Vaistų nuo COVID-19 atsiradimas – dar vienas reikšmingas ginklas kovoje su šia pandemija, leisiantis išvengti daugybės mirčių ir ženkliai sumažinti ar panaikinti sveikatos apsaugos sistemos „perkrovą“. Tai leis išvengti perteklinių mirčių, tiesiogiai nesusijusių su COVID-19, bet atsirandančių dėl priverstinio ir neišvengiamo sveikatos priežiūros paslaugų ribojimo įvairiomis kitomis ligomis sergantiems žmonėms.
Vaistų atsiradimas jokiu būdu nesumažins vakcinacijos poreikio ir aktualumo. Šie du kovos su COVID-19 pandemija ginklai turi skirtingus tikslus, bet vienas kitą papildo.
Vakcinacija – tai prevencinė priešgaisrinė priemonė, kurios tikslai:
- užkardyti infekciją ir sumažinti jos padarinius infekuotajam;
- suvaldyti nekontroliuojamą viruso plitimą visuomenėje;
- riboti viruso kitimo galimybę ir naujų atmainų susidarymą.
Vaistai – tai jau esamo gaisro gesinimas. Jų tikslas yra kovoti su COVID-19 infekcija, užpuolusia nepakankamą imuninę apsaugą turintį ar jos visai neturintį žmogų, gelbėjant jį nuo sunkių padarinių ar net mirties.
COVID-19 vakcinos, ypač skiriant kelias jų dozes (pageidautina, taikant polivalentines vakcinas prieš kelias viruso atmainas), ilgainiui išmoko imuninę sistemą efektyviai susidoroti su šia grėsme, nepaisant to, kad imuninis atsakas prieš koronavirusus, iš principo, dažniausiai yra trumpalaikis.
Visgi pakartotinai imunizuojant individus ir taip ilgai bei įkyriai „muštruojant“ imuninę sistemą, ji priverčiama žiūrėti į COVID-19 kaip į nuolat tykančią grėsmę. Tai ne tik apsaugo užsikrėtusį nuo kliniškai reikšmingos ligos, bet ir riboja viruso galimybę kisti susidarant naujoms jo atmainoms. Toks visuomenėje sukurtas gynybinis skydas galiausiai privers virusą paklusti mūsų diktuojamoms sąlygoms ir prisitaikyti prie esamos situacijos, jam virstant vienu iš endeminių sezoninių peršalimo ligų sukėlėjų.
Taikydami vien vaistus mes šio tikslo, ko gero, nepasieksime, nes bent jau šiuo metu sukurti preparatai turi būti skiriami pačioje COVID-19 infekcijos pradžioje. Jie, nugesindami viruso veiklą, leidžia išvengti sunkių infekcijos padarinių, tačiau, labai tikėtina, kad ankstyvas natūralios infekcijos nuslopinimas neleis susiformuoti imuniniam atsakui (bent jau pakankamam).
Tai reiškia, kad COVID-19 išgydžius vaistais, asmuo greičiausiai nebus optimaliai apsaugotas nuo pakartotinių užsikrėtimų ir sunkios ligos rizikos. Kiekvieną kartą susirgus tektų vėl gydytis. Be to, vaistams gali vystytis atsparumas.
Taigi, patikimiausia priemonė, siekant išvengti COVID-19 ligos ir suvaldyti nekontroliuojamą viruso plitimą visuomenėje, yra vakcinacija.
Vaistai nuo COVID-19 itin pravartūs šiais atvejais:
- asmenims, kuriems dėl gretutinių ligų, net ir po pilnos vakcinacijos nesusidaro pilnavertis apsauginis imuninis atsakas bei išlieka sunkios ligos ar net mirties rizika;
- asmenims, kuriems vakcinacija negalima;
- asmenims, bijantiems vakcinų. Aišku, jeigu jie nebijos ir vaistų, kurie yra nauji; yra „mažai ištirti“ ir ne tokios didelės imties klinikiniuose tyrimuose kaip vakcinos. Vaisto klinikiniame tyrime dalyvauja iki 1500 tiriamųjų, vakcinų – 20 000–40 000 tiriamųjų.
Vaistai nuo COVID-19 turi šalutinių poveikių, gali sąveikauti su kitais nuolat vartojamais vaistais, nėra jų ilgalaikio, tai yra 5, 10 metų stebėjimo rezultatų.