Vėžio baimė: be kokių dar organų įmanoma išgyventi

Holivudo žvaigždei Angelinai Jolie atlikta krūtų pašalinimo operacija visame pasaulyje sukėlė aršias diskusijas. Pasak Lietuvos medikų, dėl vėžio rizikos šalinamos ir kiaušidės, nors moterys su savo lyties organais atsisveikina labai skausmingai. Kaip atrodo moterų gyvenimas be kiaušidžių, o vyrų – be prostatos? Pagaliau ar įmanoma gyventi be skrandžio, šlapimo pūslės, tik su vienu plaučiu?

Pasirodo, taip. Todėl 37-erių A. Jolie po atliktos krūtų pašalinimo operacijos ruošiasi dar bent vienai operacijai - planuoja pašalinti ir kiaušides. Tokius sprendimus ji priėmė, nes dėl geno BRCA1 mutacijos jai buvo prognozuota 87 proc. krūties vėžio rizika. Kadangi ji turi šį „blogąjį“ geną, moteriai tebegresia didelė rizika susirgti kiaušidžių vėžiu, kurio tikimybę gydytojai vertina 50 proc.

Moterys su lyties organais atsisveikina tik kraštutiniu atveju

Pasak Vilniaus universiteto onkologijos instituto (VUOI) Onkoginekologijos skyriaus onkologės ginekologės Birutės Intaitės, šalinti kiaušides tenka ir Lietuvos moterims, tačiau pastarosios su savo lyties organais išsiskiria tik kraštutiniu atveju.

„Kalbant apie kiaušidžių vėžį, problema ta, kad labai sunki jo diagnostika. Ankstyvos stadijos jis diagnozuojamos tik atsitiktinės patikros metu, o 75 proc. atvejais jis nustatomas jau trečios arba ketvirtos stadijos. Todėl jei iš tiesų yra didelė genetinė rizika sirgti kiaušidžių vėžiu, moteriai, kuri jau nėra reprodukcinio amžiaus ir jos kiaušidžių veikla nėra tokia aktyvi, patariama kiaušides pašalinti. Jei moteris sirgo krūties vėžiu, taip pat labai didelė rizika, kad vėžys atsinaujins kiaušidėse arba gimdos ertmėje. Turiu net keletą pacienčių, kurios yra pagijusios po žarnyno vėžio, tačiau dabar joms metastazės kiaušidėse. Lygiai tas pats būna su krūties vėžiu. Todėl onkologai visada stengiasi padaryti vienu žingsneliu daugiau nei reikėtų. Tačiau jei nėra rizikos, sveikų organų tikrai niekas nešalina.

Kitas dalykas, kad psichologiškai ginekologiniai organai labai siejami su moteriškumu. Turbūt tai normalu, tačiau būtent todėl moterys su jais atsisveikina labai sunkiai, tik kraštutiniu atveju. Kartais mes, gydytojai, matome, kad vėl ir vėl reikės operuoti, todėl iškart siūlome radikalią operaciją, o moterys nesutinka. Anksčiau būdavo paprasčiau. Jei moteris jau pagimdydavo vaikų, ji ramaus gyvenimo vardan rinkdavosi kiaušidžių šalinimą. Šiandieninės moterys kitokios. Gal kaltas grožio ir jaunystės kultas“, - svarstė pašnekovas.

Beje, vienas iš kiaušidžių vėžio rizikos veiksnių – ir įvairios buvusios ginekologinės ligos jauname amžiuje, pavyzdžiui, uždegimai, hormoniniai sutrikimai. Kita vertus, net jei moteris turi genetinį sindromą, nebūtinai išsivystys vėžys. Moterys tai žino ir nėra linkusios atlikti prevencines operacijas. Medikė yra turėjusi net 60-70 metų pacienčių, kurioms reikėjo pašalinti vieną kiaušidę, bet išgirdusios pasiūlymą šalinti ir antrą, kad išvengtų rizikos, atsisakydavo.

