„Sunkiai šlapinosi, nesituštino. Vaikas nuolat verkė, rėkė, matėsi, kad jam skauda. Sūnus būdavo irzlus, naktimis nemiegodavo ir vėliau net dienomis tik ant rankų būdavo. Vos į lovytę paguldydavau, daugiau dešimties minučių negalėjo pamiegoti. Kol atrado tą auglį, Emilis nuolatos buvo man ant rankų“, - sako dar nė pusantrų metų nesulaukusio Emilio mama, paklausta, kodėl pirmąkart su sūnumi kreipėsi į medikus.
Iš pradžių Rasa manė, kad vaikui – paprasčiausi pilvo skausmai. Apie vėžį nebuvo nė minties.
Po to, kol sulaukiau, kad surašytų tas ataskaitas, jau sunerimau labai. Nežinojau, kur dėtis. Kol Emiliukui darė tyrimą, vaikščiojau pirmyn atgal po ligoninę. Kai sužinojau, tik sustingau. Buvo šokas. Juk mano vaikas buvo visiškai sveikas, o čia, staiga, viskas taip pablogėjo... Nemoku apsakyti, ką reiškia išgirsti, kad tavo tokiam mažam vaikučui toks baisus dalykas nutiko“, - DELFI atviravo Emilio mama.
Apie piktybinį auglį šeima sužinojo gegužės pradžioje.
„Po 4 dienų Emiliuką jau operavo. Mėnesio pabaigoje darė dar vieną operaciją, kurios metu po oda įstatė specialų aparatą vaistams leisti, kraujui paimti. Buvo daug tyrimų, kurių metu buvo naudojama narkozė, o pabaigoje sužinojome, kad dubens audiniuose yra ir daugiau auglių. Daktarai pasakė, kad jis priskirtas aukštos rizikos vėžiui.
Kauno klinikose berniukui atlikta operacija.
Nors Emilis visada buvo guvus vaikas, tačiau chemoterapija palaužė jo mažą organizmą.
„Po pirmos chemoterapijos, kai dvi dienas leido vaistus, o trečiąją valė organizmą, jam viskas buvo normaliai. Tik jį pykino, buvo nervingas, nuolat vėmė. Po antrosios chemijos jam labai nusilpo kraujas, ėmė slinkti plaukai, oda kai kuriose kūno vietose patamsėjusi... Ilgai užtruko, kol atstatė kraują. Lašino Emiliui trijų rūšių antibiotikus. Dabar savaitgalį buvome namie, bet labai nervingas vaikutis, piktas“, - nerimavo Rasa.
Vaiko pokyčius pastebėjo ir tėtis.
„Kantrus mūsų vaikas, stiprus. Aišku, prieš tą ligą jis buvo daug stambesnis. O dabar – visas sudžiūvęs, vien oda ir kaulai belikę. Silpnas labai vaikas. Keletui dienų savaitgalį buvome jį parsivežę namo, tai jis buvo labai neramus“, - sakė Imantas Vidutis.
Nerimą kelia ir tai, kad nėra aišku, kodėl vėžys pasirinko būtent mažąjį Emilį.
Sunkiai besiverčianti šeima prašo pagalbos. Nuolatinės kelionės į Kauno klinikas, vaistai – visa tai perkama iš vienintelio šeimos maitintojo – tėvo – atlyginimo. Todėl šeima dabar kreipiasi į visuomenę, prašydama paaukoti bent kiek pinigų.
„Daugiausiai pinigų dabar suryja nuolatinės kelionės į Kauną. Tačiau reikia ir pagerinti sąlygas namie - norime apšiltinti sienas, kilimais iškloti grindis, nes sūnui negerai ant laminato vaikščioti, sutvarkyti vaikų kambarį. Aš nedirbu, tik vyras pinigų parneša ir stengiasi kuo daugiau dirbti, neimti laisvų. Mums, kiek gali, padeda ir mama, ir kaimynės. Prižiūri vaikus, kad tik vyrui nereikėtų eiti iš darbo“, - sakė Rasa.
