Žmonės, kurie dirbo pragare: tokių išgyvenimų pamiršti neįmanoma

„Dirbti su bendruomenėmis sunku nebuvo. Tereikia žinoti, kaip su žmonėmis bendraujama – tu esi svečias, nesvarbu, kad nori padėti. Negali ateiti ir sakyti, dabar bus taip.

Šiandien manau, kad neskyrėme pakankamai dėmesio ir jėgų vietinių žmonių informavimui apie virusą – kas tai ir kodėl jis pavojingas. Ką kalbėti apie informacijos trūkumą Afrikoje, jei net mūsų kolegos Prancūzijoje, mums grįžus, bijodavo paspausti ranką, manydami galį užsikrėsti“, - DELFI pasakojo Augustinas Augieras, rankose laikydamas Europos Komisijos įteiktą apdovanojimą už nepamainomą indėlį gelbėjant žmonių gyvybes karščiausiuose ebolos viruso paplitimo taškuose.

Nevyriausybinė organizacija „Alima“, kuriai jis vadovauja, siekia sumažinti žmonių mirtingumą humanitarinių krizių metu.

„Dirbame 8 Užsachario šalyse ir esame pasirengę dideliems ligų proveržiams kaip Ebola ar tymai. Taip pat siekiame sumažinti naujagimių ir motinų mirtingumą bei, galiausiai, dirbame ir konfliktų krečiamuose Afrikos taškuose.

Šiandien, deja, matau, kad infekcijos proveržiui nebuvome pasiruošę, nereagavome pakankamai greitai. 2014-ųjų birželio pradžioje organizacija „Gydytojai be sienų“ skambino pavojaus varpais, prašydami pagalbos – jie vieni nebegalėjo susitvarkyti su ligos protrūkiu. Mes prisijungėme tik liepą – rugpjūtį. Užtrukome pasiruošdami. Nieko nežinojome apie šį virusą, nežinojome, kaip apsaugoti savo darbuotojus, kuriuos norėjome siųsti į vietą – tam ir skyrėme du mėnesius“, - sakė A. Augieras.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, iki šiol pražūtingiausias ebolos viruso protrūkis nuo šio sukėlėjo atradimo vidurio Afrikoje 1976 metais, prasidėjęs 2013-ųjų gruodį, nusinešė 11 312 žmonių gyvybių, o užsikrėtė šia liga iš viso 28 457 žmonės. Beveik visos viruso aukos buvo užregistruotos Gvinėjoje, Liberijoje ir Siera Leonėje. Laiką, praleistą šiose šalyse, pašnekovas prisimena niūriai.

„Dirbome be sustojimo, be poilsio pertraukų, neskaičiuodami valandų, nekreipdami dėmesio į tai, lauke dar diena, ar jau naktis. Tačiau kitaip ir negalėjome, nes kiekviena klaida galėjo kainuoti žmonių – tiek pacientų, tiek mūsų kolegų – gyvybes“, - aiškina jis.

Prancūzo vadovaujama NVO dirbo su dviem projektais.

„Vienas buvo prevencinių priemonių įgyvendinimas Malyje ir Senegale – bendravome su vietine valdžia, siekdami suteikti visas priemones, kad visi būtų pasiruošę, jei liga pratrūktų ir šiose vietovėse. Kita mūsų darbo dalis – praktinė. Didžioji dalis žmonių dirbo su užsikrėtusiais Gvinėjos ligoninėse. Šiai užduočiai buvome pasamdę apie 400 vietinių medikų, (iš jų 100) seselių, infektologų, kuriuos apmokėme ir pradėjome darbą. Tai buvo žmonės iš Malio, Nigerijos, Gvinėjos – jie pažinojo vietinius, gebėjo su jais bendrauti, mes tik turėjome jiems suteikti tinkamus įrankius, visapusiškai apmokyti, viską koordinuoti.

Ebola Afrikoje pasirodė ne pirmą kartą, tik anksčiau virusas puldavo ne tokiais mastais. Todėl buvo labai svarbu rasti specialistų, kurie jau buvo susidūrę su virusu anksčiau – Europoje tokių žmonių beveik nebuvo, pasikliovėme Afrikos gydytojais, bet suirutės metu juos rasti buvo tikrai nelengva“, - pripažįsta vyriškis.

