Idėją atsivežė iš užsienio
Laidoje paklausus, kas yra toji „Paciento mokykla“, Nacionalinio vėžio instituto vėžio informacijos ir komunikacijos skyriaus vedėja Veronika Mickevičienė sakė, kad čia svarbiausia gydytojų, personalo bei paciento bendravimas, kad pacientai jaustų, kad nėra palikti likimo valioje.
„Paciento mokykla“ jau skaičiuoja dvidešimtuosius metus ir prieš dvidešimt metų, kai buvo ištakos šio projekto, buvome labai jauna valstybė, kuri labai ženkliai ėjo į priekį. Mes domėjomės visomis naujovėmis, daug važinėjome po užsienį ir pamatėme, kad pacientams rūpi ne tik jų tiesioginis gydymas, bet jie patys norėjo turėti daugiau informacijos apie onkologines ligas. Taip mes iš užsienio ir atsivežėme tą mokyklos idėją.
Pacientams ši mokykla tikrai yra naudinga, tačiau lygiai taip pat ji yra reikalinga ir gydytojams, nes santykiai tarp gydytojo ir paciento per pastarąjį dvidešimtmetį ženkliai pasikeitė. Kadaise gydytojas buvo pats pagrindinis autoritetas, kuris kaip pasakė, taip pacientas ir daro. Dabar viskas yra ženkliai kitaip, nes pacientas yra neatsiejama komandos dalis. Tam, kad jis pilnavertiškai dalyvautų komandoje, jis turi turėti nemažai žinių, kas su juo vyksta, kas vyksta su jo organizmu, kokiomis sąvokomis kalba gydytojas, ką tos savokos reiškia ir panašiai. Taip mes ir sukūrėme pacientų mokyklą“, – kalbėjo V.Mickevičienė.
Skatina į mokyklą įtraukti ir artimuosius
Nacionalinio vėžio instituto chemoterapijos skyriaus dienos stacionaro vedėja Birutė Brasiūnienė laidoje sako, kad džiaugiasi, jog Lietuvoje puoselėjamas toks pacientų ir gydytojų bendradarbiavimas.
„Prisimenu, kad kai grįžau į Lietuvą ir prisijungiau prie Nacionalinio vėžio instituto, pirmas dalykas, kuris mane nudžiugino, tai yra čia veikianti paciento mokykla. Aš atvykau iš tokios aplinkos, kur visokių paskaitų ir švietėjiškos veiklos buvo įvairiausiuose lygmenyse“, – sako B. Brasiūnienė.
Anot pašnekovės, labai svarbu, kad į mokyklos veiklą būtų įtraukti ne tik patys pacientai, gydymo personalas, bet ir paciento artimieji.
„Labai svarbu, kad pacientas gali pabendrauti su kitais pacientais, personalu. Taip pat gydytojai gali bendrauti su paciento artimaisiais ir panašiai. Tada sukuriama labai graži ir betarpiška atmosfera, taip perduodamas bendruomeniškumo jausmas, kad ligonis su savo liga nėra vienas, nes šalia yra artimieji, personalas ir visa komanda, kuri būna su tuo žmogumi. Visas tas ryšys labai pagerina komunikciją. Pagrindinė žinia yra ta, kad žinojimas mažina baimę.
Žinojimas, kas su manimi bus, kokie pašaliniai efektai ir t.t. Tokiu būdu išvengiame žmonių pasimetimo, kai, pavyzdžiui, pasidaro bloga naktį, taip pat ir namiškiai sužino daugiau, kaip padėti artimajam. Visa paciento mokyklos esmė yra ne tik mokyti, aiškinti apie gydymo metodus, bet tiesiog tai nuima labai daug baimių. Taip pat mes kalbame ne tik apie tinkamų vaistų skyrimą, bet ir apie gyvenimo kokybę – sąvoką, kuri Vakarų kultūroje yra dažniau vartojama“, – tikina specialistė.
Atsiverti nėra lengva
V.Mickevičienės teigimu, svarbu, kad pacientai užduotų klausimus, tačiau net ir tie asmenys, kurie nedrįsta paklausti, gali išgirsti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.
„Atsiverti lengva yra tikrai ne visiems. Grupinių užsiėmimų tikslas ir yra tas, kad yra drąsesnių žmonių, kurie sugeba ir išdrįsta užduoti klausimus.
Bendravimas taip ir vyksta, o tie žmonės, kurie yra drovesni, jie turi galimybę patylėti, bet jie taip pat išgirsta tą informaciją, kurios klausia kiti, kurią gydytojas nori perteikti pacientui, vis tiek visi pacientai nori truputį daugiau informacijos, nei gydytojas gali jam perteikti tiesioginės konsultacijos metu“, – sako V.Mickevičienė.