Emiliui dabar yra metukai ir keturi mėnesiai. Jis gimęs 23 d., tad greitai švęs savo mažą gimtadienį. Deja, didelė tikimybė, kad jį teks sutikti kelionėje iš Žemaičių Naumiesčio į Kauno klinikas.
Galinčius bent kiek finansiškai paremti šią šeimą, kad ir simbolinę sumą galite pervesti čia: Emilio mamai, Rasai Vidutienei, AB „Swedbank“, a./s. LT917300010116697760
PayPal: Rasavid@gmail.com
Emilio gydytoja: gydymas teikia vilčių
Emilį gydanti Kauno klinikų vaikų hematologė Sonata Argustaitė DELFI pasakojo, kad berniukui diagnozuota rabdomiosarkoma (vėžinis susirgimas) yra lokali, tačiau didelė.
„Ji yra vienoje vietoje – prie pūslės, dubens organuose - tačiau visa peraugusi, apie 8 centimetrų. Gerai tai, kad nėra tolimųjų metastazių ir jos nėra nei kauluose ar kepenyse. Tokio dydžio rabdomiosarkomų atvejų matome gana dažnai, kadangi kreipiamasi jau tada, kai tai matoma vizualiai. Emilio atveju kiek kitaip – kadangi auglys užspaudė šlapimtakius, šlapimas negalėjo iš inkstų pratekėti į šlapimo pūslę, tad simptomai buvo gana akivaizdūs. Tai tėvams leido kiek greičiau pastebėti naviką, kol jis dar nebuvo matomas iš išorės. Tai, žinoma, yra gerai, nes vaikams dažniausiai nustatome šią ligą jau su metastazėmis“, - sakė S. Argustaitė.
Gydytojos teigimu, rabdomiosarkoma dažniausiai nustatoma ankstyvame amžiuje, tačiau Emilio prognozės – viltingos. „Šis navikas yra jautrus gydymui, tačiau kiekvienas atvejis yra unikalus. Niekada negali duoti garantijos. Vienas vaikas atvyksta su ypatingai dideliu naviku, kur auglys sudaro pusę vaiko svorio, o metastazės išplitusios po visą kūną, atrodo, šansų nedaug, tačiau vaikas pasveiksta. Tuo metu kitas pacientas atvyksta su daug mažesniu naviku, be metastazių, o tačiau padėti vis tiek negalime. Negali iš anksto pasakyti, kaip bus. Tačiau Emilio atveju tikimybė pasveikti yra“, - teigė S. Argustaitė.
Kauno klinikų vaikų hematologė informavo, kad dabar Emilis yra dar tik gydymo pradžioje. „Tikslią diagnozę žinojome birželio pradžioje. Vėliau sekė tyrimai. Pati operacija buvo dalinė – tai nebuvo auglio šalinimas. Taip elgiamės visąlaik – biopsija daroma tam, kad žinotume, koks čia auglys. Nuo to priklauso gydymo taktika. Yra auglių, kur būtina vertinti chemoterapinį atsaką. Emilio auglys peraugęs šlapimo pūslę, šlapimtakius, dubens kraujagysles, raumenis – jo viso pašalinti nebuvo galima. Todėl buvo nuspręsta, kad kitas etapas – chemoterapija.
Ji buvo šiek tiek atidėta, nes Emiliui buvo kontaktas su vėjaraupiais. Neįmanoma suvaldyti šios ligos ir vėjaraupių, tai turėjome laukti, kol praeis periodas. Tai šiek tiek užtęsė procesą. Tačiau tėvams sakome, kad liga yra pikta, tačiau šansų pasveikti taip pat yra. Reikia gydymo. Kaip pasiseks matysime tada, kai baigsime gydymą“, - sakė S. Argustaitė.
Dabar Emilis atvykęs antram chemoterapijos kursui. Gydytoja džiaugėsi, kad berniukas gydymą toleruoja neblogai. „Kliniškai atrodo, kad auglys mažėja, tačiau ištyrimas bus po trečio kurso – po devynių savaičių nuo gydymo pradžios“, - reziumavo S. Argustaitė.