Dažniausiai pirmieji ligos požymiai pasireiškia iki dešimties metų. Vaikas staiga pradeda mirkčioti – viena arba abiem akimis, traukyti nosytę, tampyti lūpytes, daryti įvairias grimasas, palydimas staigiais galvos judesiais, pečių trūkčiojimu. Tai – motorinio tiko simptomai.
Vokaliniu vadinamas balso raumenų tikas, kai vaikas nevalingai skleidžia keistus garsus, kosčioja, krenkšti, žagsi arba net ištaria kokį nors žodį, neretai – necenzūrinį. Šis sutrikimas vadinamas koprolalija.
Sergantis sensoriniu tiku mažametis gali jausti deginimą, niežulį. Nenumaldomai trokšta pasikasyti arba pakasyti kitą. Tikas paūmėja susijaudinus, išsigandus, patyrus stresą, įtampą. Miegant, užsiimant įdomia veikla jo požymiai dažnai išnyksta.
Nemalonius simptomus suvaldyti sunku, bet retkarčiais įmanoma. Pavyzdžiui, atėjus pas neurologą konsultacijos. Grįžus namo ir atsipalaidavus liga vėl primena apie save plačiu nevalingų judesių spektru. Kartu su tiku neretai pasireiškia įvairūs psichopatologiniai negalavimai – miego, elgesio, atminties sutrikimai, hiperaktyvumas, dėmesio koncentracijos sumažėjimas. Todėl kartais į gydytojus kreipiamasi būtent dėl šių priežasčių. Ir tik vėliau specialistas diagnozuoja tiką.
Kodėl vieni vaikai suserga tiku, o kitus jis aplenkia – neaišku. Manoma, kad liga paveldima. Nuo nevalingo raumenų susitraukimo neretai kenčia nuo gimimo jautrūs vaikai. Tikui atsirasti įtakos turi ir aplinka, kurioje vaikas auga.
Anot L. Januškevičienės, 85 proc. atvejų tiko požymiai dingsta sulaukus pilnametystės. Ši liga nebūtinai turi būti gydoma. Kai tikas pradeda trikdyti vaiko santykius su aplinkiniais, gali būti skiriami raminamieji, nervų sistemą veikiantys vaistai.
Tiku sergančio vaiko tėvams, pedagogams neurologė priminė, kad mažajam reikėtų skirti daugiau dėmesio negu visiškai sveikiems bendraamžiams, tačiau jokiu būdu nebarti, nebausti už nevalingus judesius. Dėl įtampos jie tik sustiprės, o vaikas pradės jaustis nevisavertis, gali tapti agresyvus.
