Taip, vaikas užpildė tą ertmę širdyje, patenkino motinišką norą rūpintis ir atiduoti visą save, tačiau noras pagimdyti vaikutį, pajausti jo judesius, patirti visa tai, kas moteriai duota – niekur nedingo“, - pripažįsta 34-erių Laura (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).
10 nesėkmingų inseminacijų, 10 metų gandrų laukimo, 1 persileidimas ir negimdinis nėštumas – apie šias skaudžias patirtis ir neblėstančią viltį susilaukti savo kūdikio moteris sutiko pasidalinti su DELFI skaitytojais.
Išbandė viską
„Susituokėme anksti, kai man buvo 22-eji. Vaikų, aišku, iš karto neplanavome. Norėjome porą metų pagyventi sau, o vėliau mąstyti apie šeimos gausėjimą. Planavome neintensyviai – jei gausis, tai gausis. Po kokio pusmečio tokių pastangų, kai matėme, kad nieko nesigauna, ėmėme ieškoti priežasčių“, - pasakojimą pradeda moteris.
Iš pradžių gydytojai nieko nerado. Vėliau buvo paaiškinta, kad tai – neaiškios priežasties nevaisingumas. Buvo pasiūlyta atlikti inseminacijas.
„Po antros inseminacijos pavyko pastoti, bet labai anksti įvyko persileidimas. Reikėjo padaryti kelių mėnesių pertrauką, tada bandėme vėl. 8 inseminacijos ir nė viena jų nebuvo sėkminga. Gydytojai siūlė apsvarstyti dirbtinį apvaisinimą, bet kadangi suma didelė, o garantijų – vis tiek ne 100 proc., bandėme kitus būdus, netradicinius“, - atviravo Laura.
Šeima išmėgino viską – akupunktūrą, energetinius seansus, įvairias žoleles.
„Griebėmės bet kokio šiaudo, bet nesėkmingai“, - atsidūsta ji.
Metai plaukė pro šalį, draugai ir pažįstami sūpavo savo atžalas.
„Tapdavo skaudu eiti į svečius – visi vien savo nėštumo istorijomis, vaiko pirmaisiais kartais, ligų istorijomis dalinosi. Pamažu ėmėme nuo tokių susirinkimų atsiriboti. Tada nusprendėme, kad reikia apsukti eilę – pirma įsivaikinti ir toliau mėginti susilaukti savo vaiko“, - mena moteris.
Vilties nepraranda
Paradoksalu, tačiau pradėjus pildyti dokumentus, šeimai įvyko netikėtas sutapimas.
„Kartą, pati to nežinodama, buvau pastojusi. Užėjo dideli skausmai, atsidūriau ligoninėje ir ten išgirdau – negimdinis nėštumas. Tuo metu jau buvome pradėję įsivaikinimo procedūrą. Tiems, kas žinojo apie šią netektį, buvo labai keista – esą dėl šio įvykio puolėme įsivaikinti, tačiau tai buvo visiškas sutapimas. Kiek galėjome, informaciją apie netektį slėpėme“, - sakė Laura.
Įsivaikinimo procedūra užtruko lygiai 9 mėnesius.
„Juokėmės, kad vaiko laukėme kaip visi, tik kitokiu būdu jį gavome. Įsivaikinome 1 metų ir 1 mėnesio berniuką. Mūsų šeimoje jis jau penkerius metus. Vaikas gana savarankiškas, su juo paprasta, tad ėmėme svarstyti apie antrą atžalą. Lietuvoje jau atliekami nauji genetiniai tyrimai, kurie įžiebė viltį, kad problema – čia, ir gal visgi pavyks natūraliai pastoti. Jei nesiseks, žinome duris, pro kurias įžengę, susilauktume vaiko. Antrą kartą įsivaikintume mergaitę, tik dar jaunesnę“, tikina pašnekovė.
Moteris pripažįsta, kad įsivaikinimas patenkina tik dalį motiniško instinkto.
„Trūksta tų nemigo naktų. Kai įsivaikinome sūnų, jis jau ramiai miegodavo, problemų nesukeldavo. Kad ir kaip gerai ir lengva su tokiu vaiku, tačiau ilgiesi nėštumo, vaiko judesių. Nė viena moteris nenorėtų to praleisti“, - įsitikinusi ji.
Paklausta, ar ryžtųsi pagalbinio apvaisinimo procedūrai, moteris pripažino, kad net kompensuojant dalį gydymo, suma šeimai vis vien būtų per didelė.
„Ryšiuosi tam, jei tikrai bus aišku, kad ši procedūra man padėtų. Nemažai metų praėjo nuo mano tyrimų, nepavykusių inseminacijų, galbūt dabar viskas kitaip. Bet yra ir kita priežastis. Bijau dirbtinio apvaisinimo dėl emocinio nusivylimo. Pamenu inseminacijas, kurios kainuodavo 5 kartus pigiau nei pagalbinis apvaisinimas. Kiekvieną dieną eini pas gydytojus, skaičiuoji dienas. Prisiperki daug nėštumo testų. Jei vienas rodo neigiamą rezultatą, netiki, galvoji – brokuotas, perki vėl. Gyveni didelėje viltyje, o tada tenka patirtį visišką sugniuždymą. Gaila žmonių, kurie sumoka dar didesnius pinigus, ima paskolas ir vis vien negali susilaukti savo vaiko“, - atviravo pašnekovė.
