Nelaimei užteko akimirkos
Pusgaminių ruošėja vienoje Panevėžio įmonėje dirbančiai Daliai Zuozienei neatsargus gestas darbo vietoje lėmė negalią visam gyvenimui. Moteris abejoja, kad jos nukirstų pirštų nebuvo galima išgelbėti. Todėl dabar prašo prokurorų ir Respublikinės Panevėžio ligoninės vadovų išsiaiškinti, ar jai pirštų galų pats nesiuvęs, į Santariškių kliniką pacientės nesiuntęs, o dar tą pačią dieną į namus su kraujuojančia ranka išleidęs gydytojas padarė viską, kas buvo įmanoma.
Šių metų gegužės 16-osios panevėžietė sako nepamiršianti niekada. Tądien netyčia prisilietus prie įjungto bulvių masės maišytuvo, besisukantis sraigtas nukirto du kairiosios rankos pirštus – mažąjį iki pirmojo sąnario ir bevardį iki antrojo.
Net po tokios traumos sąmonės nepraradusi D. Zuozienė pamena, kad bendradarbių iškviesta greitoji medicinos pagalba atvyko greitai, reagavo operatyviai.
„Nuostabios greitosios medikės suteikė labai profesionalią pagalbą. Kol viena bintavo sužalotąją ranką, kita jungė lašinę, matavo kraujo spaudimą, su manimi buvo daug bendraujama“, – pasakojo ji „Sekundei“.
Kolegėms, kvietusioms medikus, dar Bendrojo pagalbos centro operatorė smulkmeniškai nurodė, kaip paruošti nukirstuosius pirštus, kad nuvežus į ligoninę audiniai išliktų gyvybingi. Todėl pirštai buvo sudėti į maišelį ir įdėti į šaldiklį, greta jau pagamintos produkcijos. Pasak D. Zuozienės, greitosios felčerės, apžiūrėjusios joms perduotus pirštus, nuramino, kad šie puikiai išsaugoti.
„Mane guodė, kad veikiausiai Respublikinė Panevėžio ligoninė veš į Santariškių klinikas, nes Panevėžyje nėra tokią pagalbą galinčių suteikti mikrochirurgų. Prašiau greitosios iš karto į Santariškes vežti, bet buvo paaiškinta, kad tokį sprendimą priimti gali tik ligoninės medikai“, – pasakojo Dalia.
Laukė gydytojo
Vežama į ligoninę D. Zuozienė girdėjo, kaip felčerė, susisiekusi su Respublikinės Panevėžio ligoninės Priėmimo – skubios pagalbos skyriumi, pranešė, jog atvežama sąmoninga nukentėjusioji, kuriai nukirsti du pirštai.
„Mane dar patikino, kad būčiau rami – priimamajame manęs jau laukia brigada. Greitosios ekipažas dirbo sklandžiai ir operatyviai. To paties tikėjausi ir ligoninėje“, – pasakoja D. Zuozienė.
Priimamajame sužalotoji buvo paguldyta į laikinąją palatą. Slaugytoja nubintavo ranką, vėl buvo matuojamas kraujo spaudimas, patikrinama lašinė. D. Zuozienė pamena tuomet ne tik skausmo nejutusi – iš to šoko net nekraujavo. Tik vėliau pasipylė kraujas.
„Mačiau, kad priimamajame slaugytojos nebeturi, ką su manimi veikti. Tai marškinėlius pataiso, tai plaukus. Pajutau, tarsi kažko delstų. Pakėlusi galvą klausiau, ar ilgai dar gulėsiu, kur gydytojas“, – pamena D. Zuozienė.
Moteris išgulėjo bent dešimt minučių, kol jos rankos apžiūrėti atėjo traumatologas.
Jai atmintyje iškyla vis daugiau dabar keistai atrodančių dalykų. D. Zuozienė tvirtina girdėjusi, kaip įeidamas gydytojas slaugytojų klausęs, kodėl pacientė čia gulinti, ar jai taip blogai.
Nukirto per mažai
Kol traumatologas apžiūrinėjo sužalotąją plaštaką, šalia visą laiką stovėjo Dalią į ligoninę atlydėjusi bendradarbė. Ir laikė maišelį su tarp pakuočių su koldūnais šaldomais nukirstais pirštais. Kol gydytojas sutrikusiai moteriškei liepė tą maišelį tiesiog palikti ant spintelės palatoje.
„Mano pirštukai nebuvo sumaitoti. Jie nepapuolė į aparatą – tik nukirsti ir nusviesti į šoną“, – pasakoja D. Zuozienė.
Gydytojas paskyrė rentgeną.
Tuo metu į ligoninę su nė dvejų metukų neturinčiu sūneliu ant rankų atlėkusi D. Zuozienės dukra Justina Zaborskienė buvo tokia išsigandusi, kad nė nesuabejojo, kai gydytojas atėjęs paaiškino nukirstų pirštų nesiūsiantis.
„Gydytojas iškėlęs savo delną dar parodė, kad jei būtų pirštai nukirsti iki pat delno, tuomet siūtų, o dabar per mažai nukirsta, kad būtų tokia operacija atliekama. Esą šitokia trauma dažna, ypač vasarą. Neseniai turėjo pacientą, kuriam pirštus nupjovė žoliapjovė“, – pamena Justina.
