Susidaro įspūdis, kad tikėjimas mokslo neįrodytais dalykais, jų praktikavimas ir tokios informacijos skleidimas pastaruoju metu įgauna pagreitį. Socialiniai tinklai pilni vaizdų ir tekstų apie apokaliptinius Žemės scenarijus, aukštesniųjų jėgų patarimus, vibracijas, auras, poltergeistus, energijų įkrautą vandenį ir dar galai žino ką. Tokia informacija noriai dalinasi iš pirmo žvilgsnio racionalūs, adekvatūs žmonės, dažnas jų – ragavęs universitetinių mokslų.
„Kadaise žmonės iš lūpų į lūpas perduodavo legendas ir kitas istorijas, o dabar apie panašius dalykus skaitoma internete. Tai tarsi nuo senų senovės užprogramuota mūsų pasąmonėje. Net jeigu žmogus garsiai sako, kad netiki tokiais dalykais, tačiau slapta dažnas vis vien akies krašteliu perskaito savo dienos horoskopą“, – mano Kristupas, atstovaujantis populiaraus panašios informacijos portalui anomalija.lt.
Vien vardu prisistačiusio pašnekovo manymu, didelį jo atstovaujamo portalo populiarumą lemia žmonių noras pažinti ir sužinoti tai, kas yra už pažinimo ribų – juk visais laikais žmoniją traukė paslaptingi, nepaaiškinami ir stebuklingi dalykai.
Ką ir kalbėti, jei silpnybės bent akies krašteliu žvilgtelėti į ateitį neslepia net garsus psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras: „Aš, pavyzdžiui, retkarčiais pasiskaitau tuos horoskopus, kaip anglai sako, for fun (liet. smagumo dėlei). Man taip būna juokinga, aš ten kikenu. Ypač, jeigu geros žinios, užsiprogramuoju, kad taip ir bus, ačiū labai“.
Bet jeigu horoskopas žada blogų žinių, profesorius sako žinantis, kad „ten nesąmonė parašyta, nes iš kur gi jie žino, kas man atsitiks, juk tai visiškai mokslu nepagrįsta“. Tam, kad pramogos nepainiotų su rimtais dalykais, pasak pašnekovo, žmogui ir duotas kritinis mąstymas.
Pasirinkimas tikėti
Kaip teigia anomalija.lt atstovas Kristupas, jų portale vyraujantis turinys yra pramoginio pobūdžio ir pateikiamas tik supažindinimo tikslais. „Kadangi portale vyrauja tokia, sakykime, už mokslo paradigmos esanti informacija, naivu būtų tikėtis, jog po kiekvienos istorijos prašytume kokio nors Lietuvos mokslininko komentaro, – į DELFI klausimą, kodėl nematyti pripažintų mokslo autoritetų pavardžių, atsako Kristupas. – Portalo tikslas yra tik supažindinti žmonės su kita, dažnai nematoma pasaulio puse, leidžiant jiems patiems apsispręsti, ar tikėti šiais dalykais, ar ne.“
Ir vis dėlto jie tiki.
Vyraujanti portalo tematika – gana plati, nuo mistikos iki sąmokslo teorijų. Kristupo manymu, jeigu ši informacija, kokia ji bebūtų, priverčia žmonės kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, tai jau yra geras ženklas. Juolab kad auditoriją sudaro anaiptol ne vien dirgiklių ištroškusios supermamos ar paaugliai.
„Puikus pavyzdys yra mūsų forumas, kuriame aktyviai diskutuoja įvairaus išsilavinimo žmonės: teologai, psichologai, fizikai, ufologai, ezoterikai – visi jie randa bendrų temų pokalbiams. Tad jeigu tokie iš pirmo žvilgsnio nesuderinamos pasaulėžiūros žmonės sugeba tarpusavyje konstruktyviai diskutuoti apie neišaiškintus reiškinius, kodėl mes užduodame sau klausimą, ar tokios naujienos reikalingos?“ – retoriškai klausia portalo atstovas.
