Ta diena – tarsi gimtadienis
„Visą gyvenimą tik ėmiau ir vis buvo negana. Ko norėdavau – gaudavau. Jei norėdavau moters – aš galėdavau ją išprievartauti, reikėdavo mašinos – galėdavau ją pavogti iš tėvo, reikėdavo pinigų – imdavau iš tėvų. Man nerūpėjo, kad kitus žmones verčiu jaustis blogai“, – praeities nuodėmes vardijo kaunietis Kastytis.
„Kovo 16-ąją bus penkeri metai, kai nebegeriu“, – šią datą ilgam įsiminė vyras. Dabar jis dega noru ne vien imti, bet ir duoti kažką žmonėms. Pusamžis, aukštąjį išsilavinimą turintis vyras viliasi, kad jo ir likimo draugų viešos išpažintys išgelbės bent vieną alkoholio liūne skęstančią sielą.
Dabar jis jau nebijo dalytis gėdingais savo praeities faktais. „Kiekvieną dieną gerdavau po 8–12, o vėliau ir po 16 butelių alaus. Nebemokėjau atsipalaiduoti, bendrauti, visi aplinkiniai atrodė priešai, visas pasaulis atrodė kaltas dėl mano nenusisekusio gyvenimo“, – išgyvenimais dalijosi Kastytis.
Naktį, prieš užsidarant prekybos centrui, Kastytis sugalvodavo tikslą, ko jam reikia nusipirkti. Pakliuvęs į prekybos erdvę jis kraudavosi į krepšį bent kelias pakuotes alaus. Tuo metu sau pasiteisindavo, kad pasiliks alų kitai dienai. Vis dėlto grįžęs viską iki paskutinio lašo ištuštindavo ir to būdavo negana. Tuomet nusigaudavo iki naktinės parduotuvės ir vėl pirkdavo tą patį.
„Pavydėdavau žmonėms, kurie į savo pirkinių krepšius dėjo elementarius maisto produktus, o ne alkoholį. Aš norėjau negerti, bet negalėjau“, – pripažino pusamžis vyras. Eiti pas kažkokius alkoholikus atrodė ne jam – juk jis nėra toks puolęs, dar turi atsakomybės jausmą!
„Vėliau anoniminių alkoholikų grupėje pamačiau tuos pačius žmones, su kuriais kažkada gėriau restoranuose. Jie man atrodė kaip etalonas: jei jie geria, tai kodėl aš negaliu?“ – savo pasiteisinimus prisiminė kaunietis.
Ieškoti pagalbos jam padėjo suvokimas, kad alkoholizmas nėra pasileidimas, tai liga, kaip ir visos kitos ligos. „Buvau pas psichologus, įvairius daktarus – jie man nepadėjo. Tik atradęs anoniminius alkoholikus, pradėjau atsitiesti. Reikėjo susipažinti pačiam su savimi, suvesti sąskaitas su savo sąžine, atlyginti skriaudas, kurias esu padaręs kitiems“, – tolesnius žingsnius prisiminė Kastytis.
Alkoholikų susirinkimuose jis suvokė: „Visos bėdos buvo manyje: egoizmas, puikybė, nesugebėjimas priimti kitų žmonių tokių, kokie jie yra. Anoniminių alkoholikų taikoma 12 žingsnių programa man padėjo suvokti, kad pats turiu keistis, tada pasikeis ir aplinka.“
Intelektualai – užsimaskavę
„Kuo aukštesnio išsilavinimo, didesnio intelekto žmogus, kuo aukštesnes pareigas užima, tuo jam sunkiau pripažinti, kad jis yra alkoholikas. Veikia labai didelis saviapgaulės mechanizmas“, – atskleidė aštuonerius metus alkoholio nebevartojantis Darius. Sutikęs šį žmogų gatvėje nepasakytum, kad jis apie du dešimtmečius nesiskyrė su alkoholiu.
„Kai tik pripažįsti, kad esi alkoholikas, suvoki, jog niekuo nesiskiri nuo kitų alkoholikų, ir tik laiko klausimas, kada ir tu atsidursi prie šiukšlių konteinerio“, – dėstė Darius. Tuo, kad jis yra alkoholikas, vyras patikėjo tik tada, kai pradėjo dalytis savo išgyvenimais su kitais anoniminiais alkoholikais.
