Kaip DELFI pasakojo Rimantas (vardas pakeistas – DELFI), pirmuosius negalavimus pajuto prieš 8 metus. Tuomet jis buvo pačiame jėgų žydėjime, 40 metų.
„Visada sportavau, buvau fiziškai pasirengęs, sveikas, tačiau atkreipiau dėmesį, kad ryte vis atsikeliu išpiltas prakaito. Pradėjo kristi svoris, per trumpą laiką netekau 10 kilogramų. Gyvenime niekada nebuvau ėmęs nedarbingumo ar dėl sveikatos problemų ėjęs pas gydytojus, nebent dėl vairuotojo pažymėjimo ar kartą per metus dėl darbo“, – sakė nuo 1997 metų Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis vyras.
Pradėjo pastebėti, kad trūksta sveikatos, vis gulinėja. Stipriai suskaudo virš pusiaujo, nugaros pusėje. „Surietė taip, kad net negalėjau išlipti iš lovos. Kreipiausi į šeimos gydytoją, kuri įtarė radikulitą ir išrašė nuskausminamųjų. Nepadėjo, todėl paprašiau, kad skirtų šlapimo, kraujo tyrimus. Širvintose sesutė bastelėjo į pirštą, paėmė kraujo, o po kelių minučių bėgte atbėgo, kad kažkas negerai“, – prisiminė karininkas.
Pakartojus kraujo tyrimus, vyras buvo skubiai nusiųstas pasidaryti echoskopiją. Tyrimas parodė, kad Rimantui labai padidėjusi blužnis, o tai gali būti kraujo ligos požymis. Gavęs siuntimą pas hematologą, nuvyko į Santariškes.
„Ten taip pat padarė echoskopiją, kraujo tyrimą. Mes su žmona sėdim, juokaudami laukiam tyrimų rezultatų, o kai pasakė diagnozę, tai iki mašinos ėjome tylėdami, įsėdome ir dar pasėdėjome vienas kitam nesakydami nė žodžio“, – pasakojo Rimantas.
Lėtai augantis baltųjų kraujo kūnelių vėžys
Gydytojai paaiškino, kad lėtinė mieloleukemija (LML), kuria jis serga, tai lėtai augantis baltųjų kraujo kūnelių vėžys, kuris atsiranda dėl specifinių genetinės medžiagos persitvarkymų susidarius Filadelfijos chromosomai.
Dėl genetinės medžiagos pokyčių sutrinka ir tampa nekontroliuojama normali tam tikrų pirmtakinių kraujodaros ląstelių gamyba ir prailgėja jų gyvavimo trukmė. Ilgainiui jos ima slopinti, „išstumia“ normalią kraujodarą iš kaulų čiulpų.
„Galvojau, kad jau viskas. Bet gydytojai nuramino, kad mano mieloleukemijos forma – lengviausia, lėtinė“, – pridūrė Rimantas.
Liga nesitraukė
Sužinojęs diagnozę karininkas apie tai pasakė vaikams. Pažįstama medikė suvedė su jaunu hematologu, kuris labai gerai jį nuteikė, patardamas neišgyventi, neva, jei netiks vieni vaistai, gaus kitus.
„Man tas palaikymas buvo labai labai svarbus. Iš karto abu su žmona nusiraminom. Jis mums kaip koks psichologas padėjo. Paskui dar kreipiausi į transplantologą, ar verta būtų ieškoti kaulų čiulpų donoro. Bet gydytojas tuo abejojo, nes nebeesu dvidešimtmetis, todėl tikimybė, kad transplantacija padės, lygi 50 proc.“, – prisiminė karininkas.
Pradėjus vartoti vaistus, kraujo tyrimai iš karto pagerėjo, tačiau molekulinis tyrimas rodė, kad liga nesitraukia.
Ypač Rimantui įstrigęs gydymas interferonu, kuris turėjo labai stiprų pašalinį poveikį: „Iš vakaro, kai susileisdavau injekciją, man dar nieko. Bet rytą baisiausiai užkildavo temperatūra. Reikėdavo keltis ir eiti į darbą, o mane visą kratydavo, temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių ir daugiau“.
Nepaisant sunkumų, tarnybos karininkas nemetė. Kaip patarė gydytoja, išgerdavo rytą paracetamolio ir važiuodavo.
