Natūraliai, kaip aiškina Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto, Mitybos skyriaus vedėja Ilona Drulytė, transriebalų yra atrajojančių gyvūnų (karvių, avių, ožkų) riebaluose – jų mėsoje ir pieno produktuose, rašoma pranešime spaudai.
Transriebalai gaunami ir pramoniniu būdu. Pramoniniai transriebalai (dar literatūroje vadinami dirbtiniais transriebalais) susidaro cheminiu būdu iš dalies hidrinant augalinį aliejų. Iš dalies hidrinti augaliniai aliejai yra pagrindinis pramoninių transriebalų šaltinis. Pramoniniai transriebalai susidaro, kai hidrinimo proceso metu augalinis aliejus paverčiamas pusiau kietais riebalais, naudojamais margarinuose ir komerciniam maisto ruošimui (viešajame maitinime ir maisto gamybos pramonėje). Iš dalies hidrinti augaliniai aliejai yra patrauklūs maisto pramonei, kadangi pasižymi ilga tinkamumo vartoti trukme, yra stabilūs gruzdinant maisto produktus (gali būti pakartotinai kaitinami), jų pusiau kieta konsistencija tinkama kepinių, saldumynų ir greitai paruošiamo maisto gamyboje.
Patarimas – valgyti kaip galima mažiau transriebalų
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Europos maisto saugos tarnyba (EFSA – angl. European Food Safety Authotority) pataria valgyti kaip galima mažiau transriebalų. PSO rekomenduoja, kad iš transriebalų būtų gaunama ne daugiau nei 1 procentas su maistu gaunamos dienos energijos. Tai reikštų, kad suaugusiam žmogui, kurio per dieną su maistu gaunama energija yra 2000 kcal, per dieną patariama suvartoti ne daugiau kaip 2 gramus transriebalų.
Europoje atliktų tyrimų duomenimis, vyrai transriebalų suvartojo 0,5-2,1 procento dienos energijos, moterys – 0,8-1,8 procento. Devyniose Europos Sąjungos šalyse atlikti transriebalų suvartojimo tyrimai parodė, kad bendras transriebalų suvartojimas tose šalyse yra mažesnis nei 1 procentas paros energijos. Kitų studijų duomenimis, kai kurios vartotojų grupės suvartoja daug transriebalų: tai 18-30 m. jaunimas, mažas pajamas turintys žmonės, universiteto studentai.
Kaip sumažinti transriebalų kiekį?
Pramoniniu būdu gaunamų transriebalų kiekį galima sumažinti technologinėmis priemonėmis. Kita vertus, gaminant maisto produktus galima rinktis kitus (alternatyvius) riebalus ar aliejus. Kai kurios Europos Sąjungos šalys (Danija, Austrija, Latvija ir Vengrija) teisės aktais apribojo leidžiamą transriebalų kiekį maisto produktuose. Pagirtina, kad įvairiose šalyse maisto produktų gamintojai ar pardavėjai savo iniciatyva imasi priemonių, kad maisto gamyboje būtų mažiau vartojama trasriebalų.
Kiek transriebalų yra maisto produktuose?
2015 m. gruodžio mėn. paskelbtoje Europos Komisijos ataskaitoje teigiama, kad daugumoje Europos Sąjungos šalyse tirtų maisto produktų transriebalų yra mažiau nei 2 g / 100 g riebalų. Didžiojoje dalyje šių produktų transriebalų yra mažiau nei 0,5 g / 100 g riebalų.
Tačiau, kaip pažymi I.Drulytė, tyrimai taip pat rodo, kad Europos Sąjungos rinkoje yra ir tokių maisto produktų, kuriuose transriebalų kiekiai yra dideli, pvz., sausainių ar kukurūzų spragėsių, kuriuose transriebalų yra 40-50 g / 100 g riebalų, nefasuotų kepinių, kuriuose transriebalų daugiau nei 2 g / 100 g riebalų. Tyrimai rodo, kad pramoninių transriebalų kiekis kai kuriuose maisto produktuose kai kuriose Europos Sąjungos šalyse 2000 – 2013 metais mažėjo. Tačiau kai kuriose Rytų ir Pietryčių Europos šalyse transriebalų kiekis fasuotuose sausainiuose, pyraguose ir vafliuose nuo 2000-ųjų vidurio reikšmingai nemažėjo. Produktai, kuriuose nustatyti reikšmingi transriebalų kiekiai, yra pramoninių transriebalų turintis maistas: kepimo riebalai, įskaitant skirtus pramonei, margarinas, margarinas kepiniams, pyragai, sausainiai ir kiti kepiniai, vafliai, konditerijos gaminiai, sriubos ir padažai.
Kokiame maiste yra daugiausia transriebalų?
Pramoninių transriebalų turintys maisto produktai – kepiniai (pvz., sausainiai, pyragaičiai), augaliniai riebalai (pvz., margarinas, kulinariniai riebalai), konditerijos gaminiai (pvz., kremai ir kreminiai gaminiai, saldainiai), gruzdinti maisto produktai (pvz., keptos bulvytės) ir kt.
Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (NMVRVI) 2015 m. atliko kai kurių Lietuvos rinkai tiekiamų maisto produktų tyrimus ir nustatė, kad transriebalų kiekiai tirtuose produktuose yra labai įvairūs. Deja, kai kuriuose saldainiuose, sausainiuose, vafliuose transriebalų rasta labai daug.
