Kas tai – sveiko gyvenimo būdo vadovėlis, įtraukiantis pasakojimas ar veidrodis, kuriame daugelis atpažins save? Intriguoti mokantis daktaras pasirinko itin patrauklų pasakojimo stilių. Bet didžiausia knygos intriga – daktaro požiūris į mūsų sveikatą. Požiūris, nepataikaujantis vyraujančiai nuomonei, išsklaidantis mitus, paremtas sveika nuovoka ir medicinos žiniomis.
- Knyga „Klauskite daktaro“ pradėjo savo kelią dar nepasirodžiusi – daugelyje šeimų ji tapo laukiamiausia Kalėdų dovana. Toks susidomėjimas, matyt, rodo, kad žmonės pradėjo rūpintis tuo, kas brangiausia, – savo sveikata. Jus tai džiugina?
- Nedrįsčiau sakyti, kad laukiamiausia, bet vertinti ne man. O sveikata visais laikais žmonėms rūpėjo. Tačiau daugybę metų trūko informacijos tiek medikams, tiek jų pacientams, kad susidėliotų daugmaž aiški dėlionė. Dabar jau artėjame prie meto, kai į daugelį klausimų, susijusių su gyvenimo būdu, bus atsakyta. Mane džiugina, kad požiūris keičiasi, kad jau neabejojama esmine gyvenimo būdo įtaka mūsų sveikatai. Žmonės vis dažniau patiki, kad mūsų organizmas kai kuriais atvejais gali sveikti pats. Tik svarbu jam netrukdyti.
- Daugelis laukia iš daktarų stebuklingos piliulės – išgersiu ir viskas bus gerai. Bet žiūrovai per daugiau nei penkerius laidos „Klauskite daktaro“ metus įsitikino, kad daktaras Unikauskas tokių receptų neišrašo. Kaip tada būti sveikam?
- Per pastaruosius 40–50 metų žmonės iš tiesų įprato manyti, kad pagrindiniai mūsų sveikatos sergėtojai yra vaistai. Vaistai, vaistai, vaistai... Ypač kelia nerimą tendencija, kurią stebiu jau keletą metų, – bet kokį vaistą pateikti kaip stebuklingą. Nėra nė vieno stebuklingo vaisto! Na, gal išskyrus išimtis, kai kalbame apie itin retas ligas, nesusijusias su gyvenimo būdu.
Iš tikrųjų viskas priklauso nuo mūsų elgesio kiekvieną dieną. Ką mes valgome, netgi kaip valgome, kokios mūsų mintys ir kur jos sklando, kai sėdime prie stalo? Ar mes judame ir kiek judame, kaip miegame? Kaip intensyviai pasmerkiame save stresinėms situacijoms? Kokie santykiai šeimoje, koks požiūris vieno į kitą? Ir piliulės, kuri sutvarkytų mūsų kasdienę elgseną, nėra. Tuo turime pasirūpinti patys.
- Kai kam galbūt atrodo, kad gyvenimo būdo reikšmė pervertinama. Kaip paaiškintumėte, kad toks požiūris nėra tik trumpalaikė mada?
- Esame įsitikinę, kad dabartiniais laikais žmonių vidutinė gyvenimo trukmė yra ilgiausia. Sunku tą užginčyti. Egipto, senovės Graikijos, netgi senovės Romos laikais vidutinė gyvenimo trukmė nebuvo ilga. Tuo metu daugiausia buvo mirštama nuo traumų. Viduramžiais pagrindinė mirties priežastis buvo infekcijos, todėl vidutinė gyvenimo trukmė taip pat buvo trumpa. Dabar, kai su traumomis, išskyrus karo metą, ir infekcijomis daugmaž esame susitvarkę, vidutinė gyvenimo trukmė daug ilgesnė.
Bet neseniai atlikti Viktorijos laikų Anglijos gyventojų tyrimai atskleidė labai įdomių dalykų. Žmonės, kurie išvengdavo traumų ir infekcijų, gyvendavo ilgai. Maža to, išlikdavo sveiki ilgiau negu daugelis žmonių dabar. Matome, kad dauguma senųjų laikų įžymių žmonių gyveno labai ilgai, bent jau 80 metų. Taigi jei mes tvarkingai maitinsimės, pakankamai miegosime ir judėsime, turėsime daug galimybių sulaukti sveikos senatvės. Ne šiaip senatvės, bet sveikos senatvės.
