„Iš tikrųjų nuo dantų laikysenos priklauso visa kita jūsų laikysena“, – sakė gydytoja odontologė R. Zykutė-Želvė.
„Tai norite pasakyti, kad stovime net ant kojų ir ne nuo kojų priklauso mūsų laikysena, o viskas priklauso nuo burnos?“ – odontologės paklausė šeimos gydytojas V. Morozovas.
„Taip. Taip, kaip „stovi“ mūsų sąnarys ir mūsų sąkandis, taip stovi ir mūsų kojos“, – atsakė R. Zykutė-Želvė.
Teko skaityti, kad tik, geriausiu atveju, kas penktas iš mūsų turi taisyklingą sąkandį, o visiems kitiems reikėtų imtis vienokių ar kitokių priemonių. Ar tai tiesa? Mes visi tokie sužaloti?
Iš tikrųjų tai tiesa. Tų idealių sąkandžių labai nedaug. Apie idealų sąkandį kalbėti galbūt yra utopiška, gal geriau kalbėti apie beveik idealų; maždaug nuo 2 iki 5 proc. žmonių pasaulyje sąkandis idealus ar beveik idealus. Visų kitų – daugiau ar mažiau patologinis.
Dėl estetikos viskas aišku: jei dantys negražūs arba gal net nepatogu kramtyti, tada kreipiamasi į specialistus. Bet iš tikrųjų klinikinių požymių yra daugiau, taip? Kuo pavojingas netaisyklingas sąkandis?
Pirmiausia, netaisyklingas sąkandis pavojingas tuo, kad iškreipia viso kūno balansą. Mes sukurti kaip organizmai, kad būtume harmoningi. Ir jei vienoje pusėje prarandame dantį, tai kompensacinis organizmo mechanizmas sureguliuoja taip, kad kramtome kita puse. Per ilgą laiką, 10–15 metų, jau galime turėti pasekmių, tokių kaip kaklo skausmai, netgi pirmojo kaklinio slankstelio poslinkis, gali pradėti varginti galvos skausmas, miego apnėja.
Dusulys, permušimai, prakaitavimas. Visa tai gali būti dėl to, kad mes nekramtome viena puse?
Taip.
Man ir pačiam darbe teko susidurti su galvos skausmais, nė vienas specialistas nieko negali pasakyti: otorinolaringologas iš savo specialybės pusės nieko nemato, neurologas – iš savo. Tada kreipiamės į odontologus, jie uždeda dantų plokštelę, ir skausmai dingsta, nors, iš principo, dantys nesugedę. Tai skausmai irgi gali varginti?
Be abejo, per dantis yra veikiamas mūsų vienintelis vadinamasis derintinis viršutinio žandikaulio sąnarys. Jis pradeda dėvėtis, veikti netaisyklingai, tada mes imame jausti galvos skausmus, gali ūžti ausyse, kartais būna sunku prasižioti, neišeina sukramtyti maisto, skauda kramtant ir t. t.
O kaip sąkandis ar dantų padėtys veikia knarkimą ir kaip tai susiję su miego apnėja, kai naktį kuriam laikui sustoja kvėpavimas?
Jei visą gyvenimą buvo netaisyklingai kramtoma, netaisyklingai kvėpuojama, jei liežuvio padėtis netaisyklinga, tai žmogus sulaukia tokių pasekmių, kaip ką tik minėjote, – knarkimo bei miego apnėjos. Kai liežuvis nėra taisyklingos padėties, t. y. gomuryje, o atsipalaidavęs ir nukritęs apatiniame žandikaulyje bei užspaudęs trachėją, žmogus negali prakvėpuoti.
Norite pasakyti, kad taisyklingas sąkandis – tai ne vien tinkama dantų, bet ir liežuvio padėtis?
Žinoma, svarbi ne tik dantų padėtis. Tinkamą sąkandį lema ir raumenys, dantys, minkštieji, kietieji audiniai, sąnarys, sausgyslės, nervai, kraujotaka. Tai yra didžiulė mūsų organizmo sistema, kuri leidžia sukramtyti maistą, atlikti fonetinę funkciją ir šypsotis. Jeigu ji sutrinka, tai sutrinka begalė funkcijų: nebegalime šypsotis, kramtyti, taip pat ir nebegalime ramiai miegoti.
Ir kvėpuoti.
Taip, ir kvėpuoti.
