Taip pagerbiami žmonės, kurie gyvendami svetur savo darbais garsina Lietuvą. Mokslininkas ne tik organizuoja tarptautinius mokslo renginius Lietuvoje. Jis prisidėjęs prie ne vieno atradimo svarbiuose vėžio prevencijos ir gydymo tyrimuose. Šie atradimai suteikia viltį išgyventi daugybei vėžiu sergančių žmonių.
- Koks buvo pagrindinis motyvas išvykti iš Lietuvos? Ar jis pasiteisino?
- Po studijų intensyviai ieškojau vietos doktorantūroje. 1999-ųjų vasarą buvau priimtas į Rytų Karolinos universitetą JAV. Deja, dėl šeimyninių aplinkybių teko išvykti jau po dviejų semestrų… Po po dirbau Miunchene, Vokietijoje, galiausiai atvykau į Šveicariją, kur Bazelio universitete 2004 m. gavau biochemijos mokslų daktaro laipsnį. Nuo 2005-ųjų gyvenu Berne.
Nors dažniausiai teigiama, kad pagrindinės išvažiavimo iš Lietuvos priežastys yra ekonominės, aš išvažiavau ne dėl to. Važiavau, nes norėjau gauti gerą išsilavinimą, dirbti su naujausiomis technologijomis ir išmokti dalykų, kurių tuo metu Lietuvoje dar nebuvo. Negrįžau, nes taip jau susiklostė aplinkybės. Šiuo atveju gana didelę reikšmę turi ir ekonominė pusė. Lietuvoje mokslininkui išlaikyti keturių asmenų šeima yra tikrai per sunku, o ir vaikai jau pradėję čia mokytis. Beje, manau, kad Lietuvai daugiau padedu būdamas čia nei galėčiau dirbdamas Lietuvoje: bendradarbiauju su Lietuvos mokslininkais, organizuoju konferencijas, dalyvavau „Globalios Lietuvos lyderių“ organizuojamose iniciatyvose.
- Kokią šiandieninę Lietuvą matote iš šono? Ko labiausiai pasiilgstate?
- Lietuva labai pasikeitė per šiuos 14 metų. Į gerąją pusę! Nepaisant visų sunkumų, krizių, mano manymu, Lietuva juda tikrai gera kryptimi. Tai atsispindi ir moksle: teko pamatyti keletą mokslo įstaigų (Proteomikos centrą, Biotechnologijos institutą), kurios nė kiek nenusileidžia Vakarų laboratorijoms, o už kai kurias net geriau atrodo. Dabar jaunimui tikrai nebūtina kažkur važiuoti, kad „darytų“ mokslą, galimybių yra ir Lietuvoje.
Aš asmeniškai labiausiai pasiilgstu savo „gimtųjų“ vietų: Klaipėdos bei Ignalinos rajono, kuriame buvo mano senelių kaimas. Ignalinoje nesu buvęs nuo 2000-ųjų, Klaipėdoje paskutinį sykį lankiausi 2009-aisiais. Mokslo reikalais važiuoju visada į Vilnių, o mano tėvai dabar gyvena Druskininkuose, taigi kitur nuvažiuoti nelabai ir pavyksta…
- Kaip pritapote Šveicarijoje? Ar šveicarai priima emigrantus?
- Šveicarijoje pritapau, matyt, tiek, kiek gali pritapti užsienietis bet kokioje Europos šalyje. Pastebėjau, kad JAV tai padaryti daug paprasčiau. Europoje, deja, dar labai daug nacionalizmo. Šveicarai – pedantiškai tvarkingi, punktualūs žmonės, tačiau užsidarę, nacionalistiški ir kartais labai smulkmeniški. Iš šalies susidaro įspūdis, kad jų organizuojami referendumai – labai gražus demokratijos pavyzdys, tačiau kartais balsuojama dėl tokių absurdiškų dalykų, kad net nežinai – juoktis ar verkti. Kartą šveicaras draugas man parašė: „Per šį sekmadieni nubalsavome, kad Šveicarijoje būtų uždrausta statyti minaretus ir kad toliau pardavinėtume ginklus totalitariniams režimams. Man gėda už savo šalį!“
- Koks Jūsų vaikų santykis su lietuvybe?
- Vaikai kalba, skaito ir rašo lietuviškai, domisi Lietuvos istorija, serga už Lietuvos krepšinio rinktinę. Manau, jų santykis su lietuvybe – ne ką mažesnis nei Lietuvoje gyvenančių vaikų.
- Kokia dabartinė Jūsų dienotvarkė?
- Keliuosi 5-tą valandą ryto, nes dirbu Ženevoje, kuri yra maždaug už 150 km nuo Berno. Pirmiausiai elektriniu traukiniu važiuoju į stotį, o tada jau tiesiai į Ženevą. Ženevoje dažniausiai nuo stoties einu pėsčiomis, nebent oras labai bjaurus. Namo grįžtu apie aštuntą valandą vakaro. Taigi kelyje praleidžiu apie penkias valandas per dieną. Tačiau tai nėra taip blogai kaip gali pasirodyti: traukinyje gana patogu, galiu dirbti ar kompiuteryje žiūrėti filmus.