Jo nuomone, tuo ir nuostabus XXI amžius, kad žmonės gali patys atsirinkti, ką jiems skaityti, kuo tikėti ar abejoti. Esą jeigu šiuolaikiniame technologijų amžiuje žmonės vis dar vaikšto į bažnyčias, tiki Dievu, pragaru, būtų keista stebėtis, kad kiti ieško informacijos apie ateivių apsilankymus ar reinkarnaciją ir tuo tiki.
Be to, patys portalo rengėjai pabrėžia raginantys savo skaitytojus kvestionuoti perskaitytus dalykus, nes aklai tikėti esą negalima net tuo pačiu mokslu. „Mano nuomone, šiais laikais tai visų pirma didelė politika ir dideli pinigai. Žinoma, netaikau to visoms mokslo sritims“, – požiūrio neslepia Kristupas.
Tiesa kažkur per vidurį
Vytautas Valinskas – portalo technologijos.lt atstovas. Ką jau ką, o šį internetinės žiniasklaidos kanalą apkaltinti iracionalumu ir kritinio mąstymo stoka būtų sunku. Tačiau pirmiau aprašyto kolegų darbo V. Valinskas nelinkęs vertini kategoriškai – tai esą būtų labai paviršutiniška.
„Ką iš tikro mokslas sako apie burtus, ateivius, karmas, auras ir visa kita? Sako tik tai, kad visi iki šiol tirti atvejai nepasiteisino ir nepavyko aptikti nieko antgamtiško (bent jau nežinau patvirtinto antgamtiško įvykio įrodymo). Ar tai reiškia, kad mokslas paneigė antgamtinius dalykus? Visiškai ne. Tiesiog iki šiol nėra nė vieno įrodyto ir atkartoto antgamtinio dalyko. Tačiau tai nereiškia, kad jie neegzistuoja – mokslas neegzistavimo fakto irgi neįrodė, nes ir neturi, kaip tą padaryti. Tuo labiau kad mokslas niekada nesako jokių kardinalių išvadų – tai daroma tik labai paviršutiniškai suvokiant mokslą“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad mokslas niekada nedėjo tokių didelių pastangų antgamtiniams reiškiniams tyrinėti, patvirtinti ar paneigti, kokių deda genomo, kosmoso ar kitų apčiuopiamų sričių tyrimams. Paprastas pavyzdys: kiek reikia laiko ir pastangų nustatyti, ar kenkia elektroninė cigaretė? Klausimas, pasak V. Valinsko, be jokios mistikos, o koks atsakymas?
„Atsakymas yra vis dar nežinomas, nors tyrimų yra labai daug ir konkrečių, tačiau jų vis dar maža tikram atsakymui“, – teigia portalo technologijos.lt atstovas ir cituoja Kauno klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos gydytoją dr. Evaldą Padervinskį, kuris tvirtina, kad tikrajam elektroninių cigarečių poveikiui įvertinti reikės dar 20–30 metų.
„Įsivaizduojate, elektroninė cigaretė toks daiktas, kurį gali įsigyti bet kas, yra visiškai fiziškai paliečiamas ir apčiuopiamas, o jo poveikis sveikatai paaiškės tik po 20–30 metų, atliekant daugybę tyrimų! Jokie antgamtiniai dalykai nesulaukia ir nesulauks tiek daug dėmesio, nes niekas taip intensyviai jų nefinansuos, tuo labiau kad labai sunku ir kažką tirti, kai visiškai neaiškūs patys reiškiniai“, – daro išvadą V. Valinskas.
Pašnekovas pabrėžia, kad kasmet mokslas suranda tūkstančius naujų dalykų, tad po 100 metų žinosime milijoną kartų daugiau, nei žinome dabar. Todėl būdami nešališki, turime pripažinti, kad yra tegu ir 0,1 proc. tikimybė, kad po 50 metų mokslas suras auros įrodymų ir Žemėje aptiks pirmus ateivių pėdsakus – juk niekas neįrodė priešingai. Todėl šiandien 100 proc. tvirtinti, kad aura ir ateiviai neegzistuoja, tikrai negalima.