Žinia, kiaušidės yra tapatinamos su moters jaunyste, o jų veiklos silpnėjimas – su senatve. Taigi kaip atrodo moters gyvenimas be kiaušidžių? Pasak B. Intaitės, tai priklauso ne tik nuo fiziologijos, bet ir nuo psichologinio moters nusiteikimo. Yra moterų, kurios nejaučia jokių nemalonių simptomų, tačiau yra tokių, kurios reaguoja nepaprastai jautriai, joms atsiranda menopauzės padariniai su karščio bangomis ir kitais nemaloniais simptomais, o vartoti pakaitinę hormonų terapiją jos ne visada galima, nes ji gali paskatinti vėžio atsinaujinimą. Taigi tenka verstis su augaliniais vaistais, sportu, psichoterapija. Po kurio laiko organizmas paprastai prisitaiko prie naujos būklės ir nebereikia jokių vaistų.

„Senėjimo procesas iš tiesų susijęs su kiaušidžių silpnėjimo veikla, nes kai tam tikri receptoriai, išsidėstę visame organizme, negauna kiaušidžių gaminamų hormonų, organų funkcijos keičiasi, pavyzdžiui, oda tampa ne tokia elastinga, taip pat kinta kraujagyslės. Tačiau senėjimas priklauso ne tik nuo hormonų, bet ir nuo bendros žmogaus biologijos“, - tikino ginekologė.

Didžiausia kiaušidžių vėžio rizika – 55-70 metų moterims, tačiau jis nustatomas ir jaunoms moterims. Išgyvenamumas yra labai nedidelis, kadangi retai kada pavyksta jį diagnozuoti laiku. „Jei rizika iš tiesų didelė, gal saugiau gyventi be kiaušidžių, aišku, viskas priklauso nuo moters amžiaus“, - apibendrino pašnekovė.

Išgirdę diagnozę, vyrai pamiršta erekciją, bet vėliau jos pasigenda

VUOI Onkourologijos poskyrio onkologas urologas Albertas Ulys įsitikinęs, kad vyrų prostata vien dėl vėžio rizikos greičiausiai niekada nebus šalinama, tačiau artimiausiu metu jau galimos operacijos, kai vėžys nustatomas ne biopsijos metu, bet tik iš genetinių kraujo tyrimų.

„Šie atsiradę tyrimai pakankamai patikimi, visgi urologai dar nesiryžta šalinti prostatos be biopsijos. Manau, kad ateityje kai kuriais atvejais irgi bus atliekamos panašios į krūties šalinimo operacijos, jei tyrimais bus nustatoma, kad yra vėžys ir jis agresyvus. Remiantis vien tik vėžio tikimybe, prostata greičiausiai niekada nebus šalinama“, - sakė pašnekovas.

Pasak mediko, prostatos ligos jaunėja, todėl jau kalbama apie tai, kad vyrai turėtų tikrinti nuo 40 metų. Be to, jei vėžys atsiranda jauniems žmonėms, jis būna agresyvesnis, plinta į kitus organus. Jei vėžys atsiranda senyvame amžiuje, dažniausiai jis būna ramus ir žmogus numiršta ne nuo vėžio.

„Šalinimas – pats patikimiausias gydymo būdas, tačiau šiuo metu tampa madingas vadinamasis aktyvus stebėjimas, kai netaikomas joks gydymas, jeigu vėžys neagresyvus ir neplinta. Tokiu atveju gyvenimo kokybė nukenčia mažiausiai. Tačiau jei žmogus per 40 metų, jis nebesitiki turėti vaikų, techniškai gerai padarius operaciją ir išsaugojus erekcinius nervus, toks žmogus netgi turėtų privalumų: jo moteriai nebereikia dirbtinės kontracepcijos“, - aiškino A. Ulys.

VUOI iš viso jau atlikta beveik 3 tūkst. prostatos šalinimo operacijų, tačiau jos taikomos tik trečdaliui visų sergančiųjų. Daugiau nei pusė pacientų renkasi spindulinę terapiją, likę – aktyvų stebėjimą. Didžiausia operuojančių chirurgų problema – kaip išsaugoti nervus, kad po operacijos neatsirastų šlapinimosi problemų ir nesutriktų erekcija.

