Su juo moteris gyvena jau penktus metus. Per tą laiką ji ištvėrė ligos atkrytį, dvi rimtas operacijas ir daugybę chemoterapijos kursų. Medikė prisipažįsta žinanti, kad jai atseikėtas tik tam tikras metų skaičius, tačiau tikina, kad ir su vėžiu galima gerai gyventi.
Trečios stadijos vėžys buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus
„Pas gydytojus apsilankydavau kasmet, 2004 m. netgi pasidariau kraujo tyrimus su vėžio markeriais. Viskas buvo gerai, kol 2009 m., kai tikrinausi cholesterolio kiekį kraujyje (jis būna man kartais padidėjęs), iš anksto visai neplanavusi, vėl pasidariau vėžio žymenis. Tuo metu neturėjau jokių skundų, genetinių rizikos veiksnių taip pat nebuvo – esu išsityrusi dėl geno, didinančio krūties ir kiaušidžių vėžio riziką. Tačiau rezultatai parodė, kad nežymiai padidėjęs kiaušidžių vėžio markerio rezultatas. Kadangi esu ginekologė, iškart pagalvojau apie paprasčiausius dalykus – turėjau nemažai pacienčių, kurioms rasdavau šį žymenį netgi labiau padidintą, bet nieko bloga joms nebuvo. Nelaimei, echoskopija parodė kažkokį darinį. Diagnostinės laparoskopinės operacijos metu tikėtasi patvirtinti, kad tai kokia nors cista, tikrai nebuvo galvojama apie patį blogiausią variantą, o ir aš pati rezultatų laukiau visiškai rami. Tačiau atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tai trečios stadijos kiaušidžių vėžys“, - prisiminė pašnekovė.
Moteriai iškart buvo skirti trys chemoterapijos kursai, o po jų pašalintos abi kiaušidės, kiaušintakiai ir visos rastos metastazės pilvo srityje. Po to sekė dar šeši chemoterapijos kursai. Visa tai truko daugiau nei pusę metų.
„Pirmuosius chemoterapijos kursus ištvėriau visai gerai, kadangi buvau pakankamai stipri, mano imunitetas buvo geras. Aišku, dirbti negalėjau, nuslinko plaukai, jautėsi bendras silpnumas, tačiau tikrai nesijaučiau negalinti pasikelti iš lovos. Po gydymo grįžau į darbą: dirbau ir nevyriausybinėje organizacijoje, ir pacientes pradėjau priiminėti. Reguliariai dariau vėžio žymenų tyrimus – iš pradžių kas tris mėnesius, vėliau – kas keturis. Trejus metus, iki 2012 m., viskas buvo gerai. Tais metais kaip tik baigėsi invalidumas ir nusprendžiau, kad nėra prasmės jo pratęsti – tyrimai geri, savijauta gera, visi fiziniai rodikliai taip pat geri. Tačiau jau kitų metų pradžioje kiaušidžių vėžio žymens rodiklis vėl buvo šoktelėjęs.
Detalesni tyrimai parodė atkrytį. Metastazės buvo pilvo plėvėje, diafragmoje, prie kepenų, visur, taigi mane vėl operavo – operacija truko apie 6-7 valandas. Po jos į pilvą buvo įsiūtas vadinamasis portas, kurio dėka chemoterapinius vaistus galima suleisti tiesiai į pilvą. Toks chemoterapijos būdas veikia efektyviau, nes vaistai labai gerai pasklinda po pilvo ertmę. Bėda ta, kad organizmas jo nepriėmė. Blogi kraujo rodikliai rodė, kad vyksta uždegiminis procesas, keliose vietose atsirado pūliniai. Galiausiai portą teko pašalinti, o dėl užsitęsusio uždegimo bei operacijų atsirado sąaugos ir išsivystė dalinis žarnų nepraeinamumas: jaučiausi labai blogai – pykino, vėmiau, buvo įvairiausių kitų problemų. Vienu metu net buvo manoma, kad teks operuoti, vis dėlto man pavyko išspręsti problemą be operacijos“, - pasakojo R. Jarašūnienė.
Valstybė atsisakė kompensuoti modernų gydymą
Ne veltui sakoma – bėdos po vieną nevaikšto. Moteriai išsivystė alergija vienam iš chemoterapinių vaistų. Gydytojai turėjo idėją tiesiog pakeisti vaisto gamintoją, tačiau moteris pati apvažinėjo visas Vilniaus vaistines ir sužinojo, kad kito gamintojo vaisto jose nėra.
„Kadangi daug domėjausi, užklausiau gydytojus dėl biologinės taikinių terapijos galimybės. Buvo nuspręsta, kad man jos reikėtų, kadangi šis vaistas stabdo metastazių vystymąsi. Buvo išsiųstas raštas į Valstybinę ligonių kasą. Mat biologinė terapija nekompensuojama kiaušidžių vėžiui, bet kompensuojama gaubtinės žarnos gydymui. Pagalvojome, kad gal bus atliekamų vaistų. Pati buvau pas direktorių, kalbėjausi su juo, tačiau prašymą atsisakė tenkinti. Kai nieko neišėjo, kreipėmės į pačią vaistų firmą ir ji sutiko man jį skirti.
Vos prieš keletą metų tyrimai parodė, kad biologinė taikinių terapija kartu su chemoterapija duoda tikrai gerus kiaušidžių vėžio gydymo rezultatus, kadangi gerokai sumažina metastazių riziką. Pasaulyje ji skiriama ne tik ligą nustačius pirmą kartą, bet ir labai efektyvi po atkryčio. Taigi moteris gali jaustis daug saugesnė. Šiuo metu jos liga vėl remisijoje, ji pati jaučiasi žvaliai – jau antrą kartą ataugo plaukai, po egzotinės kelionės, iš kurios neseniai grįžo, įdegė veidas. R. Jarašūnienė džiaugiasi vėl galinti keliauti nebijodama, kad jai kažkas nutiks.
