Luiza ir Mantas Airijoje gyvena nuo 2004-ųjų metų. Iki šios košmariškos diagnozės jie buvo paprasta šeima – dirbo, augino Evą bei aštuonmetį Eriką.
„Evutė visada buvo sveika. Jokių ligų, benet sloga ar kosulys. Vystėsi puikiai, net geriau nei bendraamžiai – pusantrų metukų jau gražiai kalbėjo, net fiziškai buvo aukštesnė už vienmečius draugus. Dėl to vos būdama pustrečių metukų ėmė lankyti vaikų darželį, kur visi jos grupės nariai buvo už ją vyresni. Dukrytė buvo protinga, tad greitai pritapo“, - pasakojo mama Luiza.
Tačiau mažajai Evai susirgus paprasčiausiu peršalimu ėmė lįsti požymiai, sukėlę mamos įtarimą.
„Spalio pradžioje dukrą nuvedžiau pas šeimos gydytoją. Ji sirgo – kosėjo, slogavo, paprasčiausia virusinė infekcija. Apžiūros metu paminėjau, kad Eva jau porą dienų keistai vaikščioja, svirduliuoja. Daktaras į tai neatkreipė dėmesio – juk vaikas serga, prastai miega, mažiau valgo, tad nieko čia keisto“, - tokio atsakymo sulaukė moteris.
Pokyčius pastebėjo ir darželio auklėtojos
Eva sirgo apie savaitę. Pasitraukus peršalimui ankstesni simptomai tapo dar ryškesni.
Vėliau Evai ėmė bėgti seilės. Šeima vėl sunerimo – tokio amžiaus vaikui seilėtekio jau neturėtų būti, galbūt kalta ankstesnė liga.
„O tuo metu eisena vis prastėjo. Ji ėmė atsimušinėti į sieną, duris. Pasikeitė ir elgesys. Dukra nuo mažens buvo užsispyrusi, nelengvo charakterio, tačiau tada ji tapo išvis nesukalbama – atsisakė eiti į darželį, į miestą, pas močiutę, neklausydavo, kai liepdavau rengtis, praustis. Galiausiai, po rudens atostogų ir darželio auklėtojos pastebėjo, kad kažkas negerai“, - sako Luiza.
Moteris tąkart tik atsikvėpė – vadinas, ji neišprotėjo, ne viena kupina įtarimų.
„Paprašiau, kad jos parašytų laišką, kuriame apibūdintų Evos būseną, kad šeimos gydytojas šįkart nematytų, kad čia vėl nieko rimto. Kitą rytą jį ir aplankėme. Jo reakcija buvo visiškai kitokia – medikas iškart paskambino Korko universitetinei ligoninei, kuri yra 80 kilometrų nuo miesto, kuriame gyvename, gavo skubų siuntimą“, - pasakojo mama.
Tąkart Luizą sukaustė baimė. Moteris pati negalėjo vairuoti – drebėjo rankos, kelio nesimatė per ašaras.
„Sustojau prie vyro darbo, liepiau viską mesti ir vežti mus į ligoninę“, - mena ji.
Tik trečia gydytoja įtarė tikrąją ligą
Tai buvo lemtinga lapkričio 5-oji. Evą apžiūrėjo trys skirtingi daktarai. Pirmoji gydytoja nuramino, kad viskas bus gerai – greičiausiai dukrelei ataksija, kuri išsivystė po virusinės infekcijos. Kitas daktaras po apžiūros pakartojo tą patį, mat laikas, pirmieji požymiai sutapo su peršalimu. Tačiau prieš išleisdamas namo jis nutarė pasikonsultuoti su trečia gydytoja, kuri buvo lietuvė. Pastaroji ramybe nespinduliavo – jos teigimu, tai arba ataksija, arba ant smegenų susidarę kažkokie židiniai, kurie galbūt pagydomi steroidais. Paskutinė jos versija buvo baisiausia – gali būti, kad mergaitės smgenyse – piktybinis navikas. Kitą rytą buvo paskirtas magnetinio rezonanso tyrimas.
Galiausiai pakvietė į kabinetą ir pasakė – labai gaila, bet galvoje rastas darinys. Verkiau balsu. Kaukiau iš baimės dėl savo vaiko. Žinai, kad aplink žmonės serga, žinai, kad augliai neaplenkia ir vaikų, tačiau niekad negalvoji, kad tai gali nutikti ir tavo mažyliams“, - atviravo pašnekovė.
Po kelių valandų greitosios pagalbos mašina išvežė šeimą į Dublino Temple Street Vaikų ligoninę. Ten diagnozę tik patikslino.