Tvirto stoto vyras prisipažino, kad stikliukui neabejingas nuo 14 metų. „Man iš karto labai patiko būsena, kurią suteikdavo alkoholis. Jis yra labai geras antidepresantas, suteikiantis drąsos. Dingsta baimės, daug lengviau prieiti prie merginos, atsiranda daugiau kalbos“, – pasakojo pašnekovas. Bet tik dabar, žvelgdamas į praeitį, jis suvokia, kaip alkoholis po truputį griovė jo ateitį. Jis augo normalioje šeimoje, vėliau sukūrė darnią šeimą, turėjo gerą darbą ir pajamas. Atrodė, kad niekuo nesiskyrė nuo kitų savo gyvenimu patenkintų žmonių.
„Net nepastebi, kad alkoholis pradeda atimti vis didesnę tavo gyvenimo dalį. Atsiranda tokių pačių draugų, atsiranda darbas, kuriame gali būti išgėręs. Labai pykdavau, kai žmona pasakydavo, kad per daug geriu. Atrodydavo, kad visos žmonos taip sako – ypač gerai būdavo šią temą aptarti kur nors alaus bare“, – ironiškai prisiminė penktąją dešimtį įpusėjęs vyras.
Svetimų žodis veiksmingesnis
Klimpstant gilyn į alkoholį, Dariui dingdavo atmintis, girtuokliavimas pradėjo tęstis paromis. Jis tiesiog nebepajėgė sustoti gerti, o alkoholio poveikis vis mažiau tenkino, nebeliko malonumo, pradėjo kirbėti mintys apie savižudybę.
Alkoholio nelaisvėje praleidęs 25 metus, iš vieno gydytojo išgirdo šiurpią tiesą: alkoholizmas yra progresuojanti, mirtina liga ir nėra vaistų, kurie ją išgydytų. Darius tuomet galvojo, kad čia kalbama apie kažką kita, bet tik ne apie jo būklę. Jam sunkiai sekėsi gyventi neapsvaigus, tad sukandęs dantis tvardėsi.
Vyras tikina, kad jam labai pasisekė, nes atsitiktinai sutiko žmogų, kuris buvo išsprendęs panašią problemą. Jo paragintas Darius išdrįso nueiti pas anoniminius alkoholikus. „Artimieji – ne tie žmonės, kurių alkoholikai klauso“, – pridūrė jis. Darius nepasakomai laimingas, kad įstengė susigrąžinti šeimą, kuri jau buvo nusigręžusi nuo jo.
It balzamas jį ėmė gydyti bendravimas su likimo draugais. „Išgirdau kitų žmonių istorijas ir supratau, kad jie jaučiasi taip pat, kaip aš, atrodė kad jie šneka apie mane. Kadangi liga buvo užvaldžiusi beveik visą gyvenimą, visą mąstymą, norėjosi pasidalyti mintimis su tais, kurie tai supranta. O svarbiausia – jie buvo blaivūs!“ – pirmuosius vizitus į anoniminių alkoholikų susirinkimus prisiminė Darius.
„Visiems išvien laikytis tikslo – išlikti blaiviam – kur kas lengviau. Labai svarbus kitų žmonių palaikymas. Kaskart laukdavau kito anoniminių alkoholikų susirinkimo – tai tarsi treniruotė sportuojančiajam“, – palygino pašnekovas.
Gėrė laukdamasi kūdikio
Anoniminiai alkoholikai užbėga už akių skeptikams: juos vienijanti organizacija yra savanoriška, nėra jokios prievolės lankyti susirinkimus, nėra sudaromi narių sąrašai, nėra privalomų mokesčių ir nėra vadovo – visi lygūs. Vienintelė buvimo drauge sąlyga – noras nustoti gerti.
Anoniminių alkoholikų gretose galima pamatyti ir itin jaunų žmonių, vos sulaukusių pilnametystės. Pasak nebegeriančių alkoholikų, keisti gyvenimo būdą nebūna nei per anksti, nei per vėlu – anoniminių alkoholikų gretose nėra amžiaus cenzo.
