Paprastoji jonažolė (lot. Hypericum perforatum L.) žaizdomis išvadinta, matyt, dėl to, kad arbatą, aliejų jonažolės nudažo raudonai, o patrynus tarp pirštų violetine spalva juos nuspalvina. Tad jei vasarą laukuos kokią raganą išsidraikusiais plaukais ir violetiniais nagais linksmai laigančią pamatysit, supraskit, kad jau jonažolės kaži kur žydi.
Seniau buvo toks paprotys – ūkininkai su jonažole gamindavo sumuštinį, įsprausdavo ją tarp duonos riekių ir duodavo galvijams ėsti. Taip apsaugodavo juos nuo įvairiausių ligų. Bet suprask, kad protingas – štai suomis T. Rautavara tarybinių laikų knygelėje rašo, kad šiukštu arkliui jonažolių negalima duoti – esą jam gali atsirasti neįprasta snukio liga. Kaip ta vaizdinga liga pasireiškia, kad ir kaip gaila, dabar jau sunku mums sužinot – nebėr arklių mūsų krašte, nebėr, visi užsieniams ištargavoti.
Prieš dešimtį metų mano uošvis Gerduvėnų kaime dar turėjo arklį. Didelį, stiprų, galingą, Mažius vardu. Ne tik stiprus buvo, bet ir baisinis tinginys, dirbti visai nenorėjo, vagomis tiesiai vaikščioti išvis nemokėjo. Uošvis užtat bulvių vagoti pasikviesdavo kaimo bernų – bernai plūgą tarpvagėmis traukia, pūškuoja ir nervuojas, vienas stumia, kitas traukia, o šalia dirvos arklys sau ganosi, tyliai žvengia, kikena, kailis žvilga.
Nei malkų vežimo traukti Mažius nenorėjo – kuo sunkiau pakrautas, tuo dažniau užpakaline koja į vežimą spiria, tik spėk savo zūbus saugoti. Sykį teko arkliui didelę betono maišyklę iš atkalnės partraukti, spiria arklys į maišyklę, zvaaambt per visus laukus, dar labiau arklys baidosi, dar dažniau spiria atsivėdėjęs, zvaaaambt zvaaambt. O dar sykį ankstyvą pavasarį nenaudėlis uošviui kelnes buvo numovęs – mat išvestas iš tvarto po ilgos žiemos baisiai nenustygo. Uošvis dar spėjo įkinkyti į vežimą, bet arklys nebeištvėrė nieko laukti, vežimu kliudė tėvą už diržo, diržą nutraukė, kelnes per batus nuvilko, paliko tokį pliką gulėti ir išlėkė tararai vežimu per kaimą. Parknopsėjo į kiemą paskui galvą nuleidęs aplaužytu vežimu vilkinas, pavasario džiaugsmą išlakstęs.
Toks tatai buvo paskutinis Gerduvėnų kaimo arklys.
Mažius snukio ligos nebuvo pasigavęs, ačiū dievui, bet ir mums nėr ko tokios ligos gąsdintis, žmonėms jos nuo jokios jonažolės tikrai neatsiras – kaip tik raukšles gali išlyginti. Jonažolė išgydys visus nervus, depresijas ir isterijas, neurozes, nemigas, nervinį išsekimą. Dar ir trišakio nervo neuralgiją sudoros. Net lunatikus išgydys ir šie naktimis nebevaikščios po laukus kur papuolę, ir į lovą nebesišlapins.
Be visų gėrybių, jonažolės dar ir kepenų veiklą pagerina, medžiagų apykaitą, kraujotaką pagreitina, ji viena efektyviausių žolelių, pakeliančių spaudimą.
Reik nepamiršti, kad jonažolė yra stiprus augalėlis – negalima jos nėščiosioms, tiems, katrie labai aktyvūs, su dideliu spaudimu, tiems, katrų jautrus skrandis, o ir šiaip ilgai nereik vartoti, juolab vyrams – tiems spaudimas gal ir pakils, užtat potencija gali kuriam laikui nesmagiai nukentėti.
Labiausia jonažolės tinkamos vartoti žiemomis, kai saulės, žydro dangaus nėr, nei gėlės, nei akys niekur nežydi, tuomet ši arbata pati naudingiausia, zlastis neims, saulės pražystančios bus lengviau laukti.
Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnai, tel. 8 614 16 798. Daugiau informacijos čia.