Čia ji gyvena jau pusantrų metų ir kasdienybe dalijasi su vietiniais žmonėmis.
Tačiau apie lyties atrankinius abortus, kai nutraukti nėštumą nusprendžiama sužinojus, kad laukiamasi mergaitės, vietinės moterys kalbėti atsisakydavo.
Eva mano, jog taip buvo dėl kelių priežasčių: pirma – socialinė stigma, susijusi su abortais apskritai, antra – žinojimas, jog už lyties atrankinius abortus baudžiama.
„Be to, aš buvau atvykėlė, kuri nemokėjo kalbos ir su moterimis bendravo per vertėją vaikiną- sakė antropologė, kuriai indės, paklaustos, kodėl jų bendruomenėje mažiau mergaičių nei berniukų, atvirai pasakodavo apie sterilizaciją.
Pasirodo, moterys ryžtasi šiai operacijai po to, kai susilaukia dviejų-trijų sūnų, nekreipdamos dėmesio į tai, ar turi dukterų.
„Tuo metu labai susidomėjau šia tema ir, remdamasi interviu su bendruomenės moterimis, parengiau doktorantūros tyrimo projektą apie moterų sterilizaciją ir jų santykį su Indijos valstybe“, - prisiminė Eva, tyrimo projekte aprašiusi epizodą, kuris ypač paskatino domėtis šia tema:
Kalbai pasisukus apie sterilizaciją, Amba Bai atsistojo, nuėjo į namą ir atsinešė plastikinį maišelį, pilną dokumentų. Name, iš kurio jį atsinešė, nebuvo nieko daugiau, tik virtuvės rakandai, drabužiai ir dievybių atvaizdai.
Amba Bai pasirausė maiše, išsitraukė kelis popierius – kažko ieškojo. Žinojau, jog skaityti ji nemoka, tad tikrai nesupranta, kas juose parašyta. Ji bandė prisiminti rašalo ir antspaudo spalvą.
Po netrumpų paieškų visgi rado, ko ieškojusi – 550 rupijų kompensacijos kvitą už atliktą sterilizacijos procedūrą. Kvitas buvo išduotas 2003 metų rugpjūčio 2 dieną.
Tik vėliau supratau, jog visa tai, ką Amba Bai laiko savo rankoje, yra šiandieninė Indijos valstybė. Visi tie kvitai, sutartys ir kiti dokumentai – Amba bai priklausymo Indijos valstybei, jos pilietybės įrodymai, sugrūsti į plastikinį maišą. Ambai Bai - tai neįskaitoma, tačiau paliečiama ir konkreti pilietybė. Tai priklausymas valstybei, kuris iš dalies kuriamas, pasitelkus tokią intymią praktiką kaip moterų sterilizacija.
Prognozuojama, kad indų skaičius bus didesnis, nei kinų
„Per Indijoje populiarų kontracepcijos būdą – moterų kiaušintakių perrišimą - labai gerai atsiskleidžia šios šalies piliečių santykis su valstybe bei lyčių, kastų ir klasių tarpusavio ryšiai“, – pabrėžė daug laiko Indijos kaime praleidusi lietuvė.
Valstybė, stengdamasi apsaugoti šeimas nuo dar didesnio nepritekliaus, skatina kelių vaikų susilaukusias Indijos moteris sterilizuotis. Ir nors moterys pačios ryžtasi šiai procedūrai, vis dėlto informacija apie kitus prieinamus šeimos planavimo būdus dažnai nutylima.
- Kaip per tokį dalyką, kaip moterų sterilizacija, gali atsiskleisti piliečių
santykis su valstybe?
-Valstybės antropologija tiria ne tiek valstybės institucijas, bet tai, kaip žmonės savo kasdieniame gyvenime susiduria su valstybės institucijomis, darbuotojais, normomis ir kaip jiems per tai atsiskleidžia valstybė kaip idėja bei kokiu pagrindu formuojamas ar formuojasi jų priklausymas politinei bendruomenei.
