galias. „Ministerinis valdymas“ ir kišimasis į tarnyboms pavestas sritis bei jų veiklą yra draudžiamas, nes čia įprasta pasikliauti specialistais.
Antra, ekspertinės agentūros ir tarnybos, tarp jų – ir Visuomenės sveikatos agentūra, negali kelti privalomų reikalavimų. Stipriausias žodis jų kalboje yra rekomendacijos“, – pasakojo epdemiologas.
Draudimai ir rekomendacijos
Tad kokie gi draudimai šiuo metu galioja Švedijoje?
Anot A. Kavaliūno, pagrindiniai yra šie: alkoholio pardavimo laiko ribojimas baruose, kavinėse, restoranuose iki 20 val.
Taip pat Švedijoje taikomos 4 ir 8 žmonių taisyklės. Keturių žmonių taisyklė taikoma viešojo maitinimo įstaigose. Daugelyje regionų galioja aštuonių žmonių taisyklė viešiems ar viešose vietose organizuojamiems renginiams arba susibūrimams. Pastaroji taisyklė netaikoma vaikų laisvalaikio veiklai ir užsiėmimams.
Šiuo metu Švedijoje draudžiamas ir slaugos namuose slaugomų pacientų lankymas.
Taip pat šioje šalyje gyventojams rekomenduojama dažnai ir kruopščiai plauti rankas, laikytis atstumo, pajutus bent menkiausius simptomus likti namuose, tai pat pasidaryti COVID-19 testą.
Rekomenduojama ir riboti fizinius kontaktus bei dirbti iš namų, jeigu tai įmanoma.
Nuo šių metų sausio 7 dienos vyresniems nei 17 metų asmenims taip pat galioja rekomendacija dėvėti veido kaukes viešajame transporte piko valandomis.
„Švedijos visuomenės sveikatos agentūra niekada nepasisakė prieš kaukių dėvėjimą, tačiau akcentavo, kad tai gali būti papildoma priemonė tam tikrose situacijose. Pvz., niekada nebuvo kvestionuojamas kaukių efektyvumo klausimas sveikatos priežiūros įstaigose. Bet, sutikite, medikų žinios ir patirtis dėl kaukių – kaip jas teisingai užsidėti, dėvėti ar nusiimti – yra nelabai sulyginami su neturinčių medicininio išsilavinimo žmonių“, – sakė A. Kavaliūnas.
Siūlo vertinti visumą
Anot pašnekovo, Švedijos Visuomenės sveikatos agentūros ekspertai ne kartą pabrėžė, kad labai svarbu matyti ir vertinti visumą, o ne tik skaičiuoti mirusiuosius.
„Reikia vertinti pandemijos ir priemonių jai suvaldyti poveikį ne tik šios ligos sergamumui bei mirtingumui, bet taip pat kitoms ligoms, sveikatos priežiūros prieinamumui, psichikos sveikatai, gyvenimo būdo bei rizikingos elgsenos pokyčiams, kitiems sektoriams – švietimui, užimtumui, kultūrai, verslui, ir t. t.
Vertinimo aspektai turi būti ne tik epidemiologiniai, medicininiai, bet ir teisiniai, kultūriniai, socialiniai, ekonominiai.
Visuomenės sveikatos agentūros parengtame pasirengimo pandemijai plane labai aiškiai įtvirtinta nuostata, kad svarbu ne tik sumažinti sergamumą bei mirtingumą, bet ir įvairias neigiamas pasekmes individams bei visuomenei. Taigi ypač svarbu sudaryti sąlygas fiziniam aktyvumui, užtikrinti vaikų poreikius, įvairių socialinių funkcijų tęstinumą ir kita.
Vienas pamatinių medicinos etikos principų, žinomas dar nuo Hipokrato laikų, yra – svarbiausia nepakenk (lot. primum non nocere). Kol kas nematome, kad daugelyje šalių jis užimtų svarbią vietą vertinant visuomenės sveikatos ar taip vadinamas nefarmakologines intervencijas.
