Vilnietei verslininkei Mildai Misevičiūtei mintis įsteigti privačius senelių namus, kur būtų vietų, skirtų sergantiesiems Alzheimerio liga, kilo, kai šia liga susirgo jos mama. Tada ir prasidėjo, anot ponios Mildos, jos kančių keliai ieškant tinkamos priežiūros.
Verkia, kai reikia atsiimti
Vilniaus psichikos sveikatos centro Gerontopsichiatrijos skyriuje, kur pirmiausia pateko Mildos mama, buvimo laikas ribotas: per 30 dienų pacientas ištiriamas, nustatoma diagnozė, paskiriamas gydymas. Tačiau priežiūros Alzhaimeriu ir kitokia demencija sergantiems ligoniams reikia visą likusį gyvenimą, jų beveik negalima palikti vienų. Tad nereikia stebėtis, kad atėjus metui pasiimti artimuosius iš šios gera priežiūra garsėjančios įstaigos, žmonės gydytojų kabinete verkia. Tačiau medikai kratosi ilgalaikės slaugos funkcijų, nes ji brangiai kainuoja, be to, tai esą jau ne jų, o socialinių darbuotojų sritis.
Parsivežus mamą namo, neskaičiuojančios darbo valandų verslininkės laukė bemiegės naktys. M. Misevičiūtė prisimena, kad tada jai pačiai vos „stogas nenuvažiavo“. Apskritai, dėl sergantiesiems Alzheimerio liga būtinos nuolatinės priežiūros, artimiesiems neretai tenka palikti darbą, visiškai atsisakyti asmeninio gyvenimo. Išyra šeimos, apima depresija, slaugantieji atsiduria ties ligos riba. Tik nežinantieji, su kokiais sunkumais susiduria šiuos ligonius namie prižiūrintys artimieji, drįstų moralizuoti, esą jie nori atsikratyti tėvų. Beje, tokią repliką, pristatydama savo sumanymą steigti privačius senelių namus, ponia Milda išgirdo iš atsakingų Vilniaus savivaldybės darbuotojų.
Kodėl negalima civilizuotai?
M. Misevičiūtė mąstė ir apie samdomos slaugės paslaugas. Ne naujiena, kad Lietuvoje kvalifikuotų šios srities darbuotojų dabar trūksta. Net ir už didelius pinigus sunkiai rasi tinkamą žmogų – slaugytojos verčiau važiuoja į Ameriką, nes ten moka dar daugiau. Tad tokį darbą neretai dirba atsitiktiniai, ne itin geros reputacijos žmonės. Be to, dirbančiai po darbo valandų ir savaitgaliais verslininkei būtų tekę samdyti net dvi darbuotojas.
„Prie tokių ligonių be 700 Lt niekas neina. Sako, aš geriau trims vaikams užpakaliukus valysiu, nei vieną tokį senelį prižiūrėsiu. Ir kur garantija, kad nerasiu tuščių namų, kad mama bus pamaitinta, laiku paduoti vaistai? Be to, dar turi pirkti maistą, skalbti ir vis tiek neturi ramybės“, – dalijasi mintimis ponia Milda.
Porai mėnesių jos mamą priėmė Druskininkų slaugos namuose, paskui vėl teko ieškoti prieglobsčio. M. Misevičiūtė apžiūrėjo ne vieną Lietuvos senelių globos įstaigą, tačiau susidarė gan slogų įspūdį. Jos teigimu, net ten, kur už parą tenka mokėti 50 Lt, negarantuojama tinkama priežiūra, žmonės, panašūs į šešėlius, baisiai dvokiantys.
Tad pradėjusi kurti senelių namus pirmiausia manė, kad jie taps jos mamos namais, o kartu – ir jos likimo draugų. Kodėl Lietuvoje nepabandžius padaryti panašiai kaip Vakaruose, kur seni žmonės gyvena visai kitokiomis sąlygomis, mąstė pašnekovė. „Štai Vokietijoje šalia yra kavinė, gyvenamieji namai, senelių pensionas. Jo gyventojai ten nėra izoliuoti. Pensiono kieme po skėčiu sėdi švarios gražios bobulytės, suraitytais žilais plaukeliais, ir geria kavą“, – pasakoja pasaulio mačiusi verslininkė.
M. Misevičiūtė mano, kad bent šiek tiek pagerinti mūsų senukų gyvenimo sąlygas globos įstaigose nėra sudėtinga. „Prisimenu, kaip sovietiniais laikais keliaklupsčiavome prieš užsieniečius. Bet kodėl dabar taip save žeminame? Ar sunku senukui po kojomis patiesti kilimą, sušukuoti močiutei plaukus? Negi neįmanoma pakeisti baisių juodų skudurų, neprimenančių padoraus drabužio? Galų gale gal galima jų gauti iš labdaros? Kodėl negalima pakeisti sauskelnių, nuprausti žmogaus – juk tada ir pačiam prižiūrinčiajam bus maloniau“, – svarsto ponia Milda.
