Vis negali išeiti į pensiją
80 metų turintys gydytojas yra vienas iš Lietuvos gydytojų, nominuotų išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas“. Ir nors J. Vekteris vis svajoja apie pensiją, sako, kad dar jaučiasi darbingas. Šiuo metu jis dirba radiologu Druskininkų ligoninėje. „Daug metų esu išdirbęs tą patį darbą. Vis sakau, kad nutrauksiu darbą. Bet kur buvau, dirbau, visi gailisi, kad išvažiuoju“, – juokiasi jis.
Radiologas yra gerai žinomas dzūkams, mat daugybę metų būtent ten ir dirbo. J. Vekteris pasakoja, kai baigė studijas, jam buvo pasiūlyta vykti dirbti į Klaipėdą. „Atsisakiau ir pareiškiau, kad noriu į Lazdijus. Manęs paklausė, kodėl ten noriu. O ten tėviškė labai netoli. Labai myliu gamtą: ten ežeras, miškas, beržynas ir taip toliau. Tai man sakė, jei yra savanorių į Lazdijus ar dar kažkur, tai kaip neleist?“ – pamena J. Vekteris.
Vėliau, pasakoja J. Vekteris, teko padirbti ir Veisėjuose, tačiau, kai sukūrė šeimą, grįžo atgal į Lazdijus. „Mane kvietė į Vilnių atvažiuoti, buvau net pareiškimą parašęs, suderinęs viską su ministerija. Žmona lituanistė, mokytoja. Ji labai norėjo vykti kur teatras. Gundomas jos ir sutikau. Bet paskutiniu momentu atsisakiau. Sakiau, kad triukšmo nenoriu, rajone geriau, viskas pasiekiama ranka, pėstute. Ir neišvažiavau. Manęs klausė, kur tu tada norėtum? Į Druskininkus norėčiau“, – sako J. Vekteris.
Tačiau medikas ne tik gerai pažįstamas dzūkams. J. Vekteris pasakoja, kad jo sūnus Donatas Šilutėje dirba reanimacijoje anesteziologu. „Jie ten vienu metu neturėjo radiologo. Pasikvietė mane. Tai iš Druskininkų ligoninės išėjau ir išvažiavau į Šilutę. 5 metus dirbau, savotiškai buvo įdomu pasižiūrėti kitą ligoninę.
Žiemą kaip žiemą, bet kai ateina vasara, norėdavau grįžti į Druskininkus. Esu žvejys, gamtos mylėtojas. Turiu sodą. Sakau, kam jau man toje Šilutėje sėdėti, ne tie metai. Sugrįžau atgal. Nedirbau gal 4 mėnesius. Buvau nutaręs, kad gana. Bet Druskininkų ligoninė liko be radiologo. Man skambino, mėnesį laiko įkalbinėjo, kad dar dirbčiau. Kadangi ten mano tėviškė, tai traukos centras. Ten pradėjau, ten ir baigiu savo gyvenimą ir darbą. Ėmiau ir sutikau“, – juokiasi radiologas. J. Vekteris sako, kad taip jau dirba 5 metus, tačiau vis ligoninėje užsimena, kad ieškotų jaunesnio radiologo, nes laikas jau pensijai.
Susirgimų per 55 metus nepagausėjo
J. Vekteris prisipažįsta, kad rajono ligoninėje diagnozavus ligonį, verta vykti tirtis į didesnę ligoninę. „Kai mes rajone diagnozuojame, tai nereiškia, kad 100 proc. taip ir yra. Bet patirtis manęs dažnai nepaveda. Dažnai pataikau, kuriuos ligonius reikia daugiau ištirti. Jiems patariu važiuoti. Moterims, kurioms manoma, kad krūtų vėžys, patariu nelaukti.
Vilniaus onkologai yra man skambinę: jūs, daktare Jonai, kur randate tiek daug vėžių? Į kurią palatą įeini, tai vis druskininkiečiai. Jie juokaudavo, kad pas jus ne tik grybai auga, bet ir vėžiai“, – juokiasi pašnekovas.
Radiologu J. Vekteris dirba jau 55 metus, tad pasiteirauju, ar, jo nuomone, per tiek metų nepagausėjo įvairių susirgimų. „Kartais ir pats asmeniškai tai permąstau. Seniau sakydavo, kad žmogus mirė, nes jam buvo kažkoks guzas. Tikriausiai, buvo vėžys, bet nebuvo tikslios diagnostikos. Niekas nežino, kokia iš tikrųjų buvo diagnozė. Tyrimų tada niekas neatlikinėjo, nebūdavo patvirtindama, kad tai vėžys.
Atsimenu, kad paprastoms kaimo moterims, kurios kaime gyvena, grynu oru kvėpuoja, gamtoje tekdavo diagnozuoti plaučių vėžį. Ir žiūrėk, ir turi plaučių vėžį, nors nei rūko, nei piktnaudžiauja kuo nors. Per savo darbo laiką susidariau vaizdą, kad nežiūrint, kad kitas rūko, išgeria – būna sveikas. O kitas to nedaro ir nesveikas. „50 ant 50 proc." serga piktybiniais susirgimais ir tie, kurie stipriai prisižiūri savo sveikatą, ir tie, kurie neprisižiūri. Tai daugiau genetiniai dalykai“, – sako gydytojas.
