Kaip atrodo padėtis reanimacijos skyriuje, kokie ligoniai čia gydomi, laidoje „Delfi rytas“ pasakojo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja reanimatologė Smiltė Kolevinskaitė.
– Kokia šiuo metu situacija Santaros klinikų reanimacijos skyriuje? Kiek čia gydoma COVID-19 pacientų ir kiek yra laisvų vietų?
– Šiandienos rytas buvo labai baisus. Situacija labai drastiškai blogėja, nes šiuo metu Santaros klinikose visiškai neturime nė vienos laisvos covid lovos – kalbu tiek apie paprastus skyrius, tiek apie reanimacijos.
Dvi reanimacijos jau yra visiškai užpildytos. Lygiai taip pat užpildyti visi trys Santarose esantys kovidiniai skyriai.
– Kasdien naujų pacientų ligoninėje yra apie 100, vakar dienos duomenimis, jų buvo šimtas penkiasdešimt keli. O kaip yra su reanimacijos skyriumi? Kiek ligonių padaugėja per dieną? Jeigu, kaip sakote, nebėra vietų, tai tie ligoniai siunčiami kažkur kitur?
– Kol kas, bent jau vakar ryto žiniomis, visos Vilniaus regione esančios reanimacijos buvo lygiai taip pat pilnos. Dabar situacija yra tokia, kad, jeigu kažkokiam pacientui pagerėja ir jis išvyksta į kitą skyrių, arba, deja, paciento būklė pablogėja ir jis miršta, atsilaisvinus tai lovai per porą valandų jau gauname kitą pacientą į tą vietą.
Per vakar parą per abi reanimacijas buvo paguldyti 5 nauji pacientai, gal net ir daugiau – dabar bijau sumeluoti. Visos lovos buvo labai greitai užpildytos dar iki vidurnakčio.
– Ar pacientai paprastai į intensyvios terapijos skyrius atvežami iš kitų skyrių? O gal būna, kad jie atvežami čia tiesiai iš namų?
– Yra įvairių pacientų. Dabar dauguma pacientų buvo tokie, kurie namuose pajuto dusulį, tada kreipėsi į greitąją medicinos pagalbą ir su greitąja buvo atvežti į Priėmimo skyrių. Jeigu tuo metu būklė yra kritiškai sunki, jie patenka į reanimaciją: į pagrindinį Santaros klinikų reanimacijos skyrių, arba į Infekcinės ligoninės.
Kartais, jeigu būklė nėra tokia sunki, jie patenka į paprastus kovidinius skyrius, nes tuo metu jiems arba nereikia deguonies, arba jos reikia nedaug. Tokiu atveju, jeigu jų būklė blogėja, mes iš skyrių persivežame į reanimaciją.
– Kokio amžiaus pacientai pas jus gydomi? Kalbama, kad dabar, kai daugiau žmonių skiepijasi, didesnis jaunesnių žmonių sirgimas.
– Taip, tai galiu patvirtinti. Palyginti su praeitomis bangomis, kai dažniausiai pacientai būdavo virš 65 metų, dabar pacientų amžius labai sumažėjo. Nuo rugsėjo buvo pacientų tarp 30 ir 65 metų. Turime jaunų, neskiepytų arba persirgusių labai seniai.
– Dėl kokių gretutinių ligų pacientai patenka į reanimacijos skyrių?
– Tai jau tapusi klasika, kuri nesikeitė nuo praeitų bangų. Tai yra pacientai, kurie turi širdies ir kraujagyslių sistemų ligų: padidėjusį spaudimą, persirgtus infarktus, širdies nepakankamumą, ypač cukrinį diabetą ir nutukimą. Tai – dažniausios patologijos su kokiomis susiduriame ir tie pacientai atvyksta ypač blogos būklės.
Dažniausiai tos ligos būdingos vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau taip pat sulaukiame ir jaunesnių pacientų, visiškai neturinčių gretutinių ligų.
– Kokį teko gydyti jauniausią pacientą?
– Buvo tikrai keli pacientai, jaunesni negu 30 metų.
– Kas atsitinka, kad jauni žmonės, net neturintys gretutinių ligų, vis tik patenka į reanimacijos skyrių?
– Dauguma tų, kurie patenka pas mus dabar, yra pacientai, kurie buvo nesiskiepiję. Apie 90 proc. pacientų, kurie patenka į reanimacijas, yra nesiskiepiję.
Kai kurie jų buvo tie, kurie persirgo daugiau nei prieš metus ir galvojo, kad jų imunitetas yra pakankamas, dėl to nesiskiepijo.
Labai daug yra tokių, kurie laukė didžiosios bangos žiemą ir tikėjosi skiepytis vėliau. Dažniausiai rudenį norėjo skiepytis, ne vasarą, tikėdamiesi, kad didžiausias imunitetas bus būtent prieš žiemą.
Tačiau medikai labai daug kalbėjo apie tai, kad ši banga bus ankstesnė, prasidės anksčiau negu žiemą. Dabartiniai skaičiai visą tai parodė.
– Ar tenka bendrauti su tais nepasiskiepijusiais pacientais? Kai žmogus atsiduria sudėtingos ligos patale, galbūt ta nuomonė pasikeičia?