Infekcijos plitimo modeliavimas ir galimų priemonių taikymas neturi apimti vien tik šios vienos konkrečios ligos aspekto. Negali būti vertinami vien tik potencialiai teigiami aspektai, nes, kaip jau visi žinome, yra visa galybė neigiamų aspektų. Pvz., apskaičiuota, kad vien tik mokyklų uždarymas JAV gali būti susijęs su 13,8 mln. prarastų gyvenimo metų. Susifokusavimas tik į vieną problemą, nematant visumos ir ignoruojant visus kitus padarinius, – tai vienaakio senio istorija, kuris pamiršo, kad akis turi dvi“, – neabejojo epidemiologas.
Pelnė ir kritikos, ir simpatijų
Vis tik Švedijos pastangos suvaldyti pandemiją atrodo nepakankamos net ir daliai pačių švedų. Pvz., Švedijos karalius Carlas Gustafas XVI neseniai pasakė manantis, kad karalystės kova su COVID-19 pandemija nebuvo sėkminga, atkreipdamas dėmesį į tai, kad šalyje dėl viruso mirė daug žmonių.
Visuomenės apklausos taip pat rodo, kad švedai vis mažiau pasitiki vyriausiuoju šalies COVID-19 epidemiologu Andersu Tegnelliu. Be to, kaip paskelbta, Švedijoje, augant užsikrėtimų koronavirusu skaičiui, neatlaikę krūvių su COVID-19 pacientais iš darbo išeina medikai.
A. Kavaliūnas neneigė, kad šiuo metu visuomenės pasitikėjimas epidemiologais šiuo metu išties yra kritęs.
„Visuomenės apklausos ir pasitikėjimas, kaip parodė besikeičianti situacija skirtingais sezonais, tiesiogiai koreliuoja su bendra epidemiologine situacija. Kaip ir epideminė kreivė, taip ir pasitikėjimas bei nuotaikos ją atkartodamos iš priešingos pusės jau ne kartą kilo ir leidosi.
Taip, jis pastaruoju metu sumažėjo. Bet tai vis tiek apie 60 procentų, o pasitikėjimas sveikatos priežiūros sistema – 81 proc. Ar Lietuvoje yra atlikta tyrimų apie pasitikėjimą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro darbu, sveikatos priežiūra?“ – klausė epidemiologas.
Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, nepaisant dalies visuomenės nepasitikėjimo vyriausiuoju šalies epidemiologu, šioje šalyje taip pat egzistuoja ir A. Tegnellio palaikymo grupės, forumai, gaminami marškinėliai, plakatai, puodukai, kepami imbieriniai sausainiai su jo atvaizdu.
Dar daugiau – Kalėdų laikotarpiu, kaip parodė apklausos, būtent jis išrinktas tuo, kuris būtų buvęs laukiamiausias svečias daugelio švedų namuose, o vasarą šios šalies gyventojai būtų labiausiai su juo norėję išgerti bokalą alaus.
„Sutikite – visa tai ne be reikalo. Kur kitose šalyse epidemiologai pelnė tiek simpatijų?“ – pastebėjo A. Kavaliūnas.
Vis tik epidemiologas neneigė – sveikatos priežiūros sistemos darbuotojams šis metas išties yra labai sunkus. Bet pridūrė, kad su tokiais pat iššūkiais susiduria daugelis šalių.
„Pilnu tempu dirbančios, o kartais ir perpildytos ligoninės – anoks fenomenas. Užtektų paieškoti, kas buvo rašoma apie 2017–2018 m. gripo sezoną, kuris ne taip seniai buvo. Tada užplūdusiems pacientams buvo statomos papildomos palapinės JAV, o gydytojų buvo prašoma dirbti viršvalandžius. Sveikatos sistema buvo perpildyta ir Jungtinėje Karalystėje. Tai buvo sunkiausia žiema per 14 metų Italijoje, lovų trūko Nyderlanduose, į ligonines plūdo pacientai Japonijoje, ir t.t. Taip, sunku visiems. Bet kam ta panika?
Šiuo metu, sausio 28 d. duomenimis, hospitalizuojamų pacientų skaičius Švedijoje mažėja. Iš viso ligoninėse gydomas 1731 pacientas, sergantis COVID-19 (400 mažiau nei praėjusią savaitę). Intensyviosios terapijos skyriuose gydomi 274 pacientai. Iš viso čia yra 730 lovų, iš kurių laisvų – apie 25 proc.
