Apie vaistų patekimo į mūsų organizmą kelius ir klystkelius. Kas geriau: tabletė ar adata?
„Ką čia spelioti – lašelinė iškart pagydo, o tabletė kol suveiks“. Visiškai teisingai. Tiesioginio vaisto suleidimo į kraują vienas iš teigiamų momentų – greitis. Jeigu mes kalbame apie gyvybei grėsmingą būklę, gaivinimą – dažnai tai vienintelis veiksmingas variantas. Jeigu vis dar skaitote arba žiūrite mus – Jums jo nereikia. Kita būklė, kai toks vaistų leidimo būdas labai pasiteisina – kai laukti nėra prasminga, pavyzdžiui, stiprus skausmas, greita alerginė reakcija. Bet greitis svarbus tik pirmos dozės atveju, toliau puikiai susitvarkys ir tabletės. Suleidus vaistų nuo skausmo poveikio lauksime kelias ar kelioliką minučių. Išgėrus tabletę poveikis atsiras po keliolikos ar keliasdešimt. Kai skausmas nėra toks stiprus ir staigus, žinai, kas tavęs laukia, tikrai gali laiku išgerti tabletę.
„Tai, kad vaistai nuo skausmo skrandį ėda, ką tu, daktarėli, nežinai?“. Aš žinau. Ir, skirtingai nuo užduodančių tokius klausimus, žinau, kodėl „ėda“. Nes jie mažina uždegimą, slopindami tam tikrų medžiagų (prostaglandinų) gamybą visame organizme. O tos medžiagos ne tik sukelia skausmą, bet ir apsaugo skrandį. Ir nesvarbu, kaip vaistas atkeliavo, ar pro burną tabletėje, ar pro kitą galą žvakutės formoje, ar į sėdimąją skaudžiai suleistas, ar į veną patetiškai sulašintas – skrandį jis gadins vienodai, nes vaistų poveikis sisteminis. Tik tabletė gadins vien skrandį, injekcija į raumenis dar ir užpakalį, lašelinė plėšys periferines venas, o žvakutė – Jūsų savigarbą.
„Man nuo spaudimo tik lašinės padeda“. Tai tada Jus netinkamai gydo arba Jūs pats netinkamai gydotės. Nėra lašinių nuo spaudimo. Ir „karšti ukolai“ netinka spaudimo gydymui. Ir „plečiantys“ spaudimo netvarko. Ir šlapimą varančių suleidimas į veną nėra niekur nurodomas kaip bazinis kraujuospūdžio gydymas. Visi ką tik išvardyti būdai gydyti kraujo spaudimą (astmą, širdies nepakankamumą, cukrinį diabetą, lėtinį bronchitą) yra tik gydančių ir besigydančių apsileidimo, nemokšiškumo ir dėmesio stokos apraiškos.
„Mano kepenys neišneša tablečių. Tik injekcijos“. Kepenims nei šilta, nei šalta, ar Jums davė tabletę, ar suleido ampulę. Nesvarbu, kaip vaistas pateko į organizmą, jis vis tiek apkraus kepenis. Ir, jei vaistų ir kitų skysčių per daug, kepenys vienodai neišneš.
„Mane nuo kovido (roto, gripo, gastrito) tik Ringerio lašinėmis išgydė“. Tikėtina, brangiai. Jeigu sugebate gerti – išgertas skystis kur kas naudingesnis nei sulašintas į veną. Na, taip jau yra. O Ringerio ar fiziologinio tirpalas – viso labo vandenukas su druskytėmis. Taip, kai nusividuriavai, nusivėmei, išprakaitavai ir gerti sunku, lašinė gali padėti greičiau atsigauti – šiek tiek elektrolitus greitai atstato. Bet kaip ir su vaistais nuo skausmo ar alergijos – pirma dozė, kad būtų lengviau. O toliau pats, rankytėmis ir lūpytėmis iš buteliuko.