– Tie pacientai, kurie yra atvykę pas mus ir gali kalbėti, dabar tiesiog maldauja juos gelbėti ir gailisi, kad nepasiskiepijo anksčiau.
Iš visų pacientų, kurie pas mus buvo nesiskiepiję, turbūt neturėjome nė vieno, kuris sakytų, kad ir dabar nebesiskiepytų, jeigu turėtų pasirinkimą. Dauguma jų tiesiog gailisi, kad tuo metu nepadarė šito žingsnio.
– Skeptikų argumentas prieš skiepus yra tas, kad miršta ir pilnai pasiskiepiję pacientai. Kokie tai ligoniai?
– Dažniausiai tie, kurie miršta pasiskiepiję, priklauso ypač didelei rizikos grupei ir jų amžius dažniausiai viršija 80 metų.
Tie pacientai turi begalę gretutinių ligų, net, jeigu jos nebuvo pilnai diagnozuotos. Jų organizmo rezervai yra visiškai kitokie negu jaunų žmonių.
Dažniausiai, jeigu turime jauną pacientą, kuris yra pasiskiepijęs, jo ligos eiga būna daug lengvesnė. Dažniausiai tokie pacientai apskritai net nepatenka į reanimaciją. Jeigu ir patenka į skyrių, jie pakankamai greitai išrašomi iš ligoninės, o, jeigu patenka į reanimaciją, jų ligos eiga būna lengvesnė.
– Kaip atrodo paciento gydymas reanimacijoje ir kiek jis trunka?
– Gydymo trukmė reanimacijoje labai varijuoja. Dažniausiai pacientai patenka dėl to, kad jiems atsiranda kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, prasideda dusulys, nepakanka deguonies aprūpinti visam organizmui.
Tokiu atveju turime kelis gydymo metodus. Iš pradžių, jeigu pacientas būna ne toks sunkus, jis būna skyriuje, deguonis tiekiamas per paprastą kaukę. Mes galime tiekti ta kauke apie 15 litrų per minutę deguonies.
Kai jiems neužtenka tų 15 litrų, jie patenka į reanimaciją. Tada mūsų sekantis žingsnis yra prijungti didelės tėkmės deguonies terapiją, kuri leidžia skirti 100 proc. deguonį 60 litrų per minutę. Tai yra milžiniška, šimtaprocentinė deguonies srovė. Aplinkoje deguonies yra 21 proc. Tai yra, tiekiama penkis kartus didesnė deguonies koncentracija, stengiantis užtikrinti deguonies aprūpinimą visame organizme. Deguonis yra būtina ir širdžiai, ir inkstams, ir kepenims, ir visiems kitiems organams.
Jeigu ir to nepakanka, toliau progresuoja kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, dažniausiai pacientus turime užmigdyti ir prijungti prie dirbtinės ventiliacijos aparato. Tuo metu pacientai dar yra vartomi ant pilvo, stengiantis atverti tam tikras plačių sritis, kad pavyktų geriau užtikrinti organizmo aprūpinimą deguonimi. Tuo metu pacientai yra prijungti prie dirbtinės ventiliacijos aparato, pilnai užmigdyti, jų raumenys – atpalaiduoti, aparatas visiškai kvėpuoja už juos. Jie maitinami per specialius zondus.
Jeigu būklė blogėja, kartais prireikia ir dirbtinių inkstų pagalbos, taikomas filtracijos aparatas, kuris pavaduoja inkstus.
Kritiškai sunkių būklių metu kartais net neužtenka ir tos dirbtinės plaučių ventiliacijos. Tokių pacientų dabar daugėja. Tada imamas žmogaus kraujas. Specialaus aparatas deguonį tiekia tiesiai į žmogaus kraują ir grąžina jį į kūną, nes plaučių būklė jau yra tokia pažeista, kad dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas aprūpinimo deguonimi užtikrinti nebegali.
– Kokia pas jus atmosfera? Kaip esate nusiteikę pasitikti žiemą?
– Visiems yra pakankamai baisu. Mums baisu ir žiūrint į artimą periodą: kaip išgyventi savaitgalį, kai visiškai nebeturime jokių reanimacinių lovų ir lovų skyriuose.
Lygiai taip pat baisu pagalvoti apie žiemą, kai suprantame, kad turėtų būti didinamos kovidinių reanimacinių ir skyrių lovų skaičius. Gaila, kad dėl to turės stoti planinis gydymas tų pacientų, kurie yra paskiepyti, bet galbūt susirgo ir jiems reikia gyvybei svarbių operacijų, procedūrų, kad išgyventų.
Ta būklė yra daug sudėtingesnė, negu buvo galbūt žiemą, nes daugiausia dabar gydome nepasiskiepijusius pacientus.
Nori-nenori, visų nusiteikimas yra šiek tiek kitoks. Šiek tiek pikta, kad žmonės netiki visais patvirtintais tyrimais, medikais, kurie mato visą ligos eigą pirminėse gretose. Raginame visus pasiskiepyti. Nes priešingu atveju būklė toliau blogės.