Apimtys regionuose – gana skirtingos. Dauguma jų dirba sustiprintu režimu. Daugiausia darbo yra didžiųjų miestų regionuose ir Pietų Švedijoje, kur pavasaris praėjo be didesnės įtampos. Daugelyje regionų naujai nustatomų atvejų kreivė pakrypusi žemyn, tačiau ekspertai įspėja, kad atsipalaiduoti dar negalima, nes kitose Europos šalyse, pvz., Airijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Ispanijoje, kur kurį laiką buvo fiksuojama mažiau atvejų, jų vėl pradėjo daugėti“, – pastebėjo epidemiologas.
Vertintojai iš šalies klysta
Epidemiologas pastebėjo, kad daug žmonių, vertinančių Švedijos pasirinktą strategiją, net negyvena šioje šalyje, taigi nėra įsigilinę į situaciją ir jų išvados esti neteisingos.
Vienas dažniausiai neteisingai interpretuojamų dalykų yra kalbos, neva švedai pasirinkta strategija siekė kolektyvinio imuniteto.
„Visų pirma, kolektyvinis imunitetas – tai šios pandemijos baigtis, o ne priemonė. Man būtų sunku įsivaizduoti šalį, kurioje tai būtų naudojama kaip priemonė, nes tada, užuot nuolat priminus laikytis atstumo, turėtų būti atvirkštinė rekomendacija.
Beje, Švedija apribojo renginių dalyvių skaičių dar 2020 metų kovo 11 d. iki 500, kovo 27 d. – ir iki 50. Ši taisyklė liko galioti vasarą bei rudenį, o šiuo metu, kaip minėjau, galioja 8 žmonių taisyklė. Lietuvoje gi garsiai nuskambėjo krepšinio varžybos arenoje – tad kuri šalis jums čia labiau primena kolektyvinio imuniteto paieškas?“ – paklausė A. Kavaliūnas.
Pašnekovas sakė, kad esminis Švedijos pasirinktos kovos su pandemija strategijos skirtumas nuo daugelio kitų valstybių yra tas, kad šalis nepaskelbė ekstremalios padėties ar karantino, bet praktiškai įvedė apribojimus ir taiko rekomendacijas, kurių, beje švedai noriai laikosi. Šiais apribojimais ir rekomendacijomis švedai pasiekė panašių rezultatų, kaip ir kitos šalys.
Pvz., praėjusių metų 19 savaitę švedų mobilumas buvo sumažėjęs 16 proc. (Stokholme ir – 23 proc.), o Danijoje – tik 13 proc., Norvegijoje – 12 proc., Suomijoje – 20 proc. Šiuo metu Švedijoje dirbančiųjų namuose procentas – rekordiškai aukštas (pvz., Stokholme einančių į darbą sumažėjo 34 proc.).
„Švedija, neskelbdama karantino ir su tuo susijusių griežtų apribojimų, laikėsi šalyje galiojančių įstatymų ir neperžengė jų taikymo. Pvz., verslo ribojimai nebuvo galimi, o teisę visuotiniam mokyklų uždarymui Vyriausybė buvo gavusi atskiru parlamento pritarimu – bet to kol kas neprireikė.
2021 m. sausį įsigaliojo ir naujas laikinas pandemijos įstatymas, kuriuo Vyriausybei suteikiama daugiau galių, pvz., riboti verslo, kuris neužtikrina saugumo reikalavimų, veiklas. Tačiau, epidemiologų nuomone, dar ne iki galo išnaudotos visos turimos priemonės, kad imtųsi naujų. Be to, yra požymių, kad epidemiologinė situacija šalyje gerėja – antrą savaitę iš eilės mažėja hospitalizacijos apimtys, naujų atvejų kreivė daugelyje regionų pakrypo žemyn“, – įvertino A. Kavaliūnas.
Mirčių perviršis – tarp imigrantų
Pats epidemiologas teigė, besidžiaugiantis, kad gyvena šalyje, kurioje paisoma bendražmogiškų vertybių ir vertinama specialistų kompetencija. Tiesa, pastabų Švedijai jis turi.
„Manau, kad visose šalyse, taip pat ir Švedijoje, per mažai darbo ir pastangų yra su rizikos grupės žmonėmis. Taip, apie riziką visi kalba, bet konkretesnių pasiūlymų trūksta. Pavyzdžiui, kodėl vyresnio amžiaus žmonėms nepasiūlius nemokamo maisto prekių atvežimo, paruošto maisto pristatymo? Kodėl nepasiūlius daugiau nuolaidų ir to skatinimo priemonių?