Indijos kaime vietinės valdžios institucijos, policija, paštas yra tos vietos, kuriose lankosi ir dalyvauja daugiausia vyrai, o ne moterys. Moterys susiduria su valstybinėmis institucijomis ir pareigūnais dažniausiai per programas, susijusias su sveikatos apsauga ir šeimos planavimu, kuris Indijoje pradėtas dar 1952 metais.
Atokiame Indijos kaime dar ir šiandien yra įmanoma nugyventi visą gyvenimą, ypač būnant moterimi, niekada nesusidūrus su policija, ligonine, partijomis, rinkimais, dokumentais, gyventojų surašymu ir pan.
Tokių situacijų mažėja, nes Indijos vyriausybė kuria vis daugiau programų, skirtų neturtingoms kaimo moterims, kurios įgyvendinamos per apmokytas seseles, dirbančias atokiuose kaimuose.
Seselių darbas yra motyvuoti moteris gimdyti ne namuose su pribuvėja, bet Madrio ligoninėje, skiepytis nuo tetnio ir skiepyti vaikus tam specialiai įrengtuose centruose, nėščiosioms dalyti geležies papildus, informuoti apie šeimos planavimo metodus ir kartu su sterilizacijai pasiruošusia moterimi atvykti į sterilizacijos stovyklą ar ligoninę ir informuoti kitais su sveikata susijusiais klausimais.
Tiek už gimdymą ligoninėje, tiek už vaikų skiepijimą, tiek už sterilizacijos operaciją valstybė suteikia piniginę premiją (1400 rupijų už gimdymą ligoninėje, 600 rupijų už moters sterilizaciją, 1100 rupijų už vyro sterilizaciją).
Tokiu būdu moterys vis labiau įtraukiamos į valstybės „tinklą“: atvykus gimdyti į ligoninę, čia ne tik užsimezga kontaktas su gydytojais ir seselėmis, bet moteris užregistruojama, jos vaikutis įtraukiamas į gimimų registrą ir vėliau išduodamas gimimo liudijimas.
Šios praktikos yra labai naujos. Nė viena šiuo metu gimdanti ligoninėje moteris nėra pati gimusi ligoninėje ir neturi gimimo liudijimo.
Tirdama sterilizaciją žiūriu, kokiais argumentais remiamasi motyvuojant moteris sterilizacijai, kaip stovyklose moterys yra kategorizuojamos, kokios simbolinės reikšmės suteikiamos išduotiems dokumentams ir pan.
- Kaip per moterų sterilizaciją atsiskleidžia lyčių, kastų ir klasių tarpusavio santykiai?
-Būtina pabrėžti, kad vyrų sterilizacija arba vazektomija yra daug paprastesnė procedūra, negu moterų kiaušintakių perrišimas. Vis dėlto, kaip ir daugelyje Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių, šeimos planavimo „našta“ ir atsakomybė patikėta moterims.
Vyrai, paklausti apie tai, kodėl patys nesiryžta operacijai, dažniausiai nusijuokia ir net nesiteikia atsakyti į šį klausimą rimtai. Tie, kurie atsako, pabrėžia: „jeigu man teks įlipti į medį ir aš negalėsiu, juk niekam negalėsiu pasakyti, kad taip yra dėl vazektomijos“. Matome, kad ši procedūra yra susipynusi su baime prarasti vyriškumą.
Sterilizacijos operacijai Madryje ryžtasi įvairių kastų ir klasių moterys, nors gentims priklausančių moterų yra dauguma (ir pagal proporciją matyti, jog šiame regione gyvena daug daugiau gentims priklausančių žmonių).
Vis dėlto aukštesnio socialinio statuso moterys (gali būti žemesnės kastos, bet turtingesnės) renkasi vykti šiai procedūrai į ligoninę Udaipure ir atsisako keliauti į sterilizacijos stovyklą.
Stovykloje operacija vykdo patyrusi, tikrai gerų Marie Stopes India gydytojų ir seselių komanda, atvykstanti iš Udaipuro, tačiau tai, kad ten daugiausia atvyksta gentims priklausančios moterys, yra socialiai nepriimtina aukštesnio statuso moterims.