Pilnos lentynos elektrolitų mišinių, subalansuotų ir pritaikytų visiems gyvenimo atvejams ir skoniams. Ką? A, su lašine patogiau? Na, taip. Patogiau. Pačiam daryti nieko nereikia. Bet tai toli gražu ne gydymas. Tad nėra ko reikalauti priėmimo skyriuose „bent lašelinę pastatykite“. Tingite patys gerti – eikite ir mokėkite už „sugirdymą“. Ir net jokia save gerbianti privati nelašins sugebančiam skysčius gerti pacientui vandenuko su druskyte penkias dienas iš eilės. Nes tai ne gydymas, o tik pinigų įsisavinimas.
„Tai lašelinės visiškai neveiksmingos?“. Kodėl? Dar ir kaip veiksmingos. Vandenukas su druskyte turi nuostabų placebo efektą. Gulėjimas su adata venoje ir baimė pajudinti ranką, kad adata nepradurtų venos – tam tikra atgailos ir kančios forma. Vėlgi, asmeninis dėmesys iš personalo, tiekiamas profesionalus darbas, reikalaujantis įgūdžių – nepradurti venos. Štai dalis teigiamų Ringerio ir Fiziologinio lašelinių poveikio. Nereikia jų menkinti.
O dabar rimtai – yra dalis vaistų, kurie vien tik injekcijomis skiriami, mat kitaip nepadeda. Arba skiriasi poveikis tabletės ir injekcijos. Tai vadinasi bioprieinamumas: kiek ir kaip įsisavina iš skirtingų vietų ir suleidimo būdų. Geriausias pavyzdys – banali geležis. Mažakraujystę galima gydyti ir tabletėmis, dažniausiai tai ir darome, dažniausiai tai ir padeda. Tik iš išgertos tabletės įsisaviname daugiausiai kelis (net ne keliolika) procentus geležies, likutis iškakojamas. Kartais tų kelių procentų neužtenka. Užtat beveik neįmanoma perdozuoti. Intraveninė injekcija – šimtaprocentinis įsisavinimas, vienkartinis vizitas pas gydytoją, greitas efektas. Tačiau reali galimybė perdozuoti, jei nemoki nustatyti mažakraujystės priežasties ar apskaičiuoti dozės.
Kita bėda, kai lašelinės ar injekcijos nepakeičiamos – žarnyno streikas. Lėtinės ligos, sudirginimas, gretutinės ligos, vartojami vaistai – kartais (o su amžiumi vis labiau) blogina tam tikrų medžiagų įsisavinimą fiziologiniu keliu. Tada irgi tenka griebtis injekcinių formų. Geras pavyzdys – vitaminas B12. Storosios žarnos uždegimas, skrandžio pašalinimas arba nuolatinis vaistų vartojimas (pavyzdžiui, Metformino, šiaip puikaus ir nepakeičiamo vaisto nuo diabeto) arba blogina, arba stabdo šito gyvybiškai svarbaus vitamino įsisavinimą. Tada lieka injekcijos. Bet pradėti lašintis vitaminų lašelines „nes pavargau“ – tiesus kelias į ligoninę arba dėl lašelinių pašalinių, arba dėl nuovargio ir jo netinkamo gydymo.
Gamta ne šiaip sau sugalvojo tokį sudėtingą dalyką kaip žarnynas. Jis reguliuoja patekimą į mūsų vidų. Ir muitinė, ir pasienis viename. Kartais labai gerai pravežti kontrabandą, kad praskaidrintumėte savo gyvenimą. Kartais verta nepaisyti per daug griežtų įstatymų. Bet nuolat gyventi ne mūsų pačių organizmo, o kažkieno kito sugalvota tvarka ir vaistinių/maistinių medžiagų kiekiais – pavojinga.
Artimiausiu metu dar pakalbėsime apie tepaliukus, žvakutes ir vitaminų uostymą. Likite sveiki ir be lašelinių prisipildę.