- Ką turi žinoti kiekvienas žmogus, kad kuo ilgiau išliktų sveikas. Apie tai, kaip skelbia paantraštė, ir yra knyga. Jei paprašyčiau jos esmę nusakyti trimis patarimais, kokie jie būtų?
- Siūlau keturis – mityba, geras miegas, judėjimas ir bendravimas. Miego, judėjimo ir bendravimo reikšmė lyg ir savaime suprantama, bet mitybos mokslo kontroversiškumas vis dar kelia daug problemų. Nors šviesa tunelio gale jau matoma. Kad galėtų tinkamai funkcionuoti, kūnui reikia tinkamų statybinių medžiagų atsinaujinti, o jos gaunamos tik iš tinkamo maisto. Iš netinkamo maisto mes gauname žalingų medžiagų. Viskas labai paprasta.
- Kai kurie su mityba susiję dalykai knygoje aiškinami visiškai kitaip, nei esame įpratę apie juos galvoti. Teks pamiršti viską, ką iki šiol žinojome? Pavyzdžiui, teigiate: valgykite riebalus – būsite sveikas ir lieknas. Ar tikrai tai įmanoma?
- Svarbiau yra nustoti valgyti netinkamą maistą. Mūsų laidose, taip pat ir knygoje aš labai daug kalbu apie paprastuosius angliavandenius, apie bloguosius angliavandenius, apie cukrų. Tai netinkamas maistas.
Jeigu yra jautrus insulinui, žmogui ne tik nebūtina atsisakyti gerųjų angliavandenių. Juos valgyti tokiais atvejais naudinga. Žmogus gali vartoti geruosius angliavandenius ir puikiai jaustis, būti lieknas, neturėti jokių problemų nei dėl sveikatos, nei dėl svorio.
Bet kai prieinamas liepto galas, kai kuriems žmonėms iš tiesų patartina visiškai atsisakyti angliavandenių. Juos reikia pakeisti kuo nors kitu. Ir štai tada vietoj angliavandenių kaip pagrindinį energijos šaltinį galima pasiūlyti sveikuosius riebalus. Ne vartoti juos visą likusį gyvenimo, o tik tam tikrą tarpsnį, kol pagaliau ateis diena, kai vėl bus galima pereiti prie įprastos mitybos, jau įtraukiant geruosius angliavandenius, bet jokiu būdu ne cukrų.
Mitybos tema, kaip minėjau, – viena kontroversiškiausių medicinoje. Atliekama daugybė šios srities tyrimų. Nagrinėjami tie patys dalykai, bet vieni rezultatai teigia viena, kiti – visai ką kita. Ir štai mes turime daugybę informacijos, kuri prieštarauja viena kitai. Tada tiesiog tenka remtis sveika nuovoka – pergalvoti ir atsakyti į klausimą, ar tai paaiškinama fiziologiniu ir evoliuciniu požiūriu. Tuos tvirtinimus, kurie visiškai atitrūkę nuo realybės, labai sunku suvokti, jų nesinori priimti. Kiti dalykai iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodo keistai, bet iškart matai, kad čia nėra jokio prieštaravimo nei fiziologiniu, nei evoliuciniu požiūriu.
- Jūs pateikiate daugeliui netikėtą požiūrį į vandenį. Ar tikrai galime sau pakenkti kasdien išgerdami po du tris litrus vandens, kaip siūloma?
- Besąlygiškai esu už tai, kad vandenį gerti reikia. Kitas klausimas – kiek? Du litrus? Tris litrus? Niekas iš tikrųjų nežino, kiek vandens mums reikės konkrečią dieną. Ir ta pati sveika nuovoka tada sako, kad pagrindinis dalykas, kuriuo reikia remtis, yra troškulio jausmas. Jeigu mes visiškai nejaučiame troškulio arba staiga pradėjome lakstyti į tualetą šlapintis, aš labai abejočiau, ar mums iš tikrųjų reikia gerti vandenį. Per didelis kiekis vandens tampa toksiškas.