„Prisimenant chemoterapiją, aišku, tai baisus dalykas. Man po jos išsivystė neuropatija – sutriko rankų ir kojų pirštų galiukų jautrumas. Iki šiol nelankstau vienos kojos per čiurnos sąnarį. Vaikštau į fizioterapines procedūras, tikiuosi, kad atsistatys. Vėl pradėjau dirbti, tiesa, tik ketvirčiu etato. Kai pradėjau gauti biologinį vaistą, po truputį ėmė kristi vėžio žymens rezultatas ir galiausiai jis pasiekė normą. Mano gydytoja prieš Naujus metus net man paskambino, kad praneštų gerą žinią ir galėčiau juos sutikti ramiai. Žinoma, jaudinuosi prieš kiekvieną tyrimą, laukdama kiekvieno rezultato. Štai dabar manęs laukia kompiuterinė tomograma, po kelių dienų bus kartojami kraujo tyrimai. Tačiau noriu pasakyti, kad Lietuvoje gydytojai tikrai yra geri. Aišku, pinigų trūksta. Sveikatos apsaugos ministras sako, kad jų trūksta visiems. Bet jei mane būtų gydę anksčiau, aš būčiau sveikesnė, anksčiau grįžčiau į darbą, daugiau sumokėčiau mokesčių. Juk esu darbingo amžiaus žmogus, kaip ir visos kitos 400 moterų, kasmet išgirstančios tą pačią diagnozę. Iškart gaudamos tinkamą gydymą jos galėtų sėkmingai gyventi ir dirbti iki pat pensijos“, - svarstė R. Jarašūnienė.
Naktimis dalina turtą, tačiau ryte vėl trykšta optimizmu
Pašnekovė teigė besijaučianti nejaukiai gaudama adekvatų gydymą. Mat Lietuvoje kiaušidžių vėžiu sergančios moterys tokio gydymo gali tikėtis tik labai išimtiniais atvejais.
„Fiziškai jaučiuosi puikiai, bet morališkai man sunku, nes būti išskirtine šioje situacijoje nėra malonu. Mano manymu, negalima žmonių rūšiuoti, kai vieniems ligoniams tas pats vaistas kompensuojamas, o kitiems – ne. Visi žmonės nori gyventi vienodai – ar jie serga gaubtinės žarnos vėžiu, ar skrandžio, ar kiaušidžių. Todėl modernų gydytoją turėtų gauti visi, kuriems jo reikia, o tai jau sprendžia gydytojai. Norėtųsi, kad gydytojai turėtų šią laisvę spręsti.
Pati aš tikrai nebūčiau galėjusi susimokėti už gydymą. Nors apie ginekologus sklando kalbos, kad kas jau kas, o jie pinigų tikrai turi, aš asmeniškai visą gyvenimą dirbau su marginalinėmis grupėmis – narkotikų vartotojomis, gatvės prostitutėmis. Iš jų aš nieko gauti negalėjau, tik duoti. Kai šios paprašydavo penkių litų, duodavai juos iš savo piniginės. Aišku, galima namus parduoti, vaikus paleisti, ir turbūt viską būtume darę. Turiu šeimą, kuri viską paaukotų, kad tik būčiau su jais“, - tikino pašnekovė.
Moteris prisipažino nepamirštanti, kad jai atseikėta tik tam tikra gyvenimo atkarpa. Ji nekiša galvos į smėlį, neapsimeta nežinanti, kuo viskas baigsis.
„Žinoma, visi mes mirsime, tačiau šiuo atveju tu žinai išgyvenamumo statistiką, žinai, kad po kiekvieno atsikartojimo duodamas tik tam tikras laikas. Tačiau aš visada galvoju, kad pavyks turėti daugiau. Štai 3,5 metų gyvenau be atkryčio. Tai yra daug, kitos ir tiek neišgyvena. Aišku, be vėžio gyventi būtų geriau, bet su vėžiu taip pat galima gyventi, ypač jei turi palaikymą. Aš turiu didelį palaikymą – ir artimųjų, ir draugų, ir buvusių pacienčių, kurios jau tapo šeimos draugėmis, nes bendraujame daug metų. Aišku, būna ir sunkių akimirkų – ir paverki naktį, ir turtą padalini, ir laidotuves apgalvoji – kaip norėtum būti palaidota, po to visiems tai pasakai, tačiau atsikeli iš ryto, matai, kaip šviečia saulė, paukščiai gieda ir vėl viskas iš naujo. Ir pagalvoji, kodėl gi aš turėčiau pasiduoti: aš turiu viską padaryti, kad būčiau sveika ir galėčiau gyventi.
Tikiu, kad mokslas žengia labai į priekį. Dabar atsirado biologinė terapija, po kelerių metų gal dar kažkas nauja atsiras. Tikrai nuolat negalvoju apie tai, kad mano pilve gal vėl pradeda rangyti metastazės. Aš visada stengdavausi mąstyti pozityviai. Susitvarkau ir dabar, dar ir kitiems galiu padėti. Šį optimizmą paveldėjau iš savo mamos, kuri, būdama 85 metų, dar eina į žmones, dainuoja. Pagaliau norėčiau dar anūkus pamatyti“, - teigė R. Jarašūnienė.
Pasak pašnekovės, dėl ligos gyvenimas susiaurėjo tik darbo prasme. Tiesa, jai teko sutikti moterų, kurios, susilašinusios chemoterapinius vaistus, išskubėdavo į darbą. Ji pati nusprendė taip nesiplėšti ir neišbarstyti paskutinių jėgų darbe, o skirti jas atsigavimui.