Švedijoje pagrindinė problema buvo slaugos namai. Tad būtų galima įdarbinti daugiau personalo bei siūlyti didesnius atlyginimus, priedus, kad visi, kurie turi tam tinkamų žinių bei įgūdžių, galėtų ir norėtų dirbti šį darbą, ateitų į pagalbą, tuo pačiu mažintų kiekvienam gydytojui, slaugytojui ar jo padėjėjui tenkančių pacientų kiekį, taigi ir riziką. Ne paslaptis, kad daugelis personalo dirba ne visu etatu, ar apmokami pagal išdirbtas valandas, ir šis užmokestis nėra didelis, tad dirbama per kelis darbus, kurie yra skirtingose miesto vietose, taigi rizika su kiekvienu tokiu aspektu tik didėja“, – sakė pašnekovas.
Vis tik A. Kavaliūnas pastebėjo, kad Švedijoje dabar daug ir dažnai kalbama apie rankų higieną, kas duoda gerų rezultatų. Tyrimų duomenimis, rankų higienos procedūrų laikymasis tarp sveikatos priežiūros darbuotojų šalyje pagerėjo nuo 60 proc. 2010 m. iki 82,7 proc. 2020 m., tarp socialinės priežiūros darbuotojų atitinkamai – nuo 40 iki 59,2 proc.
„Procentinis padidėjimas – ryškus, bet, sutikite, pandemijos akivaizdoje toks rodiklis nėra pakankamas ir jis aiškiai signalizuoja apie tam tikras skubiai spręstinas problemas. Įdomu būtų pamatyti panašių tyrimų rezultatus ir Lietuvoje“, – sakė epidemiologas.
Kartu A. Kavaliūnas sakė, kad, nors Švedijos Visuomenės sveikatos agentūra yra svarbi, kovojant su pandemija, jos atsakomybė ir kompetencija vis tik turi ribas, nes yra ir kitos tarnybos, kiti sektoriai.
„Švedijoje sveikatos priežiūros sistema yra decentralizuota ir organizuojama regioniniu lygmeniu, todėl didelė dalis įvairioms priemonėms įgyvendinti yra regionų ir savivaldybių klausimas.
Pavyzdžiui, Visuomenės sveikatos agentūra neturi savo regioninių padalinių, skirtingai nei Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Lietuvoje, ir kontaktų atsekimą organizuoja regionai, o agentūra yra atsakinga už metodikų ir rekomendacijų rengimą bei duomenų apibendrinimą bei analizę.
Taigi, nors Švedijos strategija dažnai sulaukia kritikos, reikia iš pradžių suprasti, kuriose grandyse strategijos įgyvendinimas stringa, nes juk architektai paprastai nebūna atsakingi už statybininkų padarytas klaidas“, – palygino pašnekovas.
A. Kavaliūnas atkreipė dėmesį ir į dar vieną dažnai nepaminimą aspektą – Švedijos imigrantus.
Anot jo, kovo-gegužės mėnesiais mirčių perviršis iki 220 proc. išaugo būtent tarp imigrantų iš Sirijos, Irako, Somalio, o tarp gimusiųjų Švedijoje ar kitose Europos šalyse mirčių sumažėjo 1 proc. Tai esą dar kartą pabrėžia socialinių-ekonominių veiksnių svarbą.
Tai, kas vyksta Lietuvoje, palygino su Orwello romanu
Vis tik į Lietuvos kovą su koronavirusu A. Kavaliūnas žvelgia kitaip. Jo manymu, esminės padarytos klaidos, bandant pažaboti COVID-19 ligą Lietuvoje, buvo piktnaudžiavimas valdžia ir represinio pobūdžio priemonių taikymas.
„Jos pakerta pasitikėjimą valdžia, todėl nenuostabu, kad žmonės nenori laikytis ne tik kvailų apribojimų, bet ir protingų. Ažiotažas dėl vaikų su rogutėmis, patekimo į parkus ir pažintinius takus ribojimai – tai visuomenės anti-sveikatos pavyzdžiai, tai Meilės ministerija iš George Orwello romano „1984“.