Esu skaitęs tvirtinimų, kad 90 kilogramų sveriančiam žmogui reikia išgerti net keturis litrus! Tai jau rizika apsinuodyti vandeniu, nes tokiais atvejais mažėja elektrolitų kiekis kraujyje. Mes rizikuojame savo sveikata vien todėl, kad be saiko geriame vandenį. Vienintelis kriterijus yra troškulys.
Knygoje skaitytojas ras pasvarstymų ir apie nuolatinį vandens gėrimą mažais gurkšneliais. Tokie raginimai ne visada pagrįsti.
- Knygoje pateikiate ne vieną šaržuotą istoriją. Jas smagu skaityti, bet ar tikrai susiduriate su pacientais, taip nesirūpinančiais savo sveikata, nesidominčiais sveika gyvensena?
- Be abejo. Jų, deja, yra labai daug. Būna, pradedi kalbėtis su ligoniu ir negali atsistebėti, kokiais keistais dalykais jis įtikėjęs. Valgo, ką nori, kas jam skanu, daug ir be saiko. Žmonės net nesusimąsto, kad mityba gali kenkti sveikatai. O kai kurie galvoja taip: nesvarbu, aš bent jau malonumą patirsiu, paskui nueisiu pas gydytoją, jis man išrašys tabletę ir bus gerai. Praeina daug metų, kol jam paaiškėja, kad ne viskas taip paprasta. Džiugu tik, kad tokių pacientų kaip mano herojai Jadvyga ar Zigmas po truputį mažėja.
- Iki šiol esate skelbęs mokslines publikacijas, o dabar – įtaigia kalba parašyta, plačiajam skaitytojų ratui skirta knyga. Kaip jums, įpratusiam prie akademinio stiliaus, pasidavė šis žanras?
- Tai nebuvo sunku. Šis stilius susiformavo laidų „Klauskite daktaro“ metu, kurias vedu jau šeštą sezoną. Ir ne tik jų. Pati pradžia buvo paskaitos studentams, kai reikėdavo sudėtingus dalykus paaiškinti suprantamai ir įtaigiai. Televizijos žiūrovams daugelį dalykų turiu dar labiau supaprastinti. Čia svarbu ne tik kokia informacija pateikiama, bet ir kaip pateikiama.
Man patinka apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai, kartais su humoru, kartais pasitelkus groteską.
- Turite daug įsipareigojimų – gydytojo praktika ligoninėje, darbas su studentais, galų gale laida „Klauskite daktaro“. Kaip radote laiko dar ir knygai?
Dauguma reiškinių gyvenime – tai lazda, turinti du galus. Kalbant apie laiką, apie energijos sąnaudas, knyga jų suvalgė labai daug. Bet yra ir šviesioji pusė. Rašymas teikė man ir didžiulį malonumą. Dalį skyrių parašiau atostogų metu nuošalioje sodyboje, atsiribojęs nuo kasdieninių darbų. Tačiau buvo ir labai įtemptų dienų.
- Kaip žinią apie būsimą knygą sutiko jūsų artimieji, žmona Marina? Galbūt, pati būdama medikė, ji padėjo patarimais ar tapo pirmąja knygos skaitytoja?
- Pirmas žmonos klausimas buvo – ar paveši? Nes iš tiesų ir tiesioginis darbas, ir ruošimasis laidoms atima labai daug laiko ir jėgų. Tuo metu, kai pradėjau rašyti, neturėjau jokio supratimo, kiek jų prireiks. Vėliau supratau, kad tai labai daug laiko „suvalgantis“ darbas. Bet pradėjus kelio atgal jau nebuvo. Tiesiog reikėjo baigti darbą.
Parašęs kai kuriuos skyrius, paprašydavau žmonos paskaityti. Man buvo svarbu, kaip ji tai įvertins. Ir, turiu pasakyti, jos kritinis žvilgsnis man padėjo.
- Kurį knygos skyrių rašėte su didžiausiu įkvėpimu? Leiskite atspėti – apie vyro ir žmonos santykius? Daugeliui skaitytojų jis turbūt bus netikėčiausias.