Vienoje aplankytoje globos įstaigoje ji išgirdo: o kam gyventojams geresni tualetai? Esą žmonės atvykę iš kaimo, ten gal už tvarto bėga. „Bet jei žmogus visą gyvenimą neturėjo gerų sąlygų, ar tai reiškia, kad ir senatvėje jų nereikia?“ – minėtu požiūriu baisisi pašnekovė. Neturintieji sunkiai sergančių tėvų galbūt nesuvokia šios bėdos. „Bet juk daugelio tėvai gyvena kaime, kur dabar tapo pavojinga gyventi. Galų gale, kodėl negalvojama, kas pačių laukia senatvėje? Jauni žmonės išvyksta į užsienį ir nežada grįžti. Visuomenė sensta – kas mus prižiūrės?“ – klausia moteris.
Didžiausia avantiūra
Savo sumanymą kurti privačius senelių namus M. Misevičiūtė vadina turbūt didžiausia avantiūra. Mat nesitikėjo, kad kils tiek keblumų, sunkiai suvokiamų reikalavimų. „Supratau, kad niekam mano sumanymo nereikia. Nesulaukiau pagalbos iš žmonių, kurie privalo dirbti tą darbą ir už tai jiems mokama“, – konstatuoja moteris. Anot M. Misevičiūtės, Vilniaus savivaldybės valdininkai leido suprasti, kad nėra galimybių dalyvauti konkurse, kurį laimėjus, senelių globos namai gautų tam tikrą finansinę paramą.
Beje, verslininkei nepavyko gauti ir banko paskolos senelių namų steigimui – esą sumanymas įdomus, bet iš kur gausite pelno? Vis dėlto privatūs 60 vietų senelių globos namai turėtų atverti duris jau po kelių mėnesių. Jie įsikurs šalia Vilniaus, buvusio motelio patalpose. Sergantiesiems Alzheimerio liga numatyta 20 vietų. Jie, prižiūrimi samdomo medicinos personalo, gyvens atskirai nuo kitų senukų. Pragyvenimas čia, žinoma, kainuos.
Senatve reikia rūpintis dabar
Anot Vilniaus psichikos sveikatos centro Gerontopsichiatrijos skyriaus vedėjos daktarės Genovaitės Šimkuvienės, reikia įsisąmoninti, kad visų senstančios visuomenės narių valstybė tikrai negalės išlaikyti. Ir visos kaltės dėl senų žmonių priežiūros bėdų jai negalima suversti.
„Visame pasaulyje žmonės sukauptą per gyvenimą turtą panaudoja savo senatvei. Pavyzdžiui, Danijoje, tėvai vaikams turto nepalieka – jį parduoda arba jiems, arba svetimiems, o už gautus pinigus būna išlaikomi. Lietuvoje tėvų užgyventą turtą – butą, namą ar santaupas pasiima vaikai, vaikaičiai, dukterėčios, o patys nenori rūpintis pasenusiais artimaisiais, visą atsakomybę užkrauna valstybei, gydymo įstaigoms“, – sako G. Šimkuvienė.
Beje, pastebėjimų, kad ligoninėse daugėja niekieno nelankomų senelių, spaudoje pasitaiko vis dažniau. Marijos legiono, katalikiškos organizacijos, kurios narės lanko ligoninėse esančius vienišus žmones, pirmininkė Eugenija Mačiulienė „Laikui“ pasakojo, kad atvejai, kai seno, ligoninėje dienas baigusio žmogaus nėra net kam palaidoti, šiandien tikrai nereti.
„Išlaikymo senatvėje problema Lietuvoje tikrai opi. Turėtų būti sistema, užtikrinanti, kad vienišas, neturtingas žmogus nemokėtų už savo priežiūrą, o turintis pinigų – turėtų kam už tai sumokėti. Mano nuomone, žmogus ir Lietuvoje turėtų parduoti turtą per notarą ar advokatą, o gauti pinigai turėtų būti pervesti į pensionato, kur jis gyvena, sąskaitą. Kas liks – tegu atitenka artimiesiems. Prireikus slaugyti vaiką, tėvai nešaukia, kad vaistai kainuoja. Reikia įsisąmoninti, kad prižiūrėti tėvus – irgi kainuos“, – sako G. Šimkuvienė.
Suteikti savo tėvams geresnes gyvenimo sąlygas yra įvairių galimybių. Jei pragyvenimui globos namuose neužtenka tėvų gaunamos pensijos, apmokėti gali padėti vaikai. Be to, Lietuvos įstatymai leidžia butą ar namą palikti savivaldybei su sąlyga, kad ši, pardavusi turtą, kas mėnesį skirs tam tikrą sumą žmogaus išlaikymui jo pasirinktuose globos namuose. Tokiomis sąlygomis turtą galima užrašyti ir privačiam asmeniui.
Su daugybe senų žmonių gyvenimo istorijų susidūrusi gydytoja pabrėžia: kol žmogus sugeba blaiviai mąstyti, turi galvoti, kaip gyvens senatvėje. Lietuvoje tai vis dar neįprasta. „Kartais klausiu 70-metės močiutės, ką darys, kai jau negalės pati savimi pasirūpinti? O ji atsako: „Nežinau, dar negalvojau“ „O kada galvosite?“ – vėl klausiu“, – pasakoja G. Šimkuvienė. Gydytoja mano, kad žmogus turi iš anksto aptarti su notaru, kas atsitiks jam ir jo turtui, kai jis jau nesuvoks aplinkinio pasaulio.