Kadangi nėra aiškių nevaisingumo priežasčių, moteris tiki galinti pastoti natūraliai.
„Įvykęs negimdinis nėštumas įrodė, kad galiu pastoti, nors ir neįsitvirtino vaisius. Ir po inseminacijos kartą buvo pavykę. Tikiu, kad kažkada pavyks. Kai pradėjome planuoti vaiką, skaitydavau moterų istorijas, kurios 10 metų kankindavo, laukdavo šeimos pagausėjimo. Galvodavau, kad man tikrai nereikės tiek laukti. O dabar paskaičuoji ir matai pati turinti jau tokį stažą“, - su niūra šypsena sako Laura.
Stinga aplinkinių supratingumo
Visą šią kelionę ji vadina vienu dideliu gyvenimo iššūkiu, su kuriuo vis dar sunku susitaikyti.
„Kai įvyko persileidimas, daktarai sakė – viskas, vilties nebėra, viskas išsivalinėja. Tačiau negalėjau patikėti, visą dieną gulėjau lovoje, vos ne kojomis pakeltomis, tikėdama, kad gal jie suklydo... Supranti, kad tai natūrali gamtos atranka, tačiau kai apie vaikus svajoji jau daug metų ir vis nepavyksta – imi pykti, kodėl ta atranka pasirinko mane“, - nesupranta ji.
Aplinkiniai jai nuolat sakė negalvoti apie nėštumą ir tada esą pavyks. Tačiau sąmoningai atjungti mąstymo ir negalvoti – ne taip ir lengva. Todėl dar ir šiandien daugelis nežino tikrųjų priežasčių, kodėl šeima neturi savo kūdikio.
„Draugams iš pradžių sakydavome, kad dar nenorime vaikų, dar ne laikas. Sunku yra pripažinti, kad esi kitoks, kad negali, kad nesigauna. Nevaisingumas turėtų būti eilinė liga, tačiau apie ją labai nesinori kalbėti.
Prieš įvykstant persileidimui, buvau visiems jau pirmomis dienomis pranešusi džiugias žinias. Kai įvyko nelaimė, supratau, kad paskubėjau. Paskambinau vienai draugei, pasakiau tiesą. Tada, gal po mėnesio, susitikimo kelios draugės ir nors jos žinojo apie mano situaciją, visos lyg niekur nieko kalbėjo apie savo pilvus, džiaugsmus. Ir dabar prisiminus tą vakarą kaupiasi ašaros. Jų džiaugsmas buvo didesnis nei mano netektis. Pusvalandį ištvėriau ir pamelavusi apie skubią priežastį išvykau“, - mena ji.
Laura pastebėjo, kad Lietuvoje yra tarsi vienas užburtas ratas.
„Vos pora pradeda draugauti, visi klausia, kada vestuvės. Po jų pasipila klausimai apie vaikus. Po pirmo vaiko – priekaištai, kad negerai turėti tik vieną vaiką, reikia antro. Visi visais klausimais turi savo nuomonę. Ir po straipsniais apie persileidimus ar nevaisingumą būna priekaištų – va, esą, gėrė visą gyvenimą kontraceptikus, tai pati kalta. Nors aš, pavyzdžiui, kontraceptikų nevartojau, paleistuvė nebuvau, bet vaikų turėti negaliu“, - sako moteris.
Įvaikinimo fakto šeima neslėpė.
„Įvaikinimo kursų metu buvo etapas, kai reikėjo pranešti artimiesiems, draugams. Visų reakcija buvo teigiama, visi džiaugėsi. O dėl vaikučio - rašėme, kad nesvarbu lytis, tik nurodėme, kad norėtume vaiko iki metų laiko. Numanėme, kad bus berniukas, nes dažniausiai kiti įsivaikina mergaites. Tada tiesiog kažkuriuo metu el. laišku gauni pasiūlymą su nuotraukomis, su jo aprašymu. Aplankai jį ir apsisprendi, nori jo ar ne“, - bylojo Laura.
Įvaikintas sūnus, moters teigimu, užpildė žiojėjusią tuštumą.
„Giliai viduje dar yra viltis, kad kažkada pavyks pastoti, tačiau niekada neabejoji sprendimu įsivaikinti. Jautiesi toks kaip visi – turi vaiką, gali eiti į draugų gimtadienius, diskutuoti visiems aktualiomis temomis. Vėl tampi pilnavertė visuomenės dalis. Įsivaikinimas labai padeda nevaisingoms poroms, tačiau, tiesa, tinka ne visiems. Yra daug istorijų, kad, pavyzdžiui, vyrai negali susitaikyti su faktu, kad vaikas – ne jo, tačiau man – pasisekė“, - šyptelėjo pašnekovė.