– Jūs parašėte knyga „Pragaro ambulatorija“, kurioje aprašėte darbą skubios medicinos pagalbos skyriuje. Pradėkime nuo knygos pavadinimo – „Pragaro ambulatorija“. Kodėl pragaro?
– Todėl, kad priėmimo skyriuje būna tokių labai baisių momentų, kai būna labai daug darbo, daug pacientų. Tada stresas kyla ir pacientams, ir gydytojui, ir personalui. Tiesiog verda pragaras – mes taip sakome.
– Kokia yra jūsų darbo diena? Dabar kaip tik esate po budėjimo.
– Šiąnakt pragaro nebuvo, galiu tiek pasakyti. Buvo gera naktis. Ir vakaras buvo labai geras. Visi žmonės buvo sveiki, o mes – laimingi.
Pragaras pradeda virti tada, kai į priėmimo skyrių pradeda plūsti žmonės. Blogiausiu atveju, kai įvyksta masinė avarija, pavyzdžiui, kai į autobusą trenkiasi automobilis. Kai yra keturi sužeistieji, jau yra sunku, nes tada darbas sustoja ties traumatologais. Visi jie turi nueiti apžiūrėti tuos keturis ligonius. Po to dar gali reikėti kitų specialistų. Tuomet ir jie nebeatlieka jokių kitų darbų, eina būtent tuos keturis sužeistuosius apžiūrėti.
Jeigu masinė nelaimė neįvyksta, nutinka kitų dalykų. Jie gali būti labai įvairūs. Mes, pavyzdžiui, kai kurias dienas vadiname „diagnozių dienomis“. Pavyzdžiui, atvyksta itin daug pacientų, patyrusių insultą, arba senstelėję žmonės, kuriems neatliekamas skubiausias gydymas, jų daug, juos visus reikia kruopščiai apžiūrėti, paskirti gydymą.
Tikrai būna pačių įvairiausių ligonių. Kai jų daug suplūsta į registratūrą, rūšiavimo zoną, ten vyksta labai daug darbo. Gali atrodyti – kas čia tokio, priimame, užregistruojame ir pradedame apžiūrą. Iš tikrųjų taip nėra. Dar būna daug skambučių, daug veiksmo, dar greitosios be sustojimo veža žmones, patys žmonės ateina, daug artimųjų atsiveda.
– Visi būna pikti?
– Visi pikti, nes reikia laukti. Kuo daugiau žmonių, tuo ilgiau lauki. Nuo to pykčio niekam nėra geriau – nei pacientams, nei artimiesiems, nei personalui.
– Bet viskas būtų geriau, jei žmonės žinotų, kad galbūt jiems nereikia dabar važiuoti į priimamąjį vidurnaktį, jei turi temperatūros 37,2 °C?
– Būtų labai gerai. Iš tikrųjų dėl to žmones ir reikia šviesti medicininėmis temomis, pačiomis paprasčiausiomis, kad žmonės suprastų, kaip jų kūnas sudarytas, kokios jo funkcijos, kaip jis saugo nuo įvairių dalykų. [...] 37,2 °C jau pacientams yra karščiavimas, jie vyksta pasitikrinti, nors tai yra tiesiog organizmo apsauginė reakcija. Organizmas pakelia temperatūrą ir bando užmušti virusą.
– Ar aš teisingai suprantu, kad jūs šią knygą parašėte vien dėl to, kad pastebėjote, jog mūsų visuomenė yra tamsi medicinos srityje ir reikia šviesti ją?
– Taip, būtent dėl to.
– Reikėtų nemokamai dalinti knygą, o dabar jūs dar bandot užsidirbti (juokiasi).
– (Juokiasi.) Toks gyvenimas.
– Ar nėra taip, kad žmonės neretai ir naudojasi ta skubiąja medicinos pagalba, nes nenori laukti poliklinikoje, eilėje? Labai patogu 19 val. vakaro, kai baigiasi poliklinikų darbo laikas, atvažiuoti tiesiai į ligoninę. Ar tai problema?
– Tai tikrai didžiulė problema. Pastebime paros periodiškumą. Kai užsidaro poliklinikos, apie 20 val., pas mus tikrai būna bumas – atvažiuoja autobusai, atvažiuoja patys žmonės.