„Mūsų patirtis rodo, kad šlapinimosi problemos nėra dažnos ir paprastai pataisomos. Erekcija, aišku, visais atvejais nukenčia. Tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kokia ji buvo prieš operaciją: jei silpna, negalima tikėtis, kad pagerės. Problema ta, kad nervai, kurie eina varpos link ir reguliuoja erekciją, praeina šalia prostatos. Jei vėžys agresyvus, jų gali nepavykti išsaugoti, antraip vėžys liks. Visada tenka laviruoti tarp dviejų kraštutinumų: kuo daugiau stengiesi išsaugoti nervų, tuo daugiau šansų, kad vėžys gali likti. Kai tuo metu klausiame vyrų, kokie jų lūkesčiai dėl erekcijos, jie visi tuo metu sako, kad reikia daryti viską, kad būtų išsaugota gyvybė, o erekcija nėra svarbi. Tačiau ji svarbi kiekvienam vyrui. Ir kai žmogus pasveiksta, jis pasigenda šios funkcijos. Todėl gydytojas visada turi aptarti šį klausimą su pacientu – kiek erekcija ateityje jam bus svarbi“, - teigė A. Ulys.

Nors prostatos vėžys laikomas ne pačiu pavojingiausiu, su ketvirtos stadijos vėžiu žmogus gali išgyventi 10 ir daugiau metų, visgi tai pagrindinė vyrų mirtingumo nuo vėžio priežastis. Kasmet nuo prostatos vėžio miršta 500-600 vyrų.

Be kokių organų žmogus sėkmingai išgyvena

Pasak mediko, daug paprasčiau priimti šalinimo sprendimą, jei organas sudarytas iš dviejų dalių, pavyzdžiui, inkstai. Kadangi šiandien žmonėms atliekama daug tyrimų, inkstų vėžys vis dažniau diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje.

„Dabar turime net keturis metodus inkstų vėžiui gydyti. Jei jis siekia per 8 cm, šalinamas inkstas. Jei auglys mažesnis, šalinama tik dalis inksto. Jei žmogus jau turi tik vieną inkstą, taikoma termodestrukcija – prideginimas aukštomis radijo bangomis, o naujausias metodas – naviko sušaldymas specialia aparatūra. Neseniai tokią procedūrą atlikome gana jaunai moteriai, trijų mažų vaikų mamai. Moteris paveldėjusi sindromą, kai vystosi daugybiniai inkstų vėžiai. Ji turi jau tik vieną inkstą, kuris du kartus operuotas. Daugiau operacijų daryti negalėjome. Jeigu jį pašalintume, tektų daryti dializę, kol atsirastų donoras, o dializė, kaip manoma, gali išplatinti vėžį. Tuo tarpu su vienu inkstu ar net su jo puse žmogus gyvena nejausdamas jokio diskomforto“, - aiškino A. Ulys.

Be jokių ypatingų pasekmių šalinama ir skydliaukė – tiek tuomet, kai nustatomas vėžys, tiek kilus tokiems įtarimams. Tiesa, po operacijos žmogus visą gyvenimą turi vartoti skydliaukės hormonus.

Sėkmingai gali būti pašalinamas net skrandis, o jo vietoje iš plonosios žarnos padaromas linkis. Diskomfortas, pasak mediko, yra, bet gyventi galima.

Pašalinus šlapimo pūslę, ji suformuojama iš plonųjų žarnų ar iš storosios žarnos kilpų ir prijungiama atgal arba padaroma dalinė konstrukcija – šlapimtakiai suvedami į žarnos segmentą, o šis išvedamas į pilvo sieną. Tačiau tuomet jau tenka nešiotis maišiuką šlapimui.

Kasa pašalinimas jau žmogaus sveikatai sukelia daugiau problemų. Mat be kasos gyventi neįmanoma, nes ji atlieka daug įvairių funkcijų – gamina fermentus ir insuliną. Po operacijos tenka gerti vaistus, tačiau jie visų pašalinių poveikių nekompensuoja.

O štai be vieno plaučio žmogus gyventi puikiai prisitaiko. Žinoma, sportininkas jis jau nebus, tačiau gyventi gali visai kokybiškai.

„Žinoma, organo šalinimas – radikali operacija. Anksčiau buvo mada šalinti apendicitą, net kai nėra uždegimo, arba operuoti tulžies pūslės akmenis, nors jie nesukelia jokių simptomų. Visgi vėliau prieita išvados, kad operacija taip pat gali turėti savų pasekmių ir komplikacijų. Šiuo metu labai tobulėja diagnostiniai tyrimai – jie tampa vis labiau patikimi. Kita vertus, visada yra tikimybė praleisti grėsmę. Pavyzdžiui, gali būti visai nedidelė karcinoma, bet jau su metastazėmis į kaulus ir kitur. Taigi visada galime vėžį pražiopsoti“, - svarstė A. Ulys.