„Atsiprašau, man labai sunku kalbėti, tačiau su Irena šeimoje kalbėdavomės ne tik apie gyvenimą, bet ir apie mirtį. Irenos noras, kad jos organai po mirties būtų paaukoti, turėjo mums didelės reikšmės. Ta jos frazė, kad jei mirdamas gali padėti žmogui, padėk, visada buvo tariama su šypsena ir be baimės. Man liūdna, kad man būtent man teko išpildyti šį jos norą , o ne atvirkščiai. Šį fondą įsteigėme su sūnumis, norėdami tęsti jos švietėjišką veiklą. Mes propaguosime ne tik donorystės idėją, bet ir darysime tai, ką darė Irena. Nors ji išėjo, norime, kad ji liktų Kauno mieste ir Lietuvoje“, - sunkiai tramdydamas skausmą pasakojo V. Matijošaitis.
Jis pabrėžė, kad Irena visada spinduliavo šviesą ir gerumą. Ji mokėjo džiaugtis gyvenimu ir dalintis juo su kitais, ji visuomet stengėsi padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos. „Susitaikyti su jos netektimi be galo sunku. Tačiau norime puoselėti jos atminimą šviesiais darbais, padėti tiems, kurie yra gyvi ir kuriems reikia pagalbos“, - teigė V. Matijošaitis.
Pasak Lietuvos transplantogų asociacijos vadovo, Santariškių klinikų pilvo chirurgo-transplantologo doc. Vitalijaus Sokolovo, neseniai įsikūrė dar viena donorystę propaguosianti asociacija – Lietuvos transplantologų asociacija.
„Mintis įkurti tokią asociaciją buvo jau daug metų, bet suvienyti visus specialistus, dalyvaujančius transplantacijos procese, pavyko tik šiemet. Visos problemos, kurias sprendžiame transplantologijoje, be donorystės yra praktiškai bevertės, todėl vienas iš mūsų asociacijos tikslų – skatinti donorystę“, - teigė medikas.
Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėjos Rasos Pekarskienės, mes, lietuviai, esame kukli tauta ir vengiame kalbėti apie ligas, juolab apie mirtį. „Tačiau reikia mokytis apie tai kalbėti, nebijoti mirties, nes ji tam tikra prasme neišvengiama. Kodėl nereikia bijoti mirties? Šiuo atveju tinka tokia sentencija – kol esi gyvas, jos nėra, o kai jau miręs, jos jau nėra“, - svarstė spaudos konferencijos dalyvė.
Vienas iš organų transplantacijos iniciatyvos pradininkų prof. Balys Dainys prisiminė, kad Lietuvoje apie organų donorystę pradėta kalbėti apie 1968-69 m. Tais laikais tai buvo visiškai neįprastas dalykas, kažkas nauja ir negirdėta. „Anais laikais smegenų mirties nebuvo, tik klinikinė ir biologinė. Mirtis būdavo nustatoma, kai sustodavo širdis. Mes turėdavo palaukti dar pusę valandos ir galėdavome paimti organus. Šių dienų transplantologų akimis žiūrint, tai absurdas. Šiandien transplantacija Lietuvoje įgavusi tokią formą, kokia yra ir kitose šalyse. Organų transplantacija ypatinga tuo, kad reikia turėti, ką persodinti. Organų parduotuvėje nenusipirksi, nepaprašyti geresnio inksto ar kepenų, kol kas dar negalima jų išauginti, ateityje gal bus įmanoma, tačiau šiandien vienintelė galimybė gauti organą, jei paliekantys šį pasaulį prasmingai išeis ir dovanos savo organus“, - sakė medikas.
Organų transplantacijos prasidėjo nuo inkstų, šiandien persodinamos ir kepenys, kasa, širdis-plaučiai ir kt. Tačiau donorų korteles šiuo metu užpildę vos 16,5 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai nesudaro nė vieno procento. Specialistai įsitikinę, kad vis dar gajos baimės ir nepasitikėjimas medikais, vis dar manoma, kad tai gali tapti pretekstu „padėti“ numirti greičiau.
„Kodėl Lietuvoje neįmanoma įsivaizduoti organų grobimo? Ogi todėl, kad parinkti, rasti tinkamą organą tokioje mažoje Lietuvoje labai sudėtinga. Nėra prasmės grobti. Taigi jei išeini, gal geriau, užuot atidavus tą organą sliekams suvarpyti, leisti kažkam ilgiau pagyventi. Net ir procentas nesusidaro. Iš tiesų nėra toks visai būtinas dalykas donoro kortelė, svarbu, kad namuose žmonės pasišnekėtų, kad artimieji žinotų jūsų valią“, - teigė R. Pekarskienė.
Kasmet organų laukia apie 500 žmonių, atliekama operacijų – apie 150. Dalis eilėje laukiančių taip ir miršta nesulaukę tinkamo donoro, kadangi pratęsti dirbtinai jų gyvenimą ne visada pavyksta. Pasak medikų, nėra tokių organų kurių trūksta labiausiai. Trūksta visų.
Paklausti, kaip bus sprendžiamos problemos, kada ateityje nekiltų tokių nesusipratimų, kai donoro organas persodinamas ne tam recipientui, kuris yra pirmas eilėje, specialistai tikino, kad bus tobulinama informacijos koordinacija ir vadyba. „Dirbantys visada klysta, nes tai akimirkų reikalas, ne dienų ir valandų, todėl stengsimės, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau“, - sakė V. Sokolovas.
„Koordinavimo procesas vyksta telefonu, todėl buvo siūlymas įrašinėti pokalbius. Mes tam pritartume, kadangi tai suteiktų mūsų įstaigai daugiau svorio aiškinantis ginčytinus atvejus. Tačiau pasirodo, kad mūsų telekomunikacijos bendrovės to pasiūlyti negali, reikia laukti, kol atsiras techninės galimybės“, - tikino R. Pekarskienė.