Tačiau didesnį poveikį mergaitės gyvenimui padarė ne gripas, o tai, kad gydytojas pavėlavo į gimdymą. Dr. Goodas vėlavo, todėl prie Rose budėjusi seselė liepė jai suglausti kojas ir nesistanginti, kol neateis gydytojas.
Vėliau Rose suprato, kad Rosemary, kurią šeimoje visi vadino Rosie, skyrėsi nuo kitų vaikų, nes ji labai retai verkė, rašo britų dienraštis „The Daily Mail“.
„Ar dėl dr. Goodo vėlavimo naujagimei kritiniu metu pritrūko deguonies? – savo knygoje „The Missing Kennedy, Rosemary Kennedy and the Secret Bonds of Four Kennedys“ rašo Elizabeth Koehler-Pentacoff.
Rašytoja ir jos mama dažnai lankė mamos seserį vienuolę Paulus, kuriai buvo pavesta rūpintis Rosemary. Jos taip pat daug bendravo su Rosemary ir ją labai mylėjo.
Savo pačios memuaruose Rose Kennedy rašė: „Ji visko mokėsi lėtai ir atrodė, kad kai kurių dalykų atlikti jai nesisekė išmokti arba ji nemokėjo to atlikti gerai ar nuosekliai“.
„Kai ji jau buvo pakankamo amžiaus pradėti žaisti įvairius žaidimus, pastebėjau, kad, pavyzdžiui, ji nemokėjo valdyti savo rogučių. Kai jau buvo pakankamai ūgtelėjusi, kad pradėtų mokytis skaityti ir rašyti, jai tai sekėsi be galo sunkiai, ir vietoj to, kad rašytų iš kairės į dešinę, ji tai darė atvirkščiai“, – rašė Rosemary mama.
Kai Rosemary pradėjo lankyti Bruklaine, Masačūsetso valstijoje, „Edward Devotion“ mokykloje veikiantį darželį, buvo pastebėta, kad jai trūksta esminių kognityvinių gebėjimų. Ji nebendravo su bendraklasiais, nors namie ji tiesiog dievino savo vyresniuosius brolius Jacką ir Joe, kurie taip pat skyrė jai daug dėmesio.
Dėl savo problemų sulaukusi septynerių metų mergaitė negalėjo grįžti mokytis į „Edward Devotion“ mokyklą. Jos tėvas pasikonsultavo su Harvardo universiteto, kurį pats baigė, Psichologijos fakulteto specialistais. Buvo atliktas Rosie protinio gebėjimo testas ir buvo diagnozuota, kad ji yra „protiškai atsilikusi“. Tėvams buvo pasiūlyti atiduoti ją į specialią gydymo įstaigą.
Jos motiną Rose tokia diagnozė šokiravo. „Mano pirminė reakcija buvo šokas ir nuostaba, – rašė ji. – Kaip ir visos motinos, aš meldžiau, kad mano vaikas būtų normalus ir sveikas... Turėjau išgyventi kiekvienos motinos košmarą ir sužinoti, kad mano vaikas turės gyventi šiame pasaulyje su negalia.“
Tačiau Rose net neįsivaizdavo, kokia iš tiesų neįgali Rosemary taps po to, kai 1941 metais, kai jai bus 23 metai ir jos tėvas duos leidimą atlikti frontalinę lobotomiją.
Rosemary tėvai net galvoti nenorėjo apie jos atidavimą į kažkokią gydyklą, todėl mergaitę namie mokė ateinantys mokytojai ir pati mama.
Prieš mergaitei ruošiantis eiti į pirmąją klasę, kaip to reikalavo Masačūsetso valstijos įstatymas, ji atliko Binet protinių gebėjimų testą, kuris parodė, kad jos intelekto koeficientas yra tarp 60 ir 70. Tai reiškė, kad jos protinis amžius buvo kaip maždaug 8-12 metų vaiko.
Kai 1934 metais Rosie sukako trylika, uolūs katalikai jos tėvai nusprendė, kad dukrą galėtų mokyti vienuolės iš Šventosios širdies vienuolyno Rod Ailando sostinėje Providense. Ji buvo mokoma atskiroje klasėje nuo kitų vaikų. Atsidėkodami už tai Rosie tėvai vienuolyno mokykloje įrengė teniso kortą.
Rosemary gebėjimai skaityti, rašyti ir skaičiuoti taip niekada ir netapo geresni, negu ketvirtoko, nors ji sunkiai dirbo.
Vėliau Rosie grįžo į Bruklainą, kur su ja dirbo specialistai ir mama. Siekdama lavinti jos koordinaciją ji su dukra žaidė tenisą.
Rosie labai džiaugėsi grįžusi namo ir norėjo daugiau išeiti iš namų, kaip ir jos broliai bei jaunesnės seserys. Jai jau ėmė pabosti nuolatinė priežiūra, todėl ji ėmė slapčia sliūkinti iš namų. O pagauta ji puldavo į isteriją.