„Galėtume sakyti, kad aura ir ateiviai neegzistuoja su 99% tikimybe. O ką daryti su tuo neaiškiu 1%? Lieka tik tikėti. Štai ir atsakymas, kodėl tikėjimas tokiais dalykais visiškai nesikerta su mokslu ir aukštu intelektu. Sveikai ir saikingai domėtis antgamtiniais dalykais, vertinti juos kritiškai ir net tikėti, kad galbūt jie tikrai egzistuoja, nors mokslas to ir neįrodė – visiškai normalus dalykas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Deja, tokio sveiko požiūrio yra nedaug – kur kas daugiau aršiai tai neigiančių arba aršiai tuo tikinčių. Iš to kyla ginčai, pykčiai ir pasmerkimas. Išlaikyti pusiausvyrą sunku ir turbūt didžiausia bėda, anot V. Valinsko, kad to nemoko dar mokyklose.
„Ten visi mokslo atradimai pateikiami kaip galutiniai, neaiškinama, kad iš tikro tai tik dabartinės žinios, kurios po metų ar kitų gali visiškai pasikeisti. O visi antgamtiniai dalykai nuneigiami kaip neegzistuojantys, nors objektyvus mokslas to niekada netvirtino. Taip sukuriami kraštutinumai, konfliktai, ir vieni žmonės renkasi vieną barikadų pusę, kiti – kitą, nors tiesa, kaip dažniausiai ir būna, yra per vidurį. Aš irgi esu to vidurio šalininkas“, – reziumuoja portalo technologijos.lt atstovas.
Menininkams trūko kantrybė?
XXI amžiuje tebegyvi prietarai ir erezijos nepraslydo ir pro šokėjos bei choreografės Karolinos Auglytės akis. Pastebėjusi, kad žmonės labai daug dėmesio skiria įvairiems pramanams, juos nuolat prisimena, jais kliaujasi ir, negana to, skleidžia kitiems, menininkė sudėjo savo požiūrį į šokio spektaklį „Žiogelis mano atlapui“.
„Kartą peržiūrėjau vaizdo įrašą, kuriame vienas filosofas labai sąmoningai išaiškina keletą prietarų, ir vienas išaiškinimas man labai įsiminė. Jis kalbėjo apie juodą katę, kuri perbėga per kelią. Daug žmonių mano, jog tai reiškia nelaimę (kartais ir man pačiai šmėstelėdavo tokia mintis), tačiau tai viso labo katė, kuri iš prigimties mėgsta tykoti ir išbėgti prieš žmogų, išgąsdindama jį. O kad katės spalva yra juoda – tai yra tiesiog atsitiktinumas, tik mūsų įsitikinimas, jog juoda spalva yra blogis. Po šio išaiškinimo man pačiai pasidarė labai juokinga ir graudu vienu metu, kaip žmonės patys sau prisišaukia nelaimę“, – svarsto K. Auglytė.
Pasak šokėjos, suversti kaltę katinui ar kokiam prietarui visada lengviau negu prisiimti kaltę pačiam: „Juk pasakyti, kad esu išsiblaškęs dėl to, kad vakar ėjau vėlai gulti ir neišsimiegojau, todėl šiandien visur klystu ir kliūnu, yra sunkiau, negu pasiteisinti, kad šiandien kelią perbėgo juoda katė.“
Pristačiusi savo idėją jaunų šokėjų komandai, K. Auglytė prisimena paklaususi, kuri iš jų tiki prietarais. Esą visos iki vienos atsakė, kad netiki. Tačiau paklausus, ar stuksena tris kartus į medį, kai kažko bijo arba nenori, ar nusispjauna per kairį petį, visos atsakė teigiamai, bet laikė tai savaime suprantama norma, o ne prietarais.