Taip pat Lietuvoje itin prasta komunikacija, sudaranti Trečiojo pasaulinio karo ar naujojo maro įvaizdį. Taip nėra. Manau jau visiems žinoma, kad didelė dalis (bet ne visi) apskritai nesiskundžia, jei turi lengvus simptomus.
Vaizdai iš reanimacijos ir kasdienis atvejų skaičiavimas nepadeda suvokti, kad šios ligos pavojingumas yra ne tame, jog kai kurie turintys didelę riziką gali numirti, o tame, kad ji lengvai plinta, todėl ypač svarbus sąmoningumas. Deja, bet sąmoningumas Lietuvoje apsiriboja tik kunigiškų pamokslų viešoje erdvėje išsisakymu, apie tai, kokia mūsų visuomenė tokia ir anokia“, – pastebėjo A. Kavaliūnas.
Epidemiologo nuomone, visų pirma Lietuvos valdžia turi spręsti struktūrines problemas, o ne perkelti atsakomybę ant žmonių.
„Pavyzdžiui, ką darys žmogus, pajutęs lengvus peršalimo simptomus, jei jo alga minimali, o likdamas namuose apribos 62 proc. pajamų? Ar tai to žmogaus problema? Turi būti ir darbdavio bei valdžios sąmoningumas (darbo namuose skatinimas, socialinių garantijų užtikrinimas).
Be abejo, dar lieka ir kitos struktūrinės problemos, pvz., šešėlinė ekonomika. Ką veiks žmogus, pajutęs lengvus peršalimo simptomus, kuris oficialiai nedirba? Ar tai žmogaus problema, ar valstybės nemokėjimas tvarkytis?
Lesterio pavyzdis – to puiku iliustracija: dauguma šalių vasarą bent jau turėjo tam tikrą pertrauką nuo COVID-19, tačiau Anglijoje esantis Lesteris birželio mėnesį fiksavo didelius naujų atvejų skaičius. Anglijos visuomenės sveikatos tarnybos tyrimas parodė, kad miesto drabužių gamyklų ir maisto perdirbimo gamyklų darbuotojai buvo reikšmingas perdavimo variklis. Daugelis šių darbuotojų negalėjo sau leisti izoliuotis net ir sirgdami. Perdavimą greičiausiai dar labiau sustiprino prastos darbo sąlygos ir žmonių, gyvenančių perpildytuose, kelių kartų būstuose, tinklai. Po to šie protrūkiai persimetė į bendruomenę, prisidėdami prie atvejų ir apribojimų padidėjimo.
Dar vienas pavyzdys – Liverpulis, kuriame buvo atliktas masinis šimtų tūkstančių gyventojų tyrimas taip ir neatnešęs didesnės naudos. Viena iš priežasčių – maža ištirtųjų proporcija tarp skurdžiausiai gyvenančių. Dažniausiai nurodoma priežastis? Baimė neturėti pakankamos paramos saviizoliacijai“, – prisiminė A. Kavaliūnas.
Statistai ir epidemiologai – ne tas pats
Epidemiologas sutinka, kad kai kurios problemos per mėnesį ar du neišsispręs, bet siūlo keisti pasakojimo motyvus, tuo pačiu perorientuoti ir kovos su pandemija priemones.
„Pagrindinis epidemiologijos principas yra, kad ligos – tai ne atsitiktinumas; tam tikri žmonės ir jų grupės turi didesnę riziką susirgti vienokiomis ar kitokiomis ligomis, tam turi įtakos genetiniai veiksniai, elgsena, socialinė-ekonominė padėtis, aplinka bei šių veiksnių tarpusavio sąveikos. Kaip šis principas įgyvendinamas pastaruoju metu?
Nepagrįstų rizikos vertinimu prievolių įvedinėjimas, taip perkeliant atsakomybę žmonėms ir nesprendžiant struktūrinių problemų – tai valstybės neįgalumo požymis.
Kaip pavyzdį galėčiau paminėti, kad Švedijoje pirmosios bangos pajutus peršalimo simptomus buvo galima ir prašoma likti namuose be papildomų vizitų pas gydytojus ir pažymų (iki 15 d.), užtikrinant socialines išmokas nuo pirmosios dienos.