„Klykdama kaip koks gyvūnas ji puldavo ant žemės ir imdavo daužyti rankomis ir kojomis į grindis ir verkti“, – savo knygoje rašo E. Koehler-Pentacoff.
1939 metų rugsėjį, kai Anglija įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, visa Kennedy šeima, išskyrus Joe ir Rosemary, grįžo į Jungtines Valstijas. Tačiau 1940 metais Adolfui Hitleriui grasinant įsiveržti į Jungtinę Karalystę, Joe asmeninis sekretorius ir patikėtinis Eddie'is Moore'as palydėjo Rosie į Jungtines Valstijas.
Ir vėl ji galėjo būti savo mylimais broliais. Tų metų rudenį Rosie buvo išsiųsta į kitą vienuolyno mokyklą Vašingtone, nes šeima nerimavo dėl jos moteriškėjančių kūno formų ir seksualumo. Vienuolės netrukus išsiaiškino, kad gražuole virtusi Rosie vakarais slapčia išeina ir tavernose susitinka su vyrais.
Jos tėvas netrūko sugrąžinti ją namo ir priskyrė jai guvernantę, kad ši ją nuolat stebėtų.
Rosie labai pyko, nes norėjo tokios pačios laisvės, kurią turėjo jos broliai ir seserys. Jos emociniai protrūkiai dažnėjo ir darėsi vis smurtingesni. Vėliau jai pasireiškė priepuoliai, kuriuos medikai priskyrė epilepsijai.
Joe Kennedy'is nebežinojo, ką daryti. Jis nežinojo į kokius gydytojus kreiptis, ir baiminosi, kad dukra pakenks jo ir jo sūnų politinėms ambicijoms.
Vėliau jis perskaitė, kad yra tokia procedūra, vadinama frontaline lobotomija, kuri tikrai turėtų padėti.
1914 metų lapkritį, nežinant šeimai Joe nuvedė Rosemary apžiūrai pas George'o Washingtono universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorių dr. Walterį Freemaną. Jis diagnozavo Rosemary „depresiją“ ir jos tėvui pasakė, kad nauja neurologinė procedūra – frontalinė lobotomija – „padarys ją laimingą ir patenkintą“.
Joe davė sutikimą tokiai procedūrai, kuri pakeitė visą Rosie gyvenimą.
W. Freemanas nebuvo chirurgas. Jis buvo profesorius, kuris vedė teatralizuotas paskaitas ir klestėjo dėl studentų baisėjimosi ir žavėjimosi. Jis bendradarbiavo su neurochirurgu dr. Jamesu Wattsu ir kartu operuodavo lavonus.
Porelė taip pat savo operacijoms kandidatų ieškodavo įvairiose psichiatrinėse sanatorijose ir gydyklose. Jeigu operacija ir nepavykdavo, nebuvo kam skųstis.
Operaciją jie atliko ir Rosie. Jai buvo pažeista priekinė smegenų dalis, kad ji taptų ramesnė. Vėliau mergina buvo išsiųsta į psichiatrinę ligoninę „Craig House“ už valandos kelio nuo Manhatano.
Šeimos nariai jos niekada nelankė. Joe niekam nepapasakojo apie atliktą procedūrą. Savo žmonai jis pamelavo, kad Rosie būklė pablogėjo ir gydytojai patarė ją uždaryti į ligoninę ir nelankyti. Jis neatskleidė, kur ta ligoninė.
Po atliktos operacijos Rosie tapo iš dalies paralyžiuota. Jos galva nusviro ant kairiojo peties. Ji tapo labai vangi ir nepajėgi ką nors daryti. Vėliau jai pavyko vėl išmokti vaikščioti, valytis dantis ir pačiai apsirengti.
1949 metais sužinojęs, kad „Craig House“ ligoninėje Rosie patiria seksualinę prievartą, Joe perkėlė ją į protiškai atsilikusių žmonių namus Džefersone, Viskonsino valstijoje, kuriems vadovavo vienuolės. Būtent čia ja ėmė rūpintis sesuo Paulus, ir Rosemary būklė ėmė gerėti.
Sesuo Paulus užmezgė ypatingai stiprų ryšį su Rosie ir daugelį metų ja rūpinosi.
Dvidešimt metų Kennedy šeima nežinojo, kas nutiko Rosie ir niekada nesidomėjo, nes patikėjo šeimos patriarcho žodžiu.
1961 metų gruodį Joe ištiko insultas ir jis nebegalėjo pats tvarkyti savo reikalų, ir jo žmona Rose sužinojo, kur yra jos vyriausia dukra Rosie ir ją ėmė ją lankyti. Lankė ją ir kai kurie kiti šeimos nariai.
Sesuo Paulus mirė 1996 metų kovą sulaukusi 86 metų, o Rosie mirė 2005 metų sausio 7 d. taip pat sulaukti 86 metų.