Seselės, motyvuojančios kaimo moteris ryžtis operacijai, paklaustos, ar jos pačios sterilizavosi, taip pat juokiasi – „mes tai naudojame kontracepcijos piliules, prezervatyvus arba Copper-T, sterilizacija – ne mums“.
Taigi tai, koks kontracepcijos būdas pasirenkamas ir kur ryžtamasi operacijai, puikiai atskleidžia šioje visuomenėje vyraujančias hierarchijas ir idėjas apie tai, kokios socialinės grupės gali pačios apsispręsti, kokį metodą naudoti, o kokioms gali būti taikoma tik sterilizacija.
Tačiau čia būtina pabrėžti, kad gentims priklausančios moterys ir kitos neturtingos moterys pačios (tiksliau, suderinusios su vyru ir uošviais) nusprendžia, kad nebenori turėti daugiau vaikų. Operacijai dažniausiai ryžtasi jau turinčios 3-5 vaikus, tarp jų bent vieną berniuką, ir jokios prievartos čia nėra. Tik tiek, kad informacija, kuri jas pasiekia apie prieinamus šeimos planavimo būdus, dažnai yra vienpusė.
Kaime sutikau moterų, kurios turi net dešimt vaikų ir atsisako naudoti bet kokius kontracepcijos metodus; seselės daugelį metų mynė takus į jų namus, ir jas motyvavo, tačiau moterys atsisakydavo ir buvo paliktos ramybėje.
< b>-Kas paskatino domėtis būtent moterų sterilizavimo problemomis?
Be minėtų dalykų man asmeniškai buvo svarbu tai, kad moterų sterilizacijos klausimus galima nagrinėti kūno ir lyties antropologijos bei valstybės antropologijos sankirtoje.
Disertacijos temą patikslinsiu, kai grįšiu ir išanalizuosiu užrašus. Darbui vadovaus du dėstytojai - Dr. James Staples, studijuojantis raupsuotųjų bendruomenę Pietų Indijoje ir klausimus, susijusius su tuo, kaip patiriami kūniški skirtumai bei neįgalumas, ir Dr. Peggy Froerer, studijuojanti Hindu nacionalizmą gentinėse bendruomenėse bei švietimą Centrinėje Indijoje.
- Kaip atsidūrėte Madri?
Prieš ketverius metus, baigusi socialinės antropologijos magistrantūros studijas Škotijos Edinburgo universitete, gavau Rafe Bullick Memorial Foundation stipendiją savanoriauti vienoje nevyriausybinėje organizacijoje Indijoje, Radžastane, Udaipuro mieste.
Ši organizacija vadinasi Seva Mandir ir jau 45 metus dirba su kaimo ir gentinėmis bendruomenėmis švietimo, moterų įgalinimo, sveikatos, alternatyvių kaimo institucijų kūrimo, gamtos išteklių vadybos srityse.
Vykdydama tyrimą vienoje gentinėje bendruomenėje, praleidau šešis mėnesius ir jo pagrindu parengiau doktorantūros projektą.
Doktorantūros tyrimui atvykau į tą patį regioną - Udaipuro apskritį - bet dar tiksliai nežinodama, kurioje bendruomenėje apsigyvensiu. Apsilankiusi vyriausybės departamente, atsakingame už šeimos planavimo programų įgyvendinimą, ir pabendravusi su Seva Mandir darbuotojais, pasirinkau Madrį.
Tai mažas daugiakastis kaimelis, apsuptas kitų mažesnių gentinių kaimų, pietų Radžastane, visai netoli sienos su Gujaratu. Madris taip pat yra vienas didžiausių kaimų Jhadolo rajone, kuris pirmauja pagal moterų sterilizacijų skaičių visoje Udaipuro apskrityje.
Čia yra labai stiprus moterų centras (Women's Resource Center), įkurtas ir organizuojamas Seva Mandir, kuriame Madrio bendruomenės lyderės sprendžia prievartos šeimoje, moterų išvijimo ir kitus klausimus.