Išsikalbėjus daugiau, jaunosios moterys pradėjo prisiminti, kad tiki ir daugeliu kitų prietarų: pavyzdžiui, nesisveikina per slenkstį, nerodo ant savęs kito žaizdų ir pan. „Kai visa tai išsiaiškinome, man tapo aišku, kad visuomenėje prietarai yra labai paplitę ir tą paplitimą skatina patys žmonės. Jie pasakoja vieni kitiems prietarus, ir taip jie kaupiasi iki nuprotėjimo lygio. Iki to, kad žmogus net negali išnešti normaliai šiukšlių, nes vienas kaimynas sakė, jog šiukšles galima nešti tik iki 12 val., o kitas dar pasakė, kad galima nešti tik tada, kai visi yra namie, nes kitaip neva atsitiks nelaimė. Tai kada tuomet jas išnešti? Atrodo, jog žmogus turėtų vadovautis savo protu, bet visi šie prietarai tą protą jam užtemdo, ir jis pradeda gyventi iliuzijų pasaulyje“, – pastebėjimais dalinasi K. Auglytė.
Anot šokio spektaklio autorės, patiems kūrybinės komandos nariams pavyko sumažinti tikėjimo prietarais lygį kalbantis ir bendraujant. Visi pasisakė, kuo tiki, o tada pradėjo aiškintis, kodėl tuo tiki, ėmė gilintis į prietarų kilmę ir norimą perduoti žinią. Sako, taip privertė savo protą dirbti, nes K. Auglytės nuomone, kritinio mąstymo stygius pirmiausia yra savo proto tausojimo arba, kitaip tariant, tingėjimo mąstyti vaisius.
Akmenys į žiniasklaidos ir švietimo daržą
V. Valinskas atkreipia dėmesį, kad šimtaprocentinis įsitikinimas tuo, ko niekas nei įrodė, nei paneigė, pavyzdžiui, „100% tikiu, kad egzistuoja aura ir ateiviai“ arba „100% netikiu, kad egzistuoja aura ir ateiviai“, yra iš principo nesuderinamas su mokslu. „Kodėl žmogus yra taip stipriai tuo įsitikinęs, atsakymo reikėtų klausti psichologų“, – siūlo portalas technologijos.lt atstovas.
Paklaustas atsakymo, psichiatras prof. D. Pūras tiesmukas: žmonės yra patiklūs – kuo didesnė nesąmonė, tuo labiau tiki. „Šis mechanizmas visad buvo, bet dabar sustiprėjo. Dabar stojo vadinamoji post-truth* era. Dėl jos pasistengė politikai, tiesa, ne Lietuvos; prisideda ir socialiniai tinklai: pateikia žmogui neva tai tiesą, o jei žmonės patiklūs, jie tingi net pasidomėti, kiek rimtas šaltinis. Tikėti nedraudžiama, tad va taip ir gaunasi“, – konstatuoja pašnekovas.
Pasak profesoriaus, didelis akmuo skrieja į švietimo sistemos daržą, nes ji neišmoko kritinio mąstymo. Prie problemos masto prisideda ir žiniasklaida. „Esu liberalus, tad niekad nekritikuosiu žiniasklaidos, kad ji rašo apie tą, o ne apie aną – baisiausia būtų įvesti cenzūrą. Bet kai pasižiūri žiniasklaidą, tų burtininkų pasisakymai pateikiami be galo rimtai. Žmonės skaito ir užsirašinėja, kaip čia dabar viskas bus“, – atkreipia dėmesį į abejotiną tokių naujienų vertę prof. D. Pūras.
*Angliškas žodis „post-truth“ (liet. po tiesos, dar vartojama netiesos politika) yra būdvardis, apibūdinantis aplinkybes, prie kurių objektyvūs faktai yra mažiau pajėgūs paveikti visuomenės nuomonę nei jausmingi vieši pareiškimai. Šiam būdvardžiui padėjo iškilti „Brexit“ referendumo ir JAV prezidento rinkimų kampanijos.