„Man niekada nekanda, nėra čia ko pasakoti“. Jūs teisus. Mažieji kraujasiurbiai išsirenka sau skanesnių kąsnelių ir Jūs tiesiog esate jiems nepakankamai reprezentatyvios išvaizdos. Gan platus tyrimas atliktas Škotijoje: net 14 procentų škotų nurodė, kad niekada uodų ir mašalų nebuvo kandžioti.
Niekas nežino konkrečių uodų, erkių ir mašalų skonio pretenzijų, bet tam tikras dėsningumas pastebimas:
Giminystė. Pasirenka mus šeimomis. Vienos giminės atstovai būna skanesni, tuo tarpu kitų vengia didžioji dalis vabaliukų. Bet ir kiekvienoje šeimoje yra numylėtinių ir pastumdėlių. Identiški dvyniai dažniausiai kandžiojami vienodu, o štai broliai ir seserys – jau skirtingu intensyvumu.
Dydis. Skraidančioms talpoms su krauju paprasčiau nutūpti ant didelių objektų. Renkantis vyrus prioritetinė savybė yra ūgis (na, mūsų šalies rinkėjams čia jokia ne naujiena), o štai renkantis moteris propaguojama „body positive“ filosofija – uodams skanesnės moterys su didesniu KMI. Laikas perfrazuoti lietuvišką „body positive“ judėjimo šūkį – uodas ne šuo, ant kaulų nepuola.
Amžius, lytis ir rūkymas neturėjo įtakos sukandžiojimo dažniui.
Prakaitavimas. Tyrėjai neturi vieno atsakymo. Vienus kanda labiau suprakaitavusius, kitų prakaito kvapas atbaido ne tik priešingos lyties atstovus, bet ir uodus ar mašalus.
Tačiau kiti tyrėjai nuėjo toliau. Darė nebe retrospektyvinius, bet perspektyvinius tyrimus. Maitino žmones įvairiais skoniais, kvapais, tepė juos skirtingais metodais bei skaičiavo nutūpusių ir pasivaišinusių vabzdžių kiekį. Trumpa niežtinčio ir patinusio mokslo santrauka:
Bananus vartojęs savanoris buvo labiau sukandžiotas uodų nei jo kolega, privengęs geltonų vaisių. Įrodymai, švelniai tariant, abejotini, bet buvo atlikta dar 15 panašių bandymų ir negauta vienareikšmio atsakymo, ar uodai mėgsta bananus valgančius žmones.
Sako, kad apelsinas, žalia ir paprasta citrina daro įtaką spermos skoniui. Bet uodams tai nerūpi. Citrusinių vaisių vartojimas nei masina, nei baido kraujasiurbius. Bet citrusiniai vaisiai neblogas vitamino C šaltinis ir šiaip skanu bei sveika.
Trumpalaikis česnako vartojimas neturėjo įtakos apsaugai nuo vabzdžių, tačiau tyrėjai palieka viltį mėgstantiems produktą: ilgalaikio vartojimo efektas tirtas nebuvo, neatsirado savanorio ilgalaikiam česnako vartojimui ir uodų maitinimui. Nežinia, kas labiau gąsdina būsimus tiriamuosius.
Suvalgytas cukrus niekaip nepadarė įtakos dažnesniam uodų nutūpimui ant žmogaus. Bet, skirtingai, nuo česnako varianto – ilgalaikio vartojimo pasekmės žinomos. Nutukusias moteris uodai myli labiau.
Prieskoniai ir prieskoniniai augalai niekaip nedaro įtakos uodų ir mašalų elgsenai. Net jei pasieksite tokią stadiją, kad jau ir prakaitas turi kario kvapo – nuo uodų, panašu, neapsiginsite. Bet, gal atsiras nuolaida indiško maisto restorane.
Alkoholis uodus, kaip ir žmones, veikia nevienareikšmiškai: vienus pavartojusius kanda labiau, kitų privengia. Manau, čia bendras gyvosios gamtos saugos instinktas – visi turime pažįstamų, su kuriais nesinorėtų bendrauti po tam tikro jų suvartoto ugninio vandens kiekio. Įdomu, kad tirtas buvo tik teisingas, tyrėjų ir tiriamųjų nervus tausojantis vartojimo būdas – į vidų. Išorinis produkto panaudojimas mašalams atgrasinti lieka netirtas.
O kaip kiti ne vidinio, bet paviršinio bei ekstrakorporinio apsisaugojimo būdai?
Aromatinės žvakės. Kaip pasakė vienas tyrėjas: citrinmedžio aromatas žvakėje, panašu, apsaugo tik pačią žvakę. Gražus, kartais net kvapnus šviesos šaltinis. Tik tiek.
Ultragarsą skleidžiantys prietaisai. Skirtingų tyrimų duomenų lyginti negalima, bet, kaip įprasta mūsuose, palyginkime. Ultragarsas kur kas veiksmingesnis šiaurės šalyse, nei pietuose ar rytuose. Matyt, techniškai išprusę Skandinavijos uodai su kur kas didesne pagarba žiūri į brangius prietaisus, nei Rytų Azijos išmaniosios technikos negerbiantys kraujasiurbiai.
Eteriniai aliejai. Diametraliai priešinga situacija nei su įmantria technika. Vakarietiškoje kultūroje, visgi, ne iki galo prigijo aromaterapija, ir Europiniai uodai dar ja nepatikėjo. Tuo tarpu Rytų uodai gerbia tradicijas ir vengia arbatmedžiu išsitrynusių persų palikuonių kūnų. Maža to, tie rytų vabzdžiai, su savo tradiciniais įsitikinimais, nuėjo net toliau.
Rytų parazitai negerbia vakarietiškų pramonės ir chemijos pasiekimų. N,N-Diethyl-meta-toluamide arba DEET, bent 50 procentų stiprumo – vakarietiškų uodus ir mašalus labiausiai bauginantis ir atgrasantis preparatas, Azijos parazitams mažiau baisus nei tradicinis eterinis aliejus.
Bet tokių tyrimų rezultatų nevertinčiau kategoriškai: nes labai galimai tyrėjų ir tiriamųjų išankstiniai nusistatymai ir kultūrinis paveldas padarė įtaką kraujasiurbių vabzdžių elgesio stebėsenai. Ir DEET‘as, ir arbatmedis gali pasirodyti veiksmingi, ypač ilgai valgyto česnako „fone“. Siūlau bandyti individualiai.
Saugumas visų preparatų vienodas. Ir chemijos, ir augalinių. Viskas priklauso nuo saiko ir sveiko proto. Pagal galimybę visas išorines priemones tepate ne ant odos, bet ant drabužių. Jei, visgi, susitepėte save, mylimiausią, tai jokiais būdais:
Nerodote savęs saulei. Saulė nemėgsta konkurencijos odos vėžio klausimais ir gali išteptą odą paveikti nenuspėjamai.
Nedarote iš skirtingų priemonių kokteilio, nes kaip reaguos tradicinė Rytų medicina suplakta su įrodymais pagrįsta Vakarų – nežino niekas.
Nuplaunate viską prieš miegą ir palepinate odą drėkinančiais kremukais. Tai, kas tinka uodams atbaidyti, nebūtinai patinka Jūsų odai. O oda, kaip ir kiekviena moteris – švelni, bet kerštinga.
Ir nereikia raminti sukandžioto sutuoktinio žodžiais „na, matai, ne viskas taip ir blogai: kažkam tu visgi atrodai patraukliai“.
Ką daryti, jei visgi sukandžiojo, o svarbiausia – ko nedaryti, kitose laidose. Likite skanūs ir patrauklūs.