Dirbti su bendruomenėmis sunku nebuvo, tačiau daug jėgų reikalavo psichologinis darbo krūvis.

„Tai buvo ir vis dar yra labai sunki misija. Iš jos neparsivežėme jokių gerų prisiminimų. Pagalvokite, kasdien aplink mus mirė žmonės – kad ir ką darydavome, netekdavome apie 60 proc. susirgusiųjų. Šis laikotarpis gydytojams, NVO darbuotojams buvo labai sunkus psichologiškai. Todėl kiekvienas išgydytas žmogus iškart pakeldavo bendrą ligoninės nuotaiką – viltis yra.

Visi labai džiaugėsi, kai pavyko išgelbėti Vanich – 42 metų dviejų vaikų mamą. Kita sėkmės istorija – 7-mečio Felikso. Jis buvo ant mirties slenksčio 5 ar 6 kartus – vis atrodė, kad jo gyvybė jau slysta mums iš rankų, tačiau berniukas nepasidavė. Intensyvios priežiūros jam reikėjo 22 dienas – tai labai daug, tačiau jo organizmas galiausiai priėmė gydymą ir jis išgyveno. Visa medikų bendruomenė džiaugėsi šiuo atveju ir jo išėjimo iš ligoninės dieną visi greit susidėjome pinigų ir nupirkome jam dviratį“, - džiaugiasi A. Augieras.

Per visą ligos protrūkį prancūzo vadovaujama organizacija išgelbėjo dešimtis gyvybių, tačiau dar daugiau jų žuvo. Deja, virusas dar nėra visiškai pasitraukęs.

„Daugelis mano, kad jei Ebolos pavadinimo nebėra naujienų antraštėse, virusas jau atsitraukė ir pavojaus nebėra. Tačiau didelė dalis mūsų gydytojų vis dar Gvinėjoje, kitose šalyse – dirbame su tais, kuriems pavyko išgyventi – svarbu suprasti, kad mes beveik nieko nežinome apie tai, kas vyksta išgyvenusiųjų organizme – ar virusas pasitraukė visiškai, jei ne, kur jis slepiasi. Todėl kartą per mėnesį šiuos žmones aplankome, stebime. Taip pat atliekame klinikinius vakcijos nuo šio viruso bandymus. Kol kas atrodo, kad vakcina turėtų veikti, tačiau jos netestavome su vaikais, o jie yra jautriausia grandis – beveik visi vaikai, užsikrėtę virusu, mirė. Tačiau tyrimams dar prireiks laiko. Panašu, kad tam prireiks ir metų“, - prognozavo prancūzas.

A. Augiero žodžiams antrina ir naujausio tyrimo išvados. Skelbiama, kad ebolos virusas kai kurių vyrų spermoje gali išlikti devynis mėnesius po pirminės infekcijos – gerokai ilgiau, negu iki šiol buvo manyta. PSO specialusis atstovas Ebolos epidemijos reikalams Bruce'as Aylwardas komentuodamas šias išvadas pabrėžė, kad tuo metu, kai užsikrėtimų Ebolos virusu atvejų toliau mažėja, Ebolos karštine persirgę žmonės ir jų šeimos toliau kenčia nuo šios ligos padarinių.

Nematė tikslo kreiptis į gydytojus

Be apdovanojimo už nepamatuojamą pagalbą Ebolos krizės metu neliko ir Austinas Kennanas iš nevyriausybinės organizacijos „Concern Worldwide“. Jų įgyvendintas saugaus laidojimo projektas išgelbėjo šimtus aukų artimųjų.

„Liberijoje ir Siera Leonėje dirbame jau seniai, prasidėjus civiliniams karams, tad prie esamų darbų tiesiog prisidėjo naujas iššūkis – ebolos viruso protrūkis.

