Apie augalų poveikį vėžiui laidoje „Sveikatos receptas“ kalbėjo gydytoja onkologė Edita Juodžbalienė ir fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius.
– Internete galime rasti įvairius sąrašus augalų, kurie neva turėtų padėti užkirsti kelią onkologinėms ligoms. Kiek iš tiesų tai įmanoma?
– V. Skirkevičius: Tai yra kompleksinis dalykas. Dabar daug kam nuo nervų reikėtų valerijono, jis tikrai gali būti naudingas. Jau nekalbu apie kitus augalus, kaip sukatžolė, bijūnai. Taip pat labai svarbu, kaip žmogus maitinasi, kaip virškina, kaip mąsto. Kai žmogus visą laiką gyvena baimėje ir bijo neteisingo maisto, bijo eiti į mišką, nes ten yra erkių, nes paukščiai kokį nors gripą atneša, bijoti aplinkos, kur tu gyveni, taip pat yra vėžio varymas. Kiekvienam ligą sukelia skirtingi dalykai ir augalai kiekvienam parenkami individualiai.
Pavyzdžiui, pelynas labiau tinka moterims, sergančioms krūties, kiaušidžių vėžiu. Net tyrimai yra atlikti, įrodantys, kad pelynas sumažina vėžinio auglio vystymąsi 5,5 karto. Mums nereikėtų bijoti augalų ir profilaktikai, ir gydymui. Kai žmogus ateina pas gydytoją ir jam nustatomas vėžys, jį apima didelė baimė ir daugybė klausimų, kurie jį gniuždo.
Dėl to nereikėtų bijoti kartu su tuo, ką paskirs gydytojas, vartoti ir augalus. Jie gali padėti geriau įsisavinti cheminius vaistus, bet taip pat gerinti kepenų, kraujo, inkstų rodiklius. Augalai vartojami jau 1000 metų, bet dabar jie yra nustumti į šoną, paliekami „bobutėms“, nors juos tikrai galima skirti profesionaliai. Yra tam tikros taisyklės, kai reikia vartoti ilgesnį laiką. Reikia vartoti dažniausiai mišinius, vartoti po 21 vieną dieną, tada daryti 3 dienų pertrauką, keisti receptus.
– Akivaizdu, kad liga ir jos gydymas yra kompleksinis. Gydytoja, jūs daug metų dirbate su onkologiniais ligoniais. Ar turite kokių nors pastebėjimų dėl pacientų mitybos ir gyvenimo būdo prieš susergant? Ką žmonėms reikėtų keisti savo gyvenime?
– E. Juodžbalienė: Prisidedant prie Virgilijaus – lėtinis stresas tikrai nepadeda onkologinės ligos gydymui. Ką pats žmogus gali padaryti – jei jis neatras savo vidinio gydytojo, onkologai jam nelabai padės. Turi būti labai didelė motyvacija gydytis dėl savęs. Jei susirgai, turi kiek įmanoma labiau peržvelgti savo gyvenimo būdą ir jį keisti. Kol jauni, tol dažnai to nesupranta. Deja, bet rūpintis sveikata reikia nuo jaunystės.
Pirmiausia, susirgus reikia į sveikatą žiūrėti holistiniu požiūriu. Nuraminti save, rasti kokį nors užsiėmimą, nukreipti mintis, susitvarkyti režimą, miegą, atsižvelgti į mitybą. Kūno audiniai yra tokie, kokį maistą suvalgome. Viskas turi būti kaip įmanoma šviežiau ir maistingiau. Turime judėti, nes žmogus sutvertas judėti, o ne gulėti prieš televizorių ar 10 valandų sėdėti prie kompiuterio.
Gretutinių ligų gydymas irgi bus paprastesnis, jei laikysimės sveiko gyvenimo būdo. Vėžys yra ilgalaikis procesas – daug metų kažkas vyko organizme, o kai liga jau pasireiškė, turime kovoti su pasekmėmis. Kad kiti audiniai nesuvargtų ir padėtų gydyti ligą, galime naudoti fitoterapiją, visokias sveikatinimo priemones. Tada reikės mažiau kitų vaistų, žmogus jausis tvirčiau, psichologinė būsena taip pat bus geresnė.
– Pone Virgilijau, tikriausiai sutiksite, kad žmonės pasirenka vieną kraštutinumą. Tarkime, vartoja tik augalus, o vaistus vadina chemija. Kaip manote, ar neįmanoma suderinti šių abiejų būdų?
– V. Skirkevičius: Man labai norėtųsi, kad tie abu būdai būtų derinami, o ne išskiriant tik vieną gydymo rūšį. Jei galvojame, kad augalai viską padarys ir chemijos nereikia, tai nėra teisingas mąstymas. Ir atvirkščiai. Augalai gali būti vartojami ne tik sergant vėžiu, bet ir kitomis ligomis. Besiruošiant interviu prisiminiau, kaip Rytų medicinoje kalbama apie vėžį. Sakoma, kad vėžys yra 4 rūšių – sako, kad vienas yra atsiradęs dėl karmos ir nieko negali padaryti, mes galbūt sakytume, kad tai dėl genetikos.