Noriu labai garsiai pasakyti – šeimos gydytojų institucija dirba 24 val. per parą. Taigi, jeigu tai nėra mirtimi gresiantis atvejis, galima vykti į savo polikliniką, jeigu ji gana didelė ir turi budintį gydytoją. Jeigu jūsų poliklinika mažytė, ji turi būti sudariusi sutartis su didesne, galima vykti ten, viskas bus suteikta nemokamai.
Ligoninėje mes iš karto informuojame žmogų – jei neatitinkate mūsų skubios, būtinosios pagalbos kategorijų, konsultacija bus mokama. Tada vėl kyla konfliktas.
– Kaip jūs įvertinate, ar tai būtinoji pagalba, ar ne?
– Yra keturios kategorijos. Pirmos dvi – labai blogos. Kad pirmoje ar antroje kategorijoje esančiam žmogui reikia pagalbos, tikrai niekas neabejoja. Trečia ir ketvirta kategorijos yra sudėtingesnės. Reikia, kad būtų apmokytas medicinos personalas ar gydytojas, kuris nuspręstų, ar yra, ar nėra reikalinga pagalba. Pacientai iš tikrųjų gali dažnai pamatyti patys, kad nereikia jiems į tą priėmimą.
– Ar turite nuolatinių lankytojų, kurie ateina, pavyzdžiui, kartą per savaitę?
– Turime. Kaip tik atvažiuoja vienas žmogus (nesakysiu nei vardo, nei pavardės), bet jis vieną dieną nori pakliūti pas psichologą, antrą – pas urologą, trečią – jam reikia pas terapeutą. Kas dieną ar kas antrą dieną, kartais ir du kartus per parą atvyksta.
– Tai kaip senas pažįstamas?
– Praktiškai taip. Kai jam paūmėja noras atvykti į ligoninę, tada jau atgaminame ryšius su juo.
– Ar jūs jį priimate?
– Turime priimti. Būna gražiausia, kai greitoji atveža.
– Citata iš jūsų knygos: „Visą popietę ir vakarą buvo vežami sunkūs paliatyvūs ligoniai, tiksliau, tai, kas iš jų liko. Sarkastiškai tokią situaciją vadiname „klasiokų suvažiavimu“. Ar nepavadinami kartais gydytojai cinikais? Tokia citata daug kam gali skambėti baisiai.
– Taip, bet tokia realybė. Daugybė žmonių iš tikrųjų savo artimiesiems senukams, ypač prieš šventes ar savaitgalį, iškviečia greitąsias ar patys suveža į ligoninę. Neva, jiems pablogėjo. Iš tikrųjų jie visada tokie. Artimieji mums meluoja, kad pablogėjo šiandien ar prieš kelias valandas, nors mes klausiame – ar taip tikrai yra?
Nemeluokite, juk matosi, kad tai atsitiko ne per dieną, ne per valandą arba pacientai netgi sveiki. Kodėl atvežate? Mes padarysime tyrimus, ištirsime, jeigu paaiškės, kad nieko blogo nėra, važiuosite namo. Tada vėl kyla konfliktai.
– Jūsų knygoje kita vieta pavadinta „atsitiktinumu“. „Nežinau, ar įmanoma paaiškinti, kodėl naujos dviratės transporto priemonės, dažniausiai motociklai ir motoroleriai, bei nauja sportinio stiliaus apranga, skirta važinėti tomis priemonėmis, tą pačią ar kitą dieną po jų įsigijimo pritraukią eismo įvykį. Neretai pacientai labai gerai „išsitaško“ ir patiria politraumų. Tada gydytojai viso personalo akivaizdoje perkerpa atidarymo juostelę, t. y. perkami tie nauji drabužiai, kad būtų išlaisvintos galūnės ir korpusas. Kai kurie apsiverkia. Nieko tokio, tiesiog kas kam svarbiau. Kartais atsiklausę, ar galime perkirpti naują aprangą, mes, gydytojai, sulaukiame neigiamo atsakymo – darykite, ką norite, bet „maikės“ nebandot kirpti.“ Ar būna tokių atvejų?
– Nerašyčiau, jei nebūtų. Iš tikrųjų tokių atvejų labai daug. Knygoje minimi atvejai yra ne vienetiniai. Buvo bent dešimt panašių ar vienodų atvejų. Tada man jau kilo noras ir impulsas kažką apie tai parašyti, nes taip yra.