Transriebalų poveikis sveikatai
Transriebalai didina mažo tankio lipidų (arba blogojo cholesterolio) ir mažina didelio tankio lipidų (arba gerojo cholesterolio) kiekį. Didelis transriebalų suvartojimas yra vienas iš koronarinės širdies ligos rizikos faktorių. Moksliniai tyrimai skelbia, kad jei daugiau nei 2 procentai dienos maisto energijos gaunama iš transriebalų, rizika mirti nuo širdies ligų išauga 20 – 32 procentais.
Dėl koronarinės širdies ligos Europos Sąjungoje kasmet miršta per 660 tūkstančių žmonių, tai sudaro per 14 procentų visų mirčių.
Eurostat duomenimis, mirtingumas nuo šios ligos Europos Sąjungoje labai nevienodas – nuo 6 procentų nuo bendro mirčių skaičiaus Prancūzijoje iki 36 procentų Lietuvoje. Taigi, tarp Europos Sąjungos šalių pagal mirties priežastis Lietuvoje yra didžiausias mirtingumas nuo koronarinės širdies ligos.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje 2014 m. nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau nei pusė, t.y. 56 procentai visų mirusiųjų ir tai yra dažniausia mirties priežastis.
Transriebalai taip pat siejami su staigiomis mirtimis nuo širdies ligų ir padidinta diabeto rizika.
Tiek pramoniniuose tiek natūraliuose atrajojančių gyvūnų transriebaluose iš esmės yra tie patys junginiai, tačiau skirtingomis proporcijomis. Abiejų rūšių transriebalai kraujo lipidams turi vienodą poveikį. EFSA teigia, kad turimi duomenys rodo, kad atrajojančių gyvūnų kilmės (natūralūs) transriebalai turi neigiamą poveikį kraujo lipidams ir lipoproteinams panašiai kaip ir pramoniniai transriebalai, jei jų suvartojami tokie pat kiekiai. Visgi nėra pakankamai įrodymų, kad nustatyti ar tokiais pat kiekiais vartojami atrajojančių gyvūnų kilmės ir pramoniniai transriebalai turi vienodą poveikį širdies ligų rizikai.
Ar vartotojai žino apie transriebalus?
Europos Komisija ataskaitoje teigia, kad vartotojai tik tuomet rinksis produktus, atsižvelgdami į jų poveikį sveikatai, kai turės pakankamai informacijos apie transriebalų žalą sveikatai.
Europos Sąjungos teisės aktai (2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams <...>) nustato, kad ženklinant maisto produktų sudėtyje esančius hidrintus rafinuotus augalinės kilmės aliejus ar riebalus reikia pažymėti ar jie yra visiškai hidrinti ar iš dalies hidrinti nurodant „visiškai hidrintas“ arba „iš dalies hidrintas“. Visiškai hidrintas aliejus turi tik sočiąsias riebalų rūgštis, o iš dalies hidrintas – be kitų riebalų rūgščių turi ir transriebalų. Pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, šiuo metu vartotojams sužinoti ar produkte gali būti transriebalų yra vienintelis būdas – skaityti fasuotų maisto produktų etiketėse pateiktą sudedamųjų dalių sąrašą ir jame ieškoti ar produkto sudėtyje yra iš dalies hidrintų riebalų. Tačiau ši informacija nenurodo kiek iš tiesų (faktiškai) produkte yra transriebalų.
Europos Komisija ataskaitoje teigia, kad turimi duomenys leidžia manyti, kad europiečiai nedaug žino apie transriebalus, pramoninius transriebalus, iš atrajojančių gyvūnų gaunamus transriebalus, iš dalies ar visiškai hidrintus riebalus.
Regis, tik nedaugelį žmonių domina transriebalų suvartojimas. Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad tik 1 iš 3 vartotojų nurodė girdėjęs apie transriebalus ir mano, kad jie nėra sveiki. Panašus skaičius ir atsakiusiųjų į klausimą apie iš dalies ir visiškai hidrintus riebalus, tačiau vartotojai nežinojo kuo skiriasi šių dviejų kategorijų riebalų poveikis sveikatai.
Europos Komisijos ataskaitoje pažymima, kad reikšmingiausiai pramoninių transriebalų suvartojimą būtų galima sumažinti teisės aktuose nustačius jų leistiną lygį. Taip iš rinkos būtų pašalinti visi, tiek fasuoti, tiek nefasuoti, daug transriebalų turintys maisto produktai. Nustačius vieningą Europos Sąjungoje leistiną lygį būtų išvengta skirtingo nacionalinio reglamentavimo.
Kaip sumažinti suvartojamą transriebalų kiekį?
•Valgyti kaip galima mažiau transriebalų. Per dieną rekomenduojama suvartoti mažiau nei 2 gramus transriebalų.
•Pasirinkti „gerus“ riebalus (mononesočiuosius riebalus ir polinesočiuosius riebalus, kurių yra aliejuje, riešutuose, alyvuogėse, avokaduose, žuvyse ir jūros gėrybėse).
•Vengti gruzdinto maisto, nes jis dažniausiai turi transriebalų.
•Valgyti mažiau greito maisto.
•Skaityti maisto etiketėse nurodytą informaciją apie produktų sudėtį ir atkreipti dėmesį ar sudėtyje yra iš dalies hidrintų aliejų ar riebalų.