Tuo metu, kai dar Lietuvoje nebuvo jokių rekordų ir valdžios atstovai, pradedant ministru ir baigiant prezidentu gyrėsi, kaip puikiai suvaldyta pandemija bei pasiruošta antrajai bangai, įspėjau, Lietuva – nepasiruošusi.
Nors į kai ką buvo atkreiptas dėmesys (pvz., pradėti skelbti hospitalizacijos duomenys, pasirodė reprodukcinio skaičiaus skaičiavimai, skelbiami situacijos vertinimai), vis tik esminė išvada išlieka ta pati – jau metai, kaip žinome apie SARS-CoV-2, bet Lietuva iki šiol dar nėra atlikusi išsamios epidemiologinės analizės, arba ji nėra viešai prieinama. Todėl žongliruojama keletu skaičių, užuot įsigilinus į esmę.
Lentelės su absoliučiais skaičiais ir skambučių išklotines primenantys kontaktų atsekamumo duomenys nėra analizė.
Girdėjau, kad Lietuvos Statistikos departamentas ruošiasi atlikti vertinimą. Gerai, kad pagaliau ruošiasi. Norėčiau paklausti, kiek epidemiologų dirba šioje įstaigoje? Spėju, kad nė vieno.
Įsivaizdavimas, kad sveikatos duomenys tėra paprasčiausi duomenys, kuriuos gali analizuoti bet koks analitikas yra katastrofiškai klaidingas. Tokio pobūdžio duomenims būdingos įvairios sisteminės ir atsitiktinės klaidos, kaip efektų susiliejimas, medijuojantis poveikis, galybė iškraipančių veiksnių.
Epidemiologai apie tai mokosi juo nuo pirmos paskaitos, gali identifikuoti šias problemas bei pasiūlyti metodus, kurie minimizuoja klaidų įtaką bei saugo nuo neteisingų interpretacijų. Gaila, kad kai kurie apie tai pamiršo.
Man yra ne kartą tekę vertinti tarptautinių tyrimų duomenis ir stebėtis, kad net ir pasaulinio masto kompanijos gali nemokėti paskaičiuoti elementaraus sergamumo rodiklio – dažniausia to bėda, kad pasikliaujama analitikais, kurie apie tokių duomenų specifiką, rezultatų validumo, generalizacijos, klaidingumo aspektus nėra nieko girdėję.
O kuo baigėsi farmakoepidemiologiniai vaistų nuo COVID-19 tyrimai, į kuriuos nebuvo įtraukti epidemiologai, išgirdome dar vasarą, kai dėl duomenų kokybės ir analizės trūkumų prestižiniams moksliniams žurnalams „The Lancet“ ir „The New England Journal of Medicine“ teko atšaukti jau išspausdintus straipsnius.
Žinoma, jei supratimas apie analizę pasilikęs aprašomajame lygmenyje su keletu proporcijų ir papostringavimu apie kreives, tuomet ir pasilikime supratę, kad toks požiūris priežastingumo aspektų negali įvertinti ir kažkokios išvados apie tai, kad kažkas sumažėjo ar padidėjo, kadangi buvo taip ar kitaip, yra menkavertės. Tai yra gana dažna iš jau mano paminėtų klaidų, žinoma ir aprašyta taip senai, kad turi net ir lotynišką sentenciją post hoc ergo propter hoc – po to, vadinasi, dėl to. Toks požiūris ir galimų priežasčių bei pasekmių aiškinimas yra primityvus“, – įvertino A. Kavaliūnas.
Kaip rimto tyrimo pavyzdį epidemiologas paminėjo neseniai publikuotą studiją. Joje išanalizuotas COVID-19 plitimo mastas bei taikytos nefarmakologinės intervencijos dešimtyje šalių, tarp jų – ir nesiėmusiose griežtų priemonių Švedijoje bei Pietų Korėjoje.
Studijos išvada buvo tokia, kad reikšmingų skirtumų tarp griežtų ir paprastesnių intervencijų stabdant infekcijos plitimą nebuvo.
„Taigi, panašių rezultatų galima pasiekti ir su paprastesniais apribojimais. Autoriai taip pat kvestionuoja, ar griežtos priemonės padėjo geriau apsaugoti pažeidžiamiausius, nes aiškių to įrodymų nėra“, – sakė A. Kavaliūnas.