Kodėl tos naujos aprangos? Dėl to, kad žmonės įsigyja naują hobį, viską nusiperka, bet naudotis priemone nemoka, nejaučia jokio baimės, atsakomybės jausmo, nors jie turi ir šeimą, ir viską, būdami įvairaus amžiaus.
– Ar nebijote, kad šis motociklininkas atpažins save knygoje?
– Tikrai neatpažins. Vien per vieną vasaros mėnesį jų būna apie dešimt, o vasaros mėnesių – trys. Kiek dar aš jų nemačiau...
– Jūs knygoje rašote – duodami kyšius žmonės tikisi, kad nežemiškų galių neturintis gydytojas virs supermenu, iš karto diagnozuos visas įmanomas ligas ir žaibiškai išgydys. Skirstote pacientus netgi į tokius, iš kurių negalima nepaimti kyšio. Kiek tai yra gydytojų problema ir kiek pačių pacientų?
– Bent jau mano asmenine nuomone, didesnė problema, bent jau man taip atrodo, yra su pacientais. Iš tikrųjų žmonės, esantys daugiau kaip 50-ies, yra įpratę duoti duoti duoti, nes tada kažką gauni geriau arba iš viso gauni.
Su jaunais gydytojais taip nėra, nes mes ką tik visko išmokome, norime padėti, galime tai padaryti ir tikrai nenorime iš to žmogaus, kuris mūsų akyse serga ar jam atsitikus kažkokia nelaimė, kažkokių pinigų imti ar jų tikėtis, nes neva tada galėsime padaryti kažką daugiau. Tai neįmanoma. Mes darome tai, ką reikia.
– Bet jeigu žmogui tai psichologiškai padeda?
– Tai didelė problema, nes tada ir aš turėčiau per savo principus perlipti. Vis dėlto pacientas turi labiau perlipti, nes mes tikrai nepriimsime. Skirsime 10–30 min., kad paaiškintume, kodėl neimame kyšio. Neimame ne dėl to, kad po to galėtume jūsų negydyti.
– Ar tiesa, kad gydytojų poilsio kambarys ligoninėje vadinamas „izoliatoriumi“?
– Čia juokingas sutapimas iš tikrųjų. Taip buvo, bet dabar nebėra. Dabar kitas skaičiukas užrašytas ant durų ir tik mes žinome, kad tai yra poilsio kambarys.
– Kodėl jūs taip slepiate gydytojų poilsio kambarį?
– Visi veršis, ieškos ir trukdys, nors mes tame poilsio kambaryje beveik nebūname.
– Žmogus, atvykęs į priimamąjį pirmiausia gauna spalvą. Ką tos spalvos reiškia? Jūs knygoje rašote – juodos nebeliko, o mėlynos praktiškai niekada negauna.
– Pats pacientas tos spalvos niekada nepamatys. Mes tik taip vadiname, nes turime tokią skirstymo sistemą. Žalią spalvą gavęs pacientas gali laukti. Po pirminės iki gydytojo apžiūrios gali praeiti valanda, kartais net ir daugiau. Jis gali tą laiką laukti, jam nieko neatsitiks.
Tada yra sunkesni – geltoni – pacientai. Jie turėtų gydytoją pamatyti maždaug per pusvalandį. Jeigu atsiranda oranžinis arba raudonas pacientas, minučių vis mažiau. Jei jis tikrai raudonas, tai realiai numerio jam net neduodame, iš karto vežame į reanimacinę palatą. Ten sulekia visi gydytojai, personalas ir mes darome tai, ką reikia.
– O kada priskiriama juoda spalva?
– Tai taikoma karo lauke. Toks pacientas yra beviltiškas ir negelbėjimas. Mes gelbėjame visus. [...] Pacientas miręs, negelbėjimas ar minutė iki mirties. Ateina tas lemiamas momentas, įvyksta klinikinė mirtis, tada taikomas gaivinimas. Jeigu pusvalandį ar 40 min. nėra jokio efekto, konstatuojama mirtis. Kiekvienas gaivinimas suteikia didelį šansą, kad tai gali baigtis mirtimi.
Mėlyna – beviltiškas pacientas. Priėmimo dažnai vadiname – planinis ligonis skubios pagalbos skyriuje.
– Tai pacientas, kuris turėtų eiti pas šeimos gydytoją, bet atvyksta pas jus?
– Taip, jis atvyksta į priėmimą ir reikalauja dėmesio.