- Santykiai šeimoje mane domino daugybę metų. Visada norėjau suprasti, kas vis dėlto įvyksta, kad du žmonės susitikę įsimyli, susituokia ir viskas būna nuostabu, bet po kurio laiko santykiai virsta kovos lauku. Kaip viskas taip apsiverčia? Kodėl nesusikalba vyras ir moteris? Labai daug apie tai skaičiau, ir pamažu susidėliojo tam tikra mozaika. Paaiškėjo, kad viską galima paaiškinti gana paprastai, žemiškai ir dažnai čia yra tiek liūdnoji, tiek linksmoji pusės.
Iš tiesų šį skyrių rašyti buvo labai smagu. Manau, skaitytojams bus naudinga šiek tiek kitu kampu pažvelgti į daugeliui rūpimus klausimus. Kai kurie teiginiai jiems tikrai bus labai netikėti.
- Bet ką tai turi bendro su mūsų kraujospūdžiu, virškinimo ar antsvorio problemomis? Juk santykiai – ne medicinos sritis?
- Nieko panašaus. Blogi santykiai šeimoje dažnai tampa pagrindine mūsų ligų priežastimi. Nuolatinis, kasdien patiriamas stresas anksčiau ar vėliau paguldo į ligos patalą. Yra labai daug šeimų, virtusių nuolatinio karo lauku. Žmonės jose kenčia, jaučiasi nelaimingi, tampa ligoniais. Iš anksto žinant, kas laukia santuokoje, daugelio nesusipratimų būtų galima išvengti. Kaip reikia mokytis norint tapti bet kurios profesijos specialistu, lygiai taip pat reikia mokytis sutuoktinio profesijos. Geriausia, kad tai prasidėtų mokykloje. Mokiniai išmokomi sinusų, tangentų, Pitagoro teoremos, bet baigę mokyklą neturi supratimo, kas jų laukia santuokoje. Tokiu atveju kalbos apie šeimą, kaip apie pagrindinę visuomenės ląstelę, praranda prasmę.
- Matau dar vieną knygos privalumą. Niekas pagaliau nebelaikys jūsų Rusų dramos teatro aktoriumi. Ir... būsite dar garsesnis.
Būti garsiam ar dar garsesniam man nelabai patinka. Atvirkščiai.
Atsimenu, kai man buvo pasiūlyta vesti medicininę laidą televizijoje, sutikau gana lengvai. Jau tada buvau sukaupęs daug informacijos, kuri ne visada sutapo su aplinkui skleidžiamais teiginiais. Noras tuo dalintis ir buvo pagrindinis postūmis. Bet aš net neįtariau, koks bus viso šito šalutinis poveikis. Labai greitai praradau gyvenimą inkognito. Dabar jau galiu pasakyti, kad tai viena didžiausių vertybių, kurią žmogus gali turėti.
O žmonės mane laikys Rusų dramos teatro aktoriumi ar gydytoju – nėra jokio skirtumo. Svarbu, kad jie mane išgirstų.
- Naują rašiklį autografams rašyti jau nusipirkote?
Dabar tikrai įsigysiu. Ačiū, kad priminėte.
Alvydas Unikauskas – terapeutas, medicinos mokslų daktaras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius. Universitete studentams dėsto vidaus ligų diagnostikos kursą, konsultuoja ligonius Kauno klinikinėje ligoninėje, šeštus metus veda populiarią televizijos laidą „Klauskite daktaro“.
„Klauskite daktaro“ – knyga apie tai, kaip patys galime veikti savo sveikatą, gerinti ją ne vaistais, o tiesiog šiek tiek koreguodami elgesį. Pirmiausia – mitybą, kurios reikšmė sveikatai didžiausia. Požiūrį į stresą ar jo valdymą, judėjimą ir miegą. Pagrindinis vaistas esate jūs pats. Todėl jums teks nuspręsti: norite ką nors savo gyvenime keisti ar norite nieko nekeisti ir tikėtis stebuklo.
Bet turite suprasti, kad stebuklų nebūna, nors burtininku tapti jūs galite!“ – sako bene populiariausias daktaras Lietuvoje.