Pakalbėkime apie priežastis. Labai dažnai mes esame linkę ką nors kaltinti. Taigi pašnekovų neretai klausiu, kas kaltas, kam šias priežastis galime „nurašyti“? Galbūt dėl tų visų sąkandžio problemų kalta genetika ir mes nieko nepadarysime?
Dažniausiai pacientai taip ir daro. Genetikai „nurašyti“ priežastis labai paprasta. „Tokia jau mano genetika, tokia jau dalia.“ Kokia priežastis? Viskas prasideda nuo gimimo. Kaip gimsta vaikas, kaip ir kuo jis maitinamas. Vaiką iš principo reikia maitinti krūtimi (žindyti) ir taip padėti jam suformuoti taisyklingą žandikaulį.
Bet taip ir daroma. Iki 6 mėnesių – primygtini siūloma žindyti ir skatinama tai tęsti bent iki metų.
Pagal paskutinius duomenis, reikėtų maitinti iki 2 metų su primaitinimais ir skatinti žandikaulį augti. Taip pat – skatinti vaiką nuo pusės metų pradėti kramtyti kietą maistą, o ne duoti sutrintų tyrelių, nes vaikas nesupras, ką reikia veikti su žandikauliais. Patartina duoti gabaliukais papjaustytą išvirtą morką, bulvę, kad jis pats sutrintų su bedantėmis alveolinėmis ataugomis. Taip jam padėsite formuoti kramtymo refleksą. Tada formuojasi rijimo refleksas, tai šios sekos reikėtų nesumaišyti. O paprastai būna taip: vaikui – 6 mėnesiai, jis primaitinamas – išverdame košę, sutriname ir maitiname šaukštais. Vaikas nesupranta, ką valgo.
Saugumas – pirmiausia, kad nepaspringtų.
Žinoma, saugumas – pirmiausia, bet vaikas turi refleksų nepaspringti. Be abejonės, reikėtų žiūrėti, kad tas maistas nebūtų labai kietas, toks, kad neišeitų sukramtyti ar sutrinti su alveolinėmis ataugomis.
Viskas logiška: kol neatsikandai ir nesukramtei, tai nėra ko ir ryti.
Teisingai. Lygiai taip pat daro ir kūdikiai. Pradedame pratinti jį prie normalaus kramtymo ir rijimo reflekso formavimosi etapo, kuris, iš principo, susiformuoja maždaug apie 1 m. ir 8 mėn. Iki to laiko vaikas dar tik mokosi.
Kuo ilgiau žindoma, tuo geriau žandikauliui ir būsimiems dantims?
Žinoma. Reikia nepamiršti, kaip mūsų žandikauliai turi augti, kokia kryptimi. Apatinis žandikaulis turi augti horizontalia kryptimi – į priekį; norint, kad augtų į priekį, reikia daryti judesį ir traukti: paimti kaulą su mėsa, kad vaikas kąstų, trauktų ir nukreiptų žandikaulį horizontalia kryptimi. Jei to nedaro, o dar ir kvėpuoja pro burną (vienas žalingiausių įpročių), tai kaip vaiko žandikaulis auga, kokia kryptimi?
Žemyn.
Taip, vertikaliai. Vaikas išsižioja, nes reikia kvėpuoti pro burną, ir žandikaulis pradeda augti vertikalia kryptimi.
Tai suradome du kaltininkus. Pirmas – mamos, kurios neteisingai primaitina, o antras – slogos, kurios neleidžia kvėpuoti pro nosį.
Iš tikrųjų tai ne slogos kaltos, nes sloga ateina ir praeina. Kaltas žalingas įprotis ir negerai, kad jo nepastebime. Reikia padaryti viską, kad tas kvėpavimo kelias būtų laisvas, ir stengtis užverti burną. Pirma klaida mamų, kurios žindo vaiką, – pažindžiusios paguldo vaiką ir jis lieka išsižiojęs. Reikia paimti ir užverti burną. Vaikas tada užsičiaupia, nuryja seiles ir liežuvis natūraliai nugula į taisyklingą padėtį – į gomurį.
O kaip su čiulptukais?