Dukra pripažįsta tąkart nereikalavusi iš gydytojo mamą vežti į Vilniaus universiteto Santariškių klinikas, tačiau dabar save kaltina paklususi medikui.
„Tada buvau sutrikusi. Maniau, daktaras žino, ką daro. Tik keista buvo, kad mamos nė nesiruošė guldyti į ligoninę“, – sako J. Zaborskienė.
Pirštų netekusiai D. Zuozienei buvo užsiūtos žaizdos. Iš operacinės dar trumpam – kol baigė sulašėti lašinė, – traumuotą pacientę atvežė į laikinąją priimamojo palatą. O paskui išleido namo. Ji svarsto ligoninėje užtrukusi ne ilgiau nei porą valandų.
„Kai lašinė baigė lašėti, slaugytoja, paėmusi nuo spintelės maišelį su mano pirštais, paklausė, o kur jai šituos dėti? Išmeskite, sakau. Iki šiol girdžiu į šiukšlinę kartu su koldūnais metamų pirštų garsą. Gydytojas į juos net nepažiūrėjo“, – kalbėdama iki ašarų susijaudina D. Zuozienė.
Mėnesiai kančios
Pastarieji porą mėnesių D. Zuozienei buvo košmariški ir fiziškai, ir psichologiškai. Moteris pasakoja ne tik iš aplinkinių, bet netgi ir pačių medikų sulaukusi nusistebėjimų, kodėl jai nebuvo prisiūti pirštai ir net negydyta stacionare.
„Absoliučiai visi pamatę klausė, kodėl nesiuvo“, – sako Dalia.
Išleista iš ligoninės jau kitą dieną moteris perrišti žaizdų į polikliniką nuėjo kraujo pritvinkusiais tvarsčiais. Užsiūtos žaizdos ištisai kraujavo net kelias dienas. Gydytojai klausinėjo, gal moteris gerianti kraują skystinančių vaistų. Negana to, ranka pradėjo tinti. Buvo paskirti vaistai, kad nesusidarytų krešuliai, o nuo jų vėl pasipildavo kraujas.
Kai po keturiolikos dienų reikėjo iš žaizdų išimti siūlus, per užsidėjusius šašus jų nebuvo matyti. Gydytojų pamokyta, D. Zuozienė iš vakaro ranką mirkė vandenyje, o ryte ant žaizdų užsidėjusi šlapius tamponus ėjo į polikliniką – ten medikai krapštė šašus ieškodami siūlų.
„Nuo pačios pirmos dienos iš gydytojų išgirdau nuostabą, kodėl nebuvau paguldyta į stacionarą, kodėl pirštai neprisiūti ir tarsi atsiprašymą, kad apie kito mediko darbą negali kalbėti. Aš irgi apie savo kolegų darbą nekalbėčiau“, – sako Dalia.
Nors nuo nelaimingo atsitikimo praėjo jau porą mėnesių, sužalotoji ranka visiškai nesugijusi – sutinęs delnas, ant riešo iššoko gumbas. Moters laukia dar ne vienas vizitas pas gydytojus.
„Esu pusiau kairiarankė – dešinė tik padeda. Užtat kairė ir nukirsta, kad su ja dirbu. Pirmos dienos buvo labai sunkios psichologiškai. Ir dabar, kol nepažiūriu į ranką, tol ramiau“, – jaudinasi Dalia.
Slegia abejonės
D. Zuozienė dar negali susitaikyti su negalia. Po išgyvento košmaro ją apniko abejonės, ar iš tiesų Respublikinės Panevėžio ligoninės traumatologas, nė nebandydamas išgelbėti jai pirštų, pasielgė tinkamai, taip, kaip dera Hipokrato priesaiką davusiam medikui.
Slogių minčių kamuojama, panevėžietė praėjusią savaitę prokurorams ir Respublikinės Panevėžio ligoninės vadovams išsiuntė prašymą i
štirti įvykį. D. Zuozienė sako nereikalaujanti materialinio atlygio – jai svarbiausia sužinoti tiesą.
„Mums reikia nusiraminti, patikėti gydytoju, kad tikrai nieko daugiau nebuvo galima padaryti. Dabar kankina didelės abejonės. O jei gydytojas padarė klaidą, kad daugiau taip nesuklystų“, – sako D. Zuozienė.
Klausimą medikui turi ir jos dukra.
„Ar jis savo mamai irgi nesiūtų, pasakytų, kad per mažai nukirsta?“ – abejoja J. Zaborskienė.
Pradėtas tyrimas
Lietuvoje pagrindinis amputuotų galūnių replantacijų ir sudėtingų viršutinės galūnės traumų bei jų pasekmių chirurginio gydymo centras veikia Vilniaus universiteto Santariškių klinikose. Respublikinės Panevėžio ligoninės atstovas ryšiams su visuomene Vytautas Riaubiškis patvirtino, jog pacientai iš Panevėžio krašto siunčiami į Vilnių, priklausomai nuo patirtų traumų sudėtingumo.
Ar Daliai Zuozienei pirštus irgi buvo galima išgelbėti Santariškių klinikose, anot V. Riaubiškio, atsakys jos skundą tirianti Panevėžio ligoninės Lokalaus medicininio audito tarnyba. Išvados turi būti pateiktos per dvidešimt darbo dienų.
„Kol neturime audito išvadų, nieko negalime atsakyti. Situaciją aiškinamės“, – teigė V. Riaubiškis.