Svaigiųjų gėrimų spąstai neaplenkia ir moterų, mamų, viskas prasideda tarsi nekaltai. Dviejų vaikų mama Rūta augo alkoholikų šeimoje ir pati su draugėmis jau nuo 16 metų reguliariai vartojo stiprius alkoholinius gėrimus. Iš pradžių išgerdavo savaitgaliais, prieš šokius. Rūtai atrodė, kad alkoholis tiesiog būtinas norint atsipalaiduoti – juk visi jos aplinkoje nuolat išgerdavo. Apie 20 metų ji klimpo vis gilyn ir gilyn, žalingas įprotis paliko veide žymes.
Net pradėjusi lauktis pirmagimio, moteris nenustojo gerti – jai tai atrodė normalu. Laimė, kūdikis gimė sveikas. Po to gyvendama bendrabutyje, kur kaimynai aplinkui gėrė, moteris dar labiau įniko į priklausomybę: auginant mažylį nereikėjo eiti į darbą, taigi buvo puiki galimybė vakaroti, kiek patinka.
Bijo užmiršti savo ligą
Rūta su vaiko tėvu net ir nesuskubo kovoti dėl vaiko susigrąžinimo ir gėrė toliau. Iškeltos sąlygos – mesti alkoholį, susirasti darbą, užtikrinti vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas atrodė pernelyg sudėtingos.
Alkoholis pradangino namus, kurį laiką Rūta glaudėsi kartų namuose. Tik pasiekusi dugną ji pamažu prikaupė stiprybės paklausyti sesers ir nužingsniavo pas anoniminius alkoholikus. Ne iš karto pavyko tapti blaivininke. Metus negėrusi ji vėl grįžo prie seno įpročio. Antrą kartą jau drąsiau žengė pas anoniminius alkoholikus ir pastangos nebuvo beprasmės. „Dabar jau negeriu 30 mėnesių“, – džiaugėsi moteris žėrinčiomis akimis.
„Pradėjus gyventi blaiviai pradėjo sektis. Susiradau darbą, atsiėmiau vaiką, kuris globos namuose išbuvo apie keturis mėnesius. Gyventi priėmė į savo butą draugė. Blaivybėje gimė antras vaikelis“, – gyvenimo pokyčius vardijo Rūta.
Iš pradžių ji labai stebėjosi, kad patirti gyvenimo džiaugsmą galima ir be alkoholio. Tiesa, tris kartus per savaitę ji skuba į susitikimus su kitais anoniminiais alkoholikais, susirado daug naujų draugų. Bendravimas su jais tapo moters gyvenimo ir laisvalaikio dalimi.
„Alkoholikas lieki visą gyvenimą, reikia lankyti susirinkimus, nes kartais gali pamiršti, kas esi“, – neslėpė moteris. Senieji draugai, kuriems stikliukas yra pirmoje vietoje, liko praeity. Tiesa, Rūta džiaugiasi, kad vieną draugę jai pavyko įtraukti į anoniminių alkoholikų gretas.
„Nesvarbu, kas esi, direktorius ar valkata nuo konteinerio – anoniminių alkoholikų grupėje esame visi lygūs“, – šypsojosi moteris.
Apie anoniminius alkoholikus
Vienintelė sąlyga tapti anoniminių alkoholikų draugijos nariu – noras mesti gerti.
Kiekvienos anoniminių alkoholikų grupės tikslas – perduoti savo patirtį dar kenčiančiam alkoholikui.
Anonimiškumas kiekvieną narį apsaugo nuo jo įvardijimo alkoholiku už anoniminių alkoholikų susirinkimo sienų. Garantijos itin svarbios naujokams. Bendraudami su kitais, ypač tais, kurie turi problemų dėl alkoholio, anoniminiai alkoholikai gali drąsiai pasakyti esantys sveikstantys alkoholikai. Šiuo atveju atvirumas padeda perteikti anoniminių alkoholikų žinią.
Anonimiškumas žiniasklaidos priemonėse pabrėžia visų draugijos narių lygybę. Jis pažaboja tuos, kurie siekdami pripažinimo, valdžios ar asmeninės naudos vienaip ar kitaip galėtų pasinaudoti savo dalyvavimu anoniminių alkoholikų veikloje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 117 anoniminių alkoholikų grupių, keturios iš jų įsikūrusios įvairiose laisvės atėmimo įstaigose.