Paskui Rimantui pavyko skirti pirmos kartos vaistus, skirtus lėtinei mieloleukemijai gydyti. „Buvo daug geriau, 2010 metais blogųjų ląstelių jau buvo kaip reikiant sumažėję, tačiau po pusmečio molekulinis tyrimas, kurio tada dar nebuvo galimybės atlikti Lietuvoje, parodė, kad situacija blogėja. 2011 metais jam buvo skirti modernūs – antros kartos vaistai, kuriuos Rimantas sėkmingai vartoja iki šiol“.
Negali dalyvauti tik tarptautinėse operacijose
„Dabar jokių šalutinių vaistų poveikių nejaučiu, gyvenu, kaip sveikas žmogus“, - pasidžiaugė DELFI pašnekovas.
Sužinojęs, kad susirgo, Rimantas labiausiai nerimavo, kad neužkrėstų savo vaikų. Tačiau gydytoja patikino, kad lėtinė mieloleukemija neužkrečiama.
„Nuo ko aš susirgau – niekaip nesuprantu ir daktarai negali paaiškinti. Gal kažkokios jonizuojančios spinduliuotės buvo tarnaujant sovietinėje armijoje – Sibire dirbome prie raketų? Nežinau“, – sakė DELFI pašnekovas.
Kariams keliami dideli reikalavimai ir, kaip būtų galima manyti, sunkiai susirgusiam žmogui tai gali būti papildoma problema. Tačiau Rimantas apie savo ligą iš karto pranešė vadui, kuris ne tik palaikė, bet ir bandė rūpintis, iš kur gauti pinigų moderniam gydymui, kuris tuo metu dar buvo nekompensuojamas.
„Vadas mane su teisininku nusiuntė pas medikus, kad išsiaiškintume galimybes gauti pinigų vaistams. Tačiau sergant lėtine mieloleukemija kurso nepakanka, reikia vartoti nuolat, todėl tos minties buvo atsisakyta“, – prisiminė Rimantas.
Darbo vietos karininkas nėra įsikibęs. Kasmet nuvažiavęs pasitikrinti sveikatos kartoja: „Jei esu nebetinkamas tarnybai – komisuokit“, tačiau yra atleidžiamas tik nuo pratybų, negali dalyvauti tarptautinėse operacijose.
Kaip įsitikino DELFI, Lietuvoje darbų daugiau, nei pakanka. Kai skambinome pirmą kartą Rimantas negalėjo kalbėti, nes vyko pratybos. Joms pasibaigus buvo užsiėmęs Vilniuje vykusiu NATO valstybių kariuomenių vadų susitikimu. Simboliška, tačiau pasikalbėti pavyko tik per pasaulinę lėtinės mieloleukemijos dieną, kuri kasmet minima rugsėjo 22-ąją.
Viena rečiausių kraujo vėžio formų
Viena rečiausių kraujo vėžio formų kasmet diagnozuojama maždaug 30 mūsų šalies pacientų. Sergančiųjų yra daugiau nei 200.
Lėtinės mieloleukemijos gydymo perversmas įvyko atradus pirmos kartos taikinių vaistą imatinibą, kuris tiesiogiai slopina lėtinės mieloleukemijos genetinį pažeidimą – bcr-abl geną. Dviems trečdaliams pacientų ligą tapo įmanoma suvaldyti, tačiau vaistą reikia vartoti nuolat.
Pastaruoju metu atrasti antros ir trečios kartos taikinių vaistai, kurie dar stipriau veikia ligą.Tačiau Lietuvos pacientams patys moderniausi – trečios kartos vaistai – prieinami tik per vaisto gamintojo nemokamas „Vilties programas“. Jai pasibaigus, nėra garantijos, kad vaistą pacientas gaus, nes jis nėra kompensuojamas.
Pasak onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ vadovės Ievos Drėgvienės, liga, kuria susirgo Rimantas, šiuo metu sėkmingai kontroliuojama, tačiau tuo pačiu yra ir pavyzdys, kaip sunkiai modernus gydymas skinasi kelią į Lietuvą.
„Prireikė kone dešimtmečio, kad vaistai būtų visiškai kompensuojami. Per tą laiką mirė daug Lietuvos lėtine mieloleukemija sirgusių pacientų, kuriems iš principo buvo galima padėti“, – apgailestavo I. Drėgvienė. Pasak jos, dabar taip yra su kai kuriomis kitomis piktybinėmis kraujo ligomis.