Yra tradicinis vėžys, kai žmogus suserga ir gydoma chemija ir augalais. Trečia rūšis – dvasinis, o ketvirta rūšis, kuri ateina ir praeina negydant. Tai įdomus istoriškai reiškinys, nebūtinai visa tai tikrai buvo onkologinės ligos, galbūt tai pritaikoma ir kitoms ligoms. Ne visada reikia gerti tik kavą ir juodą arbatą. Yra toks madingas gaurometis, kuris ramina ir yra diuretikas, valantis organizmą, turi prieš–vėžinių savybių, mažina metastazes. Gysločio arbatos gali būti naudojamos, jis turi profilaktinį poveikį, mažina uždegimą, žudo vėžines ląsteles. Augalų turime daugybę, jie patys ginasi nuo įvairių blogų poveikių, kaupia polifenolius. Net paprastas obuolys, suvalgytas vakare, gali būti labai naudingas. Jo žievelė, kuri saugo obuolio drėgmę, turi daugybę apsauginių medžiagų.
Labai madinga yra ir ugniažolė, kuri tikrai turi daug gerų savybių, naudojama tulžies ir kepenų ligoms gydyti. Tai ypatingas augalas, turi daug stiprybės, ją galima naudoti ir vėžio gydymui. Tik man visada kyla klausimas, kaip žmogus naudoja tą augalą: jei grįžta po visų chemijų ir dar naudoja stipriai veikiančius augalus be jokių patarimų, gali sau ir pakenkti. Vienas susmulkintas šaukštelis ugniažolės ir užplikytas karštu vandeniu, padalinus į dvi dalis gali padėti. Bet jei bus vartojamas per ilgai, gali pradėti sausinti gleivinę, kai kuriais atvejais gali pakenkti skrandžiui. Dėl to reikia pasitarti su specialistais. Aplink mus yra daug augalų, kurie gali veikti, tik kartais ši informacija yra neišgirsta. […] Tikintys žmonės daug geriau ištveria ligas ir gydymą, skausmus, nes mato prasmę, pasitiki Dievu. O netikintys daug greičiau nusivilia arba keistai įsitikina, kad viską nugalės ir bus labai stiprus. Reikia norėti pasikeisti ir apgalvoti, dėl ko duotos tos ligos.
– Tikriausiai pritartumėte, kad fizinių ligų negalima atskirti ir nuo psichinės sveikatos. Tradiciniai gydymo būdai – chemoterapija, vaistai, spindulinė terapija yra pakankamai agresyvūs. Ką žmogus tokiu laiku gali ir ko negali vartoti? Jei žmogus gydosi chemoterapija, tai tokiu atveju imuniteto stiprinti jau nereikėtų?
– E. Juodžbalienė: Esame įpratę gydytis cheminiais vaistais, bet jų istorija yra tik apie 100 metų. Iki tol buvo gydomasi tuo, kas yra gamtoje. Deja, atsiradus vaistams netapome sveikesni, reiškia, kažką darome ne taip. Vaistai reaguoja greitai. Bet galime pasinaudoti ir savo protėvių išmintimi. Tikrai yra daug augalų Lietuvoje, kuriais galime pasinaudoti. Greitai žydės kiaulpienės, kurios padeda tulžies pūslei ir yra tikrai geras augalas. […] Kartais pacientai geria po keliasdešimt skirtingų papildų, tame nėra visai jokios logikos, dozės būna per didelės. Aš siūlyčiau atsisukti į tai, kas yra Lietuvoje.
– Onkologiniams ligoniams vieno recepto tikrai suteikti tikrai negalime, bet galbūt galime duoti kažkokį patarimą?
– E. Juodžbalienė: Pacientas gydytoją mato 20–30 minučių kas kelias savaites. Visą kitą laiką jis būna pats su savimi, dėl to turi stebėti save, pažinti kūną. Žmogus dažnai nemato, kada atsiranda apgamai, kad rausta krūtis, nežino, kad kraujuoja ir ką palieka tualete. Jei yra kokia žaizda, kuri negyja 3 savaites ar ilgiau, jau reikia sunerimti. Jei kažkas kraujuoja, kosėja su krauju, taip pat reikia sunerimti. Žmonės labai nestebi savęs.
– Virgilijau, koks jūsų būtų patarimas tiems, kurie mus žiūri?
– V. Skirkevičius: Aš siūlyčiau pasinaudoti pavasariu ir pripildyti organizmą žaliomis medžiagomis, chlorofilu, kuris stimuliuoja kraujotaką. Reikia judėti, valgyti jaunas daržoves, kiaulpienes, dilgėles, petražoles, ridikėlius. Žinoma, nereikia persistengti su kiaulpienėmis ir dilgėlėmis, kad salotos būtų neskanios, bet galima maišyti su mums įprastomis daržovėmis.
Ridikėlius galime sumaišyti su jaunomis nuplikytomis dilgėlėmis, kiaulpienių lapelių. Šitas pavasarines jėgas reikia naudoti. Paprastas receptas, kuris labai lietuviškas: prisirinkti laukinių aviečių daigų, juodųjų serbentų lapelių ar daigelių ir laukinių žemuogių lapelių. Visi jie turi stiprų priešuždegiminį poveikį, gerina kepenų, inkstų darbą, nuo to priklauso, kokia bus mūsų senatvė.