Šios bakterijos sukelia Laimo ligą, į kurią pirmą kartą dėmesys buvo atkreiptas 1970 metų pradžioje Laimo mieste, Konektikute (JAV).
Ši liga yra viena sparčiausiai plintančių infekcijų – jos grėsmė ypač išaugo pastaraisiais metais. Jungtinėse Amerikos Valstijose Laimo liga kasmet suserga daugiau nei 300 tūkst. žmonių, o Europoje daugiau nei 65 tūkst. Tačiau tai tik oficialūs duomenys ir šie skaičiai nuolat auga (JAV jau padidėjo apie 25 kartus nuo 1982 metų).
Borrelia burgdorferi yra bakterijų grupė, kurią sudaro daugiau nei 20 porūšių. Ligą žmogui gali sukelti penkios iš jų. Borrelia įsitvirtina vabzdžio siurbtuko viduje ir patenka į seilių liaukas. Kai besisiurbdamos erkės išskiria seilėse esančias medžiagas į žaizdą, mikrobai prasiskverbia pro žmogaus odą ir patenka į organizmą. Norėdamos išgyventi ir „peraugti“ į infekciją, bakterijos mutuoja – jos tampa nematomos naujo šeimininko imuninei sistemai.
Pagrindinės Borrelia pernešėjos Europoje yra elninės erkės Ixodes ricinus, tačiau kitos Ixodes rūšys taip pat sėkmingai infekuoja žmones JAV ir Azijoje. Šie gyviai gali nulemti ir kitus susirgimus, tačiau Laimo liga yra paplitusi labiausiai.
Bet nerimauti turime ne vien dėl erkių. Utėlės, blusos ir uodai taip pat gali pernešti minėtas bakterijas. Jos net gali būti perduodamos iš žmogaus žmogui per seiles, organų transplantacijos, kraujo perpylimo metu, taip pat lytiškai santykiaujant arba per motinos pieną.
Ką borrelia padaro žmogui?
Klinikinis Laimo ligos pasireiškimas gali būti suskirstytas į tris stadijas. I stadijoje erkės įsisiurbimo vietoje 2-32 dienos po infekuotos erkės įkandimo atsiranda žiedo pavidalo paraudimas, ryškiais kraštais, vadinamas lėtine migruojančia eritema. Paraudimo vietoje oda gali būti jautri, šiltesnė. Bėrimas didėja po keletą centimetrų per dieną. Negydant migruojanti eritema išnyksta per keletą savaičių.
Nepastebėjus ir nepradėjus gydyti Laimo ligos pirmoje stadijoje, per keletą savaičių nuo užsikrėtimo prasideda išplitusi infekcija (II stadija). Daliai pacientų (15-20proc.) gali atsirasti neurologiniai sutrikimai, kaip meningitas ar meningoencefalitas, kaukolės neuritai (dažniausiai veidinio nervo parezė), radikuloneuropatijos. Gali pasireikšti sąnarių, raumenų skausmai, artritai, odos pažeidimas, akių pažeidimas. Retais atvejais (apie 8 proc.) pasitaiko širdies pažeidimų: širdies ritmo sutrikimai, miokarditas, perikarditas, širdies nepakankamumas.
III stadija pasitaiko negydant ligos – tai lėtinė Laimo Boreliozė (10-20%). Jai būdinga odos pažeidimas, sąnarių artritas (dažnai pažeidžiami kelių sąnariai, jie būna labiau patinę nei skausmingi), vėlyvas nervų sistemos pažeidimas.
Dėl plataus spektro nespecifinių simptomų, liga yra sunkiai diagnozuojama ir pacientai dažnai negauna reikiamo gydymo. Deja, šiuo metu nuo Laimo ligos taip pat nėra ir vakcinos. Tačiau egzistuoja priemonės, galinčios sumažinti infekcijos riziką: vabzdžius atbaidančios priemonės, uždarų rūbų dėvėjimas, siekiant sumažinti erkių įsisiurbimo riziką ir antibakteriniai preparatai, erkei jau įkandus.
Laiku diagnozuoti Laimo ligą yra labai svarbu. Ankstyvosiose stadijose ji gali būti efektyviai gydoma antibiotikais, tačiau pacientams, sergantiems lėtine forma, gali prireikti mėnesių ar net metų trukmės intensyvios terapijos.
Kova su grėsme
Borrelia paveikia tiek daug organizmo sistemų, kad tai gali pakenkti paciento psichinei būklei bei sukelti krizę asmeniniame gyvenime. Todėl labai svarbu tinkamai formuoti su šiuo susirgimu susijusią visuomenės sveikatos politiką.
Kai žmonėms yra diagnozuojama Laimo liga, jie turi gauti tinkamą priėjimą prie informacijos apie infekcijos eigą ir gydymą. Tai daugelyje valstybių dar nėra pakankamai gerai įgyvendinama.
Atsižvelgiant į susirgimų augimą visame pasaulyje ir tai, kad liga įgauna atsparumą antibakteriniam gydymui, politikai ir medicinos atstovai turėtų kreipti daugiau dėmesio gyventojų švietimui apie Laimo ligos pavojus ir skirti daugiau lėšų šių bakterijų tyrimams. Kitu atveju Laimo ligos mastai gali peraugti į pandemiją.
Parazitologijos profesorius Hany Elsheikha (Notingemo universitetas). Straipsnis buvo išspausdintas žurnale „The Conversation“.