Moteriai prieš trejus metus nustatytas skrandžio vėžys ir visos pastangos pristabdyti ligą iki šiol bevaisės – liga jau pasiekė ketvirtą stadiją.
Vienintelė viltis – Lietuvoje šiuo metu nekompensuojami vaistai, kurie Monikos šeimai per brangūs.
- Kas išdavė ligą?
- Sveikata visiškai nesiskundžiau. Pagimdžiau du vaikučius, spėju, tada ir išlindo bėdos. Labai netikėtai, greitai ir be jokių simptomų.
O įtarimai kilo tada, kai skrandis ėmė „streikuoti“, nevirškinti maisto. Iš pradžių mėginau visus natūralius gydymo būdus. Niekas negalėjo atrasti priežasties. Tik padarius kompiuterinę tomografiją paaiškėjo, kad auglys jau apėmęs skrandį ir kad jis - visų nusiskundimų kaltininkas.
Man nepasakė, per kiek laiko jis užaugo, tačiau ilgą laiką nejaučiau jokio diskomforto, dėl kurio būtų kilusi mintis kreiptis į medikus. Tačiau kai jį atrado, jis jau buvo pažengęs – jo dydis siekė apie 9 cm. Nuo pirmųjų simptomų iki tikrosios diagnozės praėjo lygiai pusė metų. Tada sekė operacija.
- Po kokių 5 mėnesių, kai niekas negalėjo nieko rasti, mama pasiūlė nuvykti pas onkologą. Žinoma, vien šią mintį prisileisti buvo sunku, tačiau pasirinkimo nebuvo. Nuvažiavau ir ten išgirdau diagnozę. Ryškiausia emocija, kurią pamenu, tai beribis noras kuo greičiau atsikratyti augliu. Operacija atrodė kaip vienintelis išsigelbėjimas, mat tuos pusę metų kankinausi skaudžioje nežinioje. Gerai, beje, ir tai, kad po diagnozės man pasiūlė paskaityti įvairios literatūros, kuri padėjo išlipti iš tos krizės, kiek nurimti.
- Kaip praėjo operacija? Ar daktarai galėjo ką nors po jos žadėti?
- Operacija buvo ganėtinai sudėtinga, truko 5 val. Atsigavau po jos sunkiai. Daktarai man nieko, jokių terminų nežadėjo. Jų teigimu, viskas priklauso nuo žmogaus. Kiekvieno žmogaus vėžys – individualus atvejis. Tačiau operaciją jie vadino sėkminga. Išsikapanojau iš tos intervencijos į kūną, tačiau buvo labai sunku save įtikinti, kad man reikia chemoterapijos. Kadangi visi markeriai buvo geri, guodžiau save, kad vėžys buvo galutinai pašalintas, nebegrįš. Iš pradžių išmėginau visus kitus įmanomus variantus – ir mineralinį vandenį gėriau, valgiau įvairias žoles, išbandžiau ir žaliavalgystę, tačiau supratau, kad mano atvejis – per sudėtingas. Supratau, kad mano atvejis per sudėtingas ir turiu susitaikyti su chemoterapija.
- Kaip jautėtės po chemoterapijos?
- Sunkokai. Buvo trijų savaičių kursai, kurie lyg ir pristabdė visą procesą, plitimą link kepenų. Deja, po pusės metų markeriai vėl ėmė kilti. Tikėjausi, kad chemoterapija padės ilgesniam laikotarpiui. Netikėjau, kad liga sugrįš taip greitai. Tai buvo liūdniausia.
- Iškentėjote jau du chemoterapijos kursus, tačiau dabar medikai suteikė naują viltį – Lietuvoje dar nekompensuojamus vaistus.
Užsirašiau į pirmą gydymo kursą, tačiau pinigai labai greitai senka. Turiu pinigų pradžiai, tačiau po dviejų savaičių – jau kitas kursas, dėl kurio nebežinau, ką ir daryti.
- Kaip dabar jaučiatės?
- Pilvas įsitempęs. Sunku gerti skysčius, juos reikia riboti. Jausmas, kad skrandis persipildo tiek, kad plyšta. Tada seka pykinimas, sunkumas, valgyti beveik negaliu. Fermentai kepenų pakilę, tad procesas sparčiai juda į priekį, nieko nelaukdamas. Viskas blogėja akyse ir tik galiu tikėtis, kad jau po pirmojo kurso bus geriau. Gydytojas sakė, kad tie brangieji vaistai labai sustiprina vaistų derinio efektą ir galima ištempti ilgiau. Belieka tikėtis, kad po pusmečio gal dar atsiras naujų vaistų. Telieka tikėtis.
- Veikiausiai viltį palaiko ir jūsų mažieji.
Labai sunku ir vyrui. Ypač pastaruosius dvejus-trejus metus. Išgyvenome ir dar bandome kapstytis toliau. Tai yra stebuklas. Yra žmonių, kurie tokių krūvių ir neatlaiko. Gyvenimas dabar išties dramatiškas, bet mes laikomės. Turiu seserį, palaikančių draugų. Aplinkiniai žmonės tikrai labai padeda. Nereikia savo diagnozės slėpti ir būtina dalintis tiek gerais, tiek blogais dalykais – iš kažkur tave gali pasiekti nauja informacija apie gydymo būdą, naujus vaistus.
- Ar jūsų giminėje kam nors buvo diagnozuotas vėžys?
- Ar anksčiau daug dėmesio skyrėte sveikatai?
- Ne. Iki šiol buvau absoliučiai sveikas žmogus. Neturėjau jokių operacijų, kitų sveikatos sutrikimų. Vienintelis paaiškinimas, kad tai išaiškėjo po gimdymų.
Reikalingų vaistų kurso kaina: 66 000 EUR. Padėti Monikai galite ir Jūs - svarbi kiekviena auka. Visą informaciją kaip tai padaryti rasite ČIA.