Mūsų projektas – saugus laidojimas – sėkmingas likimo posūkis. Praėjusių metų spalį tuo metu Siera Leonėje buvę kolegos įžvelgė vieną didelę problemą, kuria kiti nelabai turėjo laiko sistemingai užsiimti – tai saugus žmonių laidojimas. Laidotuvių metu yra labai daug fizinio kontakto – liečiami kūnai, kurie padengti vienokiu ar kitokiu skysčiu, kuriuo ir perduodamas virusas – tebūnie tai seilės, kraujas. Be to, kai kur vis dar laikomasi tradicijos vieną naktį miegoti su mirusiuoju toje pačioje lovoje, taip esą pagarbiai su juo atsisveikinant“, - pasakojo A. Kennanas.

Vyriškis buvo atsakingas už laidojimo komandų sudarymą.

„Reikėjo rasti žmones, kurie žinotų, kas, kur mirė, kurie būtų informuoti, kaip galima liesti kūną ir kaip bei kur jį teisingai palaidoti. Nepaisant to, kad šių žmonių darbas buvo neapsakomai sunkus tiek fiziškai, tiek morališkai, jie dar turėjo kęsti stigmas bei stereotipus, kuriuos vietiniai jiems priskyrė – buvo manoma, kad tik nešvarūs, galbūt užsikrėtę žmonės atlieka šiuos „purvinus“ darbus savo noru. Todėl be koordinavimo bei pagrindinių teorinių žinių, teikėme ir psichologo konsultacijas šiems (dažniausiai) savanoriams“, - atviravo pašnekovas.

Per metus laiko jo vadovaujami savanorių būriai palaidojo apie12-13 tūkst. žmonių.

„Baisiausia net ne tai, kad šie žmonės mirė nuo ebolos viruso (prieš tai dirbome su Maliarijos aukomis), tačiau turbūt tai, kad didelę dalį mirusiųjų sudarė vaikai. Be to, visas mirtis tuo metu turėjome laikyti galimomis Ebolos aukomis ir kūnais rūpintis su vienoda priežiūra. Laiko testams nebuvo“, - sakė jis.

Saugaus laidojimo projektą sudarė 20 komandų, po maždaug 10-12 laidotojų kiekvienoje jų. Kadangi buvo tikrai sunku rasti žmones, norinčius dirbti šį darbą, kai kuriems jų buvo mokamas simbolinis mokestis. Daugiausia tai buvo vietiniai žmonės.

A. Kennano teigimu, Ebolos krizės pradžioje buvo du ekstremumai – žmonės arba labai bijojo ir nepranešdavo apie aukas, arba labai bijojo ir net nelaidojo artimųjų, o tiesiog juos naktį palikdavo gatvėje.

„Kita dalis žmonių nematė tikslo keliauti pas gydytojus – visiems buvo aišku, kad vienos visa gydančios vakcinos nebuvo, tad kelionę į ligoninę jie prilygindavo greitai mirčiai. Be to, kai kurių jų požiūris į atvykėlius taip pat buvo labai griežtas – mes nesuprantame jų tradicijų, jų tragedijos, esame tik prašalaičiai, kuriais esą negalima pasitikėti. Užtruko nemažai laiko, kol įrodėme, kokie mūsų tikslai, kad mes norime tik padėti.

Kiek įmanoma, stengėmės leisti žmonėms atisveikinti su mirusiais artimaisiais – nors ceremonija ir būdavo trumpa, tačiau maldų neišbraukdavome. Svarbiausia, kad artimieji neliestų kūnų“, - Liuksemburge sakė „Concern Worldwide“ atstovas.

Darbo buvo tikrai daug.

„Rasti oficialias kapines, karstus, teisingai užsirašyti žuvusiųjų duomenis, kūnus laidoti greitai, nes aukų su kiekviena diena tik daugėjo... Tik vėliau mirusiųjų duomenys buvo graviruojami, iš pat pradžių juos rašėme ranka.

Be pagrindinio laidojimo darbo centriniuose miestuose, dalį žmonių siuntemė į mažesnes vietoves, kad šie skleistų informaciją apie ebolos virusą ir kaip nuo jo apsisaugoti. Daugelis nežinojo pagrindinių higienos taisyklių, kurios gali išgelbėti gyvybę. Todėl mokyklose mūsų darbuotojai transliavo garso įrašus, kuriuose buvo suprantamai pateikiama visa informacija, galinti padėti jiems ir jų tėvams“, - pasakojo jis.