Tai yra arba pagalbininkas auginant vaikus, arba žalingas veiksnys. Šiaip rekomenduojama čiulptuko atsisakyti, jei yra tokia galimybė. Jeigu galimybės nėra, reikia tiksliai žinoti, kokį čiulptuką pasirinkti. Jis turi būti kuo panašesnis į krūties spenelio formą ir kuo platesnis ties gomuriu. Kad čiulptukas neišžiodytų vaiko stipriai ir, kiek įmanoma, liežuvį prisispaustų prie gomurio, kad galėtų formuotis platus gomurys. Mano rekomendacija – iki metų čiulptuko atsisakyti. Būtinai.
Vasara – už lango, labai daug jaunimo nešiojasi kokį nors indą ir kažką siurbia per šiaudelį. Gerai ar blogai?
Labai blogai. Bet koks siurbimas, traukimas per šiaudelį, per skylutę, nėra geras būdas gerti. Netgi kūdikį anksčiau girdydavo iš taurelės.
O kuo skiriasi, jei per šiaudelį siurbia vyresnis vaikas ir krūtį žinda kūdikis?
Mūsų užduotis – veikti žandikaulį horizontalia kryptimi į priekį. Siurbdami per šiaudelį traukiame į vidų.
Kai pieniniai dantukai iškrenta, užauga nuolatiniai. Ir tiems nuolatiniams čiulptukas nepadarė įtakos.
Kai vaikui iškrenta pieniniai dantys, jam būna maždaug 6 metai. Aš labai tikiuosi, kad Lietuvoje nėra vaikų, kurie iki 6 metų naudoja čiulptuką. Beje, vaikai yra gudrūs: kai iš jų atimi čiulptuką, sugalvoja, ką dar galima čiulpti, tarkime, nykštį, liežuvį, žandą, lūpą. Dėl visų šių žalingų įpročių taip pat pradeda formuotis netaisyklingas vaiko žandikaulis, o tai ateityje sukels labai didelių bėdų. Mūsų, kaip gydytojų, užduotis yra informuoti, pamatyti, pastebėti ir atimti tą žalingą įprotį, pakeisti jį nežalingu.
Kitaip tariant, apkrauti mamos gyvenimą dar vienu rūpesčiu.
Iš esmės, taip.
Dar vienas žalingas įprotis – griežimas dantimis. Jis dažnai „nurašomas“ parazitams, šeimos gydytojai neretai įvardija stresą. O kaip odontologai žiūri į griežimą, jei ypač kalbame apie sąkandžio problemas?
Kuo jis pavojingas? Mes per greitai sudiliname dantis. Dantų nusidėvėjimas yra labai natūralus fiziologinis procesas. Nuo jų išdygimo iki garbingos senatvės dantis turime nudilinti tam tikru diapazonu. Kartais 30-mečių dantys nudilę taip, kaip turėtų atrodyti 80-ies, tai jau yra patologija.
Dar vienas žalingas, o gal, atvirkščiai, gelbstintis dalykas – kramtomoji guma. Nuolat kramtyti gumą – jei kalbėsime apie sąkandį, tai yra gėris ar blogis?
Nė vienoje reklamoje jūs nepamatysite, kad reikia kramtyti nuolatos. Reklama nurodo – kramtyti po valgio, maždaug 1–2 minutes. Viskas. Ir tik tam, kad būtų galima sureguliuoti burnos pH. Kramtant gumą, išsiskiria seilių. Kai gumą ilgiau pakramtome, ji įgyja tam tikrą faktūrą, struktūrą, klampumą, raumenys irgi pradeda apgaudinėti save: jie pradeda pumpuotis, treniruotis. Kai į burną įsidedate normalaus maisto, nebesugebate atpažinti, kokios jis konsistencijos ir kokios jėgos reikia jam sukramtyti. Yra tikimybė, kad pradėsite kramtyti minkštą maistą labai stipriais ir žalingais judesiais.
Viską reikėtų valgyti lėtai, pasigardžiuojant, neskubant, tada neįvyks nei traumų, nei kitų pasekmių.
Kaip suprantu, dėl sąkandžio visiems reikėtų kreiptis į specialistus, bent jau profilaktiškai? Net jei esi patenkintas savo estetika ir funkcija?
Mano palinkėjimas būtų toks – pradėti nuo pradžių. Nesikreipti tik tada, kai jau yra pasekmių, kai jau blogai, o padaryti viską taip, kad tų pasekmių išvengtume, pradėti nuo priežasčių, žinoti jas, taip pat žinoti, ką padaryti, kad mūsų vaikai būtų sveiki. Mes tikrai turime žinių, ką padaryti, kad veidas būtų sveikas, gražus ir taisyklingas.