„Sako, labai gaila, mergaitei DIPG (difuzinė vidinė pontinė glioma), niekuo negalime padėti. Daktarų teigimu, radiacijos pagalba Eva gal išgyventų metus laiko, nieko nedarant – maksimaliai du mėnesius. Klausėt manęs, kaip sureagavau. Aš net neverkiau. Atsijungiau. Žiūrėjau į vieną tašką, girdėjau, kaip verkia mano vyras, jaučiau, kaip bando mane apkabinti. O aš į viską žvelgiau it iš šalies, it pro rūką. Sugebėjau dar tris kartus paklausti – ar jie tikrai nesumaišė Evos rezultatų. Sakiau, kad pažiūrėtų, juk per dieną daug vaikų tikrina...“, - apie tragišką akimirką pasakojo Luiza.
Vienintelė išeitis – pavojinga radioterapija
Vyras parvežė ją į palatą. Girdė vandenį, o ji vis žiūrėjo į vieną tašką. Tik vėliau prasiveržė ašaros.
„Skausmas draskė iš vidaus. Norėjosi išsiplėšti širdį, kad tik to nejaustum. Tai didžiausias košmaras, kokį gali patirti kiekvieni tėvai“, - pripažino pašnekovė.
„Tačiau po kiek laiko, kartais mėnesių, o kartais savaičių, auglys atauga ir tada vystosi labai agresyviai ir sparčiai. Pasirinkome šį vienintelį gydymą, kad ir koks rizikingas jis būtų – tai vienintelė galimybė išlošti laiko“, - tikino Luiza.
Šiuo metu šeima yra Dubline. Evai atliekama radioterapija turėtų baigtis gruodžio 4-ąją. Kas bus toliau, nežinia.
„Aš į priekį negalvoju, planus kuriu savaitėms. Dabartinis planas – kaip išgyventi dar dvi savaites šio gydymo. Juk kiekvieną dieną Evai daroma narkozė – kitaip trejų metų vaikas neišgulėtų, o spinduliai turi patekti tiksliai ten, kur reikia“, - sakė mama.
Norisi tikėti, kad stebuklų būna
Evos brolį Eriką dabar prižiūri Luizos mama, kuri metė darbą ir atvyko į Airiją. Bendromis jėgomis šeima bando judėti į priekį. Likimo negandų priblokštą šeimą nustebino ir kitų gerumas.
„Draugės feisbuke sukūrė grupę „Eva's hope“. Per kelias dienas prie jos prisijungė virš 2000 žmonių, iš kurių aš žinau gal vos porą šimtų. Visi siuntė palaikymo žinutes, aukojo pinigus. Norėjau būti atvira, todėl visiems parašiau, kad Evos liga – nepagydoma, o vienintelis gydymo būdas – radioterapija – mums nekainuoja. Nenorėjau, kad žmonės aukotų kažkokiam stebuklingam gydymui, kurio nėra. Bet jie vis tiek siuntė pinigus, kiek galėjo, kad padėtų mums šioje sunkioje kovoje“, - džiaugsmo ir dėkingumo neslėpė pašnekovė.
O pinigų reikia paprasčiausiam pragyvenimui – dabar šeima gyvena Dubline, vyras neina į darbą, visą laiką greta Luizos ligoninėje. Taip pat yra ir brangūs alternatyvūs gydymo būdai.
„Taip pat išsiuntinėjau laiškus į viso pasaulio klinikas, kur atliekami bandymai šiai ligai nugalėti. Gavau atsakymus, asmeniškai kalbėjausi su garsiu neurochirurgu Niujorke. Išsiunčiau jam Evos ligos dokumentus, o dabar laukiu atsakymo. Jei reikės, važiuosim kad ir į pasaulio kraštą, bandydami gelbėti savo dukrą. Norisi tikėti, kad stebuklų būna ir Eva bus tas mažasis stebuklas“, - vilties neprarado Luiza.
Kviečia nelikti abejingiems
Palaikymo akciją - 5 kilometrų ėjimą - Airijoje surengs tauragiškis Saulius Bagdonas, kuris per daugiau kaip 3 metus įvairiuose žygiuose Lietuvoje yra įveikęs beveik 4000 km.
„Po Emiliuko žygio Šilutėje, žmonės mane patys susiranda. Sulaukiu daug žinučių ir labai noriu visiems padėti. Grįžę iš Airijos, darome žygį Kelmėje, klausą jau beprarandančiam talentingam muzikantui Svajūnui. Tokių renginių tikslas - padėti kuo daugiau žmonių sunkiuose jų gyvenimo momentuose. „Aktyvi Tauragė“ sieks įgyvendinti kuo daugiau tokių akcijų“, - DELFI sakė S. Bagdonas.
Kiekvienas ėjimo dalyvis kviečiamas paaukoti 10 eurų, vaikams ėjimas nemokamas. Daugiau informacijos apie akciją - ČIA.
Tie, kurie negalės dalyvauti šioje paramos akcijoje, tačiau nori padėti šeimai šiuo sunkiu metu, daugiau informacijos ir finansines detales gali rasti ČIA. Dėkojame už jūsų gerumą.