J. Vekteris sako, kad žmonės turi savo vidinius laikrodžius ir, jei pasijunta negerai, turi kreiptis į gydytojus. „Nereikia laukti. Ligonių psichologija dažnai būna tokia: aha, susirgau. Palauksiu, pavartosiu vaistų, tik, kad neičiau pas daktarą ir tik ne į ligoninę. O mes, medikai, sakome, kad žmonės ateitų kuo anksčiau“, – teigia radiologas.
Anot jo, dabar spaudoje bei per televiziją galima išgirsti įvairiausių patarimų kaip sveikai gyventi. „Tiems principams pritariu. Bet dirbančiam žmogus visų tų dalykų tvarkingai įvykdyti neįmanoma. Ypač žmonėms, kurie gyvena kaime, kurie sunkiau gyvena, yra vyresnio amžiaus. Todėl reikia jausti, ko organizmas nori“, – sako J. Vekteris.
J. Vekteris pataria, kad judėjimas bei protinė veikla yra labai gerai. „Visa tai gerai, tik nereikia perkrauti organizmo. Bet ne visi tikrai gali laikytis sveikos gyvensenos“, – pabrėžia jis.
Juokaudavo, kad nuramintų radiologus
Ne paslaptis, kad radiologų darbas yra laikomas šiek tiek pavojingu, o ir į pensiją jie išeina anksčiau. Pasiteirauju JJ. Vekterio, ar tikrai radiologu būti pavojinga. Gydytojas atsako, kad kiekvienas ligonis rentgeno nuotraukos darymo metu gauna labai mažą dozę radiacijos, o ir radiologai turi radiometrus, kurie leidžia nustatyti radiacijos lygį.
„A. A. radiologas profesorius Kazys Ambrozaitis, mirė sulaukęs 105 metų. Kai atvažiuodavau į Vilnių į seminarus, tai jis sulaukęs 90 metų ateidavo mums kokią paskaitą paskaityti. Mes klausėme: profesoriau, kaip jūs tokį amžių pasiekėte ir dar darbingas?
Jis pajuokaudavo – mažos rentgeno spindulių dozės stimuliuoja kiekvieno organo veiklą“, – juokiasi radiologas. Anot jo, profesorius išlaikydavo gražų humoro jausmą ir taip kitus radiologus ramindavo, kad šie nebijotų.
Sovietų sąjungos laikais, sako J. Vekteris, radiologų naudojama įranga buvo mažiau saugi nei šiandien. „Šiais laikais praktiškai nėra tokios statistikos, kad radiologai suserga spinduline liga. Buvo anksčiau kalbų, kad tai sukelia vėžį, bet tai nepasitvirtino. Nėra tokios mokslinės statistikos. Bet žmonės prisibijo. Tai gal ir gerai, kad prisibijo, be reikalo nesišvitina. Ir niekas be reikalo nešvitina“, – sako pašnekovas.
Sūnaus darbai džiugina
Kaip užsiminė Jonas, jo sūnus irgi yra gydytojas. Pasiteirauju, ar pašnekovas džiaugiasi sūnaus pasirinkta profesija. „Žinokit, aš džiaugiuosi. Jį giria. Jis dirba reanimacijoje anesteziologu. Kartą į mano kabinetą užėjo viena moteris ir sako: sužinojau, kad jūs jo tėvelis. Mano vyras gulėjo reanimacijoje, jei ne jūsų sūnus, jau būčiau našlė, jam siūliau pinigų, jis neėmė. Taip man viską ta moteris išdėstė. Norėjo užeiti ir padėkoti, kad tokį sūnų užauginau“, – pasakoja J. Vekteris. Gydytojas priduria, kad jam labai malonu girdėti tokius žodžius.
Pašnekovas prasitaria, kai baigė vidurinę mokyklą, svajojo tapti jūreiviu, tačiau jo nepriėmė, nes buvo per jaunas. „Kai mano sūnus baigė vidurinę, aš jo klausiau: kur važiuosi mokytis? Jis sako: nesakysiu, nes tu juoksiesi. Sakau, pasakyk, tėvas turi juk žinoti. O jis man – nesakysiu“, – pamena J. Vekteris.
Vieną rytą, jau vykstant sūnaus abitūros egzaminams, pasakoja Jonas, jį sūnus pasikvietė, mat šiam skaudėjo šoną. „Pažiūrėjau, o jam apendicitas. Sakau kelkis, turiu važiuoti į darbą, tai ir tave nusivešiu ir reiks operuoti. Nusivežiau jį į ligoninę. Ten jam išoperavo apendicitą. Kai jis išėjo iš ligoninės, man pasakė: norėjau irgi važiuoti į jūreivystės mokyklą, bet pamačiau, kokia ligoninės aplinka, kaip dirba gydytojai. Norėčiau gydytoju būti. Tai jis taip pasirinko kelią“, – džiaugiasi radiologas.