Šiuo metu dirbu biokurtaoriumi – kinazių ekspertu Šveicarijos Bioinformatikos institute. Renku informaciją iš mokslinių straipsnių apie fermentus, vadinamus kinazėmis, ir tą informaciją sisteminu pagal tam tikrą formatą. Nuo vasario mėnesio pradėsiu naują projektą – anotuosiu lipidus naujai lipidų duomenų bazei, kuriamai mūsų instituto.
- Kartu su mokslininkų grupe atradote, kad 64 vėžio agresyvumo raišką lemiančių genų pagalba galima nustatyti vėžio prognozę, t. y. ar vėžys pasikartos. Kodėl šis atradimas netapo perversmu medicinoje?
- Tiesiog medikai tuo metu nematė tokios diagnostikos svarbos. Panaudojant šiuos 64 genų raiškos tyrimus, buvo galima nustatyti krūties vėžio prognozę bei atskirti vėžinius audinius nuo sveikų. Matyt, šis atradimas buvo truputį per ankstyvas ar buvo per mažai „reklamos“. Malonu pastebėti, kad pastaruoju metu vis dėlto tokie testai plinta, nes žmonės apie juos sužino ir domisi jais net ir be medikų patarimo. Taigi biomarkeriai naudojami vis plačiau, pažangesni medikai taip pat prisideda prie jų platinimo, dalyvauja klinikiniuose tyrimuose. Manau, ateityje biomarkerių testai taps tokia pačia kasdienybe, kaip, tarkime, nėštumo testas. Kalbėti apie jų patikimumą apibendrintai sunku, kiekvienas markerių „rinkinys“ yra skirtingai patikimas. Geriausias patikimumo garantas, ar testas patvirtintas tokių tarptautinių organizacijų, kaip FDA, EMA ir pan.
- Kas yra tos kinazės ir kodėl jos tokios svarbios?
- Kinazės – fermentai, kurie fosforilina baltymus, t. y. perneša fosforo grupę į baltymo amino rūgštį. Yra 3 amino rūgštys, kurios gali būti fosforilintos: serinas, treoninas ir tirozinas. Daug kinazių yra kaip nors išreguliuotos vėžinėse ląstelėse: arba pasikeitusi jų raiška, arba jos mutavusios. Vienas iš pavyzdžių – tirozino kinazė ABL, kuri sergant lėtine leukemija yra susiliejusi su kitu baltymu – BCR. BCR-ABL kinazė yra pastoviai aktyvi, todėl sukelia nenormalų ląstelių vešėjimą ir taip paverčia jas vėžinėmis. Tuo tarpu krūties, kiaušidžių, prostatos vėžio ląstelėse per daug būna kitokio baltymo.
- Ar šiandien, vis atsirandant naujiems tyrimams, keičiasi mokslininkų požiūris į vėžį?
- Pastaruoju metu aiškėja vienas pagrindinis dalykas – vėžys yra labai individuali liga. Genai, kurie gali būti išreguliuoti ląstelėse, skiriasi, nors jie gali būti sukelti labai panašios vėžio formos. Būtent todėl ir reikalingi biomarkeriai bei terapija, paveikianti tuos baltymus, kurie sukelia vėžį būtent tame konkrečiame organizme.
- Ar įmanoma, kad ateityje chemoterapiją pakeis mažiau organizmą žalojantys vaistai? Į kokius tyrimus šiuo aspektu dedamos didžiausios viltys?
- Pagrindinė dabartinių vėžio tyrimų sritis – taikinių terapija. Vaistai (dažniausiai tai medžiagos, stabdančios fermentų aktyvumą arba antikūnai prieš tam tikrus baltymus) yra taikomi vienam baltymui ar artimų baltymų grupei. Tokiu būdu tiesiogiai paveikiami tik išsireguliavę baltymai ir terapija tampa labai specifiška. Vienas iš tokių vaistų, pavyzdžiui, stabdo ABL kinazės aktyvumą ir taip išgydo iki 95 proc. lėtine leukemija sergančių pacientų.
Kad šie vaistai būtų dar specifiškesni, ieškoma, kaip „pritraukti“ juos tik prie vėžinių ląstelių. Tam naudojamos nanotechnologijos arba antikūnai. Vėžinės ląstelės savo paviršiuje dažniausiai turi tam tikrus baltymus, kurių nėra normalių ląstelių membranoje. Panaudojus antikūnus prieš šiuos baltymus ir „prikabinus“ prie jų vaistus, galima paveikti tik vėžines ląsteles. Panašiu principu bandomos kurti ir vakcinos prieš vėžį: jei savo imuninę sistemą „supažindinsime” su vėžiniais baltymais, ji pati pasirūpins vėžinių ląstelių sunaikinimu.
Ar tai reiškia, kad ateityje bus įmanoma efektyviau kovoti su vėžiu, galbūt net užkirsti jam kelią?
- Manau, naudojant tinkamus biomarkerius, taikinių terapiją bei individualizuojant gydymą kiekvienam atskiram atvejui, vėžys bus tikrai nugalėtas. Beje, būtų ne visai tikslu vėžį vadinti šiuolaikinės civilizacijos padariniu. Vėžys buvo visada, tik ne visada jis buvo nustatomas kaip mirties ar ligos priežastis. Tobulėjant diagnostikai natūraliai „daugėja“ ir vėžio atvejų. Nereikėtų pamiršti, kad dar 2003 metais buvo nustatyta, kad net dinozaurai turėjo auglių!