Lietuvoje prieinami itin modernūs molekuliniai tyrimai
Gera žinia ta, kad Lietuvos gyventojams pagaliau prieinami itin sudėtingi ir specialaus pasirengimo bei įrangos reikalaujantys molekuliniai tyrimai, kurie padeda nustatyti mažiausius žmogaus genetinės medžiagos pokyčius.
Svarbiausia, kad remiantis šiais tyrimais gydymą galimą individualizuoti.
Pagal jų rezultatus pacientams pritaikius pažangius gydymo metodus, sergančiųjų kraujo vėžiu išgyvenamumas Lietuvoje padidėjo dvigubai. Šie tyrimai taip pat prisidėjo prie to, kad ankščiau mirtinas onkologine liga vadinta mieloleukemija yra sėkmingai gydoma.
Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojos hematologės Ilmos Tavorienės, naujausi tyrimai leidžia vertinti ligos atsaką į gydymą ir jį keisti priklausomai nuo rezultatų.
Diagnozavus lėtinę mieloleukemiją Rimantui buvo skirti pirmosios kartos vaistai. Taip pat buvo matuojamas blogojo geno, kuris lėmė ligos atsiradimą, kiekis.
„Pacientams, kuriems blogojo geno nemažėja arba mažėja nepakankamai, liga kontroliuojama prasčiau, o kai ji prastai valdoma, blogėja ligos prognozė“, – aiškino onkohematologė.
Pagerinti kraują neužtenka
Iki naujų vaistų atsiradimo lėtine mieloleukemija sergančių pacientų gydymui buvo naudojami vaistai, kurie kraują pagerindavo, tačiau neveikdavo blogojo geno kiekio. Pasak I. Tavorienės, kelerius metus tokie pacientai neblogai jausdavosi, tačiau praėjus metams ar trims liga padarydavo savo. Žmogus mirdavo.
„Galima sakyti, kad ankstesniais vaistais mes tik papudruodavome problemą, o liga likdavo nepaliesta iš esmės. Atsiradus naujiems gydymo būdams, jie jau paveikia blogąjį geną, kuris sukėlė ligą. Modernaus gydymo tikslas ir yra kuo labiau sumažinti jo kiekį. Siekiama matmens 0,1, nors iš pradžių to blogojo geno kiekis gali siekti 100.
Tyrimas atliekamas kas tris mėnesius, per tą laiką geno kiekis turi mažėti ir pasiekti minėtąjį 0,1 skaičių, kuris vadinamas kritiniu. Pasiekus tokį rezultatą, galima tikėtis, kad liga bus visiškai įvaldyta ir žmogus galės gyventi dešimtmečius“, – pasakojo gydytoja.
Rimanto atveju, iš pradžių matmens 0,1 nepavyko pasiekti. I. Tavorienės žodžiais, ligos vaizdelis buvo gražus, kraujas neblogas, savijauta gera, bet liga tūnojo grasindama greitu pablogėjimu.
Atsiradus galimybei ir paskyrus naują veiksmingesnį antros kartos vaistą, ligonio tyrimų rezultatai gerėjo, kol liko tik blogojo geno pėdsakai. Jei blogojo geno kiekis didėtų, gydytojams tai būtų signalas, kad reikia keisti gydymo taktiką.
Paklausta, ar Rimantą galima vadinti pasveikusiu, onkohematologė I. Tavorienė teigė, jog ši formuluotė lėtinei mieloleukemijai apskritai nelabai tinka: „Apie pasveikimą nuo šios ligos nekalbama, nes dažniausiai šioks toks blogo geno kiekis aptinkamas, o jei ne – vis viena egzistuoja kamieninėse ląstelėse, tik tiek, kad šiuo metu atliekamais tyrimais jų dar negalima aptikti“.
Onkologijoje teigiama, kad jei žmogus penkerius metus nevartoja vaistų ir liga nepasireiškia, jį galima laikyti sveiku. Tačiau lėtinei mieloleukemijai, gydytojos nuomone, ir tokiu atveju labiau tiktų gerai kontroliuojamos ligos formuluotė.
Yra šia liga sirgusių pacientų, kurie dėl sėkmingo gydymo nutraukia vaistų vartojimą. Jiems kartą per tris mėnesius atliekami tyrimai, stebima, ar neatsirado blogojo geno pėdsakų. Ir tik jei tai